Pabandykite ištarti: „Anionghasėjo, čionun ___ imnida“. Dar įterpę savo vardą, korėjietiškai jau galite pasakyti „Sveiki, mano vardas yra ___“ (kor. 안녕하세요. 저는 ___입니다). Šią frazę ir mane išmokė Severija Han, Vilniaus centre atvėrusi Korėjos kultūros studiją. Jos meilė Korėjos kultūrai gimė dar mokykloje, tačiau, kaip ir būdinga