Iš Suvalkijos kilusi Indrė Vallorani jau ilgus metus gyvena Londone, tačiau dalį laiko praleidžia Pietų Prancūzijos nedideliame mieste. Čia ją atvedė meilė kvapams ir verslas – Indrė kuria savo kvepalus, o pradžią verslui davė domėjimasis senovės kvapų istorija. „Man kvepalų kūrimas prilygsta menui“, – portalui LRT.lt sako didelę dalį laiko Pietų Prancūzijoje praleidžianti lietuvė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Į Mentono miestelį netoli Monako vis atvykstanti Indrė čia dirba studijoje su privačiais parfumeriais, kur kuria savo kvepalus.
- Lietuvė pastebi, kad neretai žmonės kvepalus pasipurškia neteisingai. Pavyzdžiui, juos purškia ant riešo, o vėliau dar ir trina.
- Kvepalų natas ji išrenka pati, tačiau maišant kvapus jau padeda profesionalus parfumeris. Anot Indrės, kuriant kvepalus svarbu laikytis įvairių reguliavimų, išlaikyti reikiamus testus.
- Penkerius metus Prancūziją savo antraisiais namais vadinanti Indrė atvirauja, kad vietiniai čia – atsipūtę, laimingi ir niekur neskuba.
- Už italo ištekėjusi Indrė į Lietuvą grįžta retai, tačiau negaili gerų žodžių lietuviškam maistui ir žmonėms.
Pandemijos atradimas tapo verslu
Netoli Monako į Mentono miestelį vis atvykstanti Indrė čia dirba studijoje su privačiais parfumeriais. Ji pasakoja, kad jos kelias kvepalų kūrime prasidėjo tada, kai viešint Prancūzijoje užklupo pandemija.
„Neįsivaizdavau, ką veikti ir naršydama „Instagram“ pamačiau reklamą, kur gali vienoje studijoje susikurti savo kvapą. Susisiekiau su ta studija, kurioje taip pat dirbo lietuvė. Važiavau pasibandyti. Pradžia buvo tarsi žaidimas, nes niekada neturėjau minčių, kad kursiu kvepalus. Tuo metu, kai buvo pandemija, tai žmonių daug neįleisdavo į patalpas. Aš atsimenu, kad buvome trise ir mums pasakojo, kaip kurti kvapą, kokios natos yra bazinės, kokios vidurinės, viršutinės. Tada ir sukūriau vieną kvapą“, – prisimena ji.
Vėliau moteris teigia visai pamiršusi apie rankinėje gulintį kvepalų buteliuką ir tik grįžusi į Londoną, po vienų metų, pamirštus kvepalus ji atrado.
„Atidariau tą buteliuką ir man taip patiko tas kvapas. Tada grįžau į Prancūziją, į tą pačią studiją, ir pradėjau aiškintis, ar galiu išleisti kvapą“, – dėsto lietuvė.
Visgi iš studijos Indrė sulaukė neigiamo atsakymo – kvepalų ji išleisti negali, nes tai tik pramoga, skirta turistams pritraukti.
„Tada prasidėjo kelias, kai gilinausi, ieškojau, su kuo galiu dirbti, kas man gali padėti kurti tikrus kvepalus“, – teigia tautietė.
Domėjosi kvapų istorija
Penkerius metus kvepalų verslą turinti lietuvė atvirauja, kad kiekvienas jos kurtas kvapas turi savo istoriją. Moteris taip pat labai domėjosi senovės kvapų istorija, kur sužinojo, kam kvepalai buvo naudoti anksčiau.
„Kai kūriau kvepalus, daug skaičiau senovės istorijos apie Kleopatrą, Nefertitę, domėjausi ir kvepalų istorija Lietuvoje – ką moterys anksčiau su jais darydavo, iš ko gamindavo. Rinkausi tokius kvapus, kuriuos senovėje žmonės tikėjo turinčius galią. Mano visi kvepalai turi reikšmę“, – tikina ji.
Anot pašnekovės, ji nevengia ir šiuo metu populiarių unisex kvepalų. Indrė tikina – kiekvienas kvepalus renkasi pagal savo skonį, nėra jokių griežtų taisyklių.
„Kokia nuotaika, tokie ir kvepalai. Mano vieni kuriami kvepalai yra skirti moterims, o dar dveji priklauso unisex linijai“, – aiškina moteris.
Lietuvė pastebi, kad neretai žmonės kvepalus pasipurškia neteisingai. Pavyzdžiui, juos purškia ant riešo, o vėliau dar ir trina. Anot moters, kvepalų įtrinti į odą nevalia, o teisingiausia yra pasipurkšti ir leisti kvapui įsigerti.
„Tai yra neteisinga, nes susimaišo visa kvepalų piramidė. Galėčiau palyginti su tuo, kad nupieši paveikslą ir tada paėmus trintuką jį visą ištrini. Kiekviena nata turi nusėsti ant kūno“, – dėsto ji.
Kuria iš natūralių aliejų
Pasak penkerius metus kvepalus kuriančios pašnekovės, ji vengia sintetinių kvapų, todėl kvepalus kuria tik iš natūralių aliejų.
„Kai atėjau į laboratoriją kurti kvepalų, manęs iškart paklausė, ar noriu kurti iš natūralių distiliuotų aliejų, ar iš sintetinių. Mano visi kvepalai yra pagaminti iš natūralių distiliuotų aliejų, nes natūralumas, manau, kiekvienam žmogui šiais laikais yra itin svarbus dalykas“, – įsitikinusi lietuvė.
Kelias iki kvapų verslo Indrei kainavo daug laiko. Kaip vieną priežasčių, padėjusių įsitvirtinti šiame versle, ji išskiria pažintis.
„Užtruko ilgai, kol gavau reikiamus dokumentus, prekių ženklą, reikalingus leidimus iš Prancūzijos. Ypač Pietų Prancūzijoje žmonės yra turtingi, todėl čia reikalingi kontaktai ir pažintys. Kitu atveju, man būtų buvę daugelyje vietų tiesiog uždarytos durys. Čia susipažinau su viena moterimi iš Graikijos ir ji mane pristatė vienai studijai, kur ir prasidėjo darbas“, – prisimena pašnekovė.
Lietuvė pasakoja, kad kvepalų natas ji išrenka pati, tačiau maišant kvapus jau padeda profesionalus parfumeris. Anot jos, kuriant kvepalus svarbu laikytis įvairių reguliavimų, išlaikyti reikiamus testus.
„Jeigu nori išleisti kvepalus, tu negali to padaryti pats be pagalbos. Reikia žinių apie visus reguliavimus, išlaikyti patikrinimą nuo alergijų. Taip pat yra stebima, ar kvepalai, laikomi šaldytuve, kur minusinė temperatūra, nekeičia spalvos ar tūrio. Tas pats daroma ir šiltoje aplinkoje. Tris mėnesius lauki ir tada gali išbandyti kvapą, bet gali ir suvokti, kad kažko dar trūksta ir teks vėl iš naujo daryti. Aš kvepalų kūrimą prilyginu menui“, – apie kvepalų atsiradimo kelią pasakoja Indrė.
Kaip vienus mėgstamiausių jos kolekcijoje moteris išskiria savo dukrai Augustei dedikuotus kvepalus, kurių pagrindinė nata – laukinės žemuogės.
„Kvepalus pavadinau „Augė“. Ten sudėti mūsų vasaros prisiminimai, nes iki septynerių metų ji augo Lietuvoje. Vykau į Egiptą, nes būtent Kleopatra su savo laivais viliojo mylimąjį naudodama jazmino kvapą. Tas natas ir sudėjau į kvapą“, – aiškina ji.
Nugalėjo lietuviškas užsispyrimas
Penkerius metus Prancūziją savo antraisiais namais vadinanti Indrė atvirauja, kad vietiniai čia – atsipūtę, laimingi ir niekur neskuba.
„Visgi esu lietuvė, kaip bebūtų, ir esu įpratusi, kad visi darbai būtų atliekami žingsnis po žingsnio. O čia jie tavęs paklaus – kur tu skubi? Mėgaukis gyvenimu. Gal darbo atžvilgiu kartais į dalykus žiūrima lengvabūdiškai, nes tikrai kartais trūksta atsakingumo. Pavyzdžiui, vasaros metu pirmadienį jie nelabai noriai dirba. Aš manau, kad vietiniai yra darbštūs, bet lietuviai visgi yra labiau atsakingesni“, – savo įžvalgomis dalijasi ji.
Lietuvė įsitikinusi – labiausiai jos veikloje padėjo lietuviškas užsispyrimas ir noras kuo greičiau pradėti verslą.
„Aš daug klausinėjau, siuntinėjau savo kvapą, kad ištirtų, ar viskas gerai, Buvo momentas, kai galvojau, kad viskas, bet lietuviškas užsispyrimas nugalėjo“, – prisimena pašnekovė.
Už italo ištekėjusi Indrė į Lietuvą grįžta retai, tačiau negaili gerų žodžių lietuviškam maistui ir žmonėms.
„Myliu Lietuvą, lietuvius, cepelinus, lašinius, bet kažkaip neplanuoju grįžti. Esu laiminga ten, kur esu. Kartais galvoju, kad praeitame gyvenime buvau prancūzė, nes čia viskas man taip patinka. Ypač rytai prie jūros, meditacija, kvepalų kūrimas. Čia daugiau saulėtų dienų nei lietaus, o kartais Kalėdas galima švęsti ir paplūdimyje“, – pastebi ji.
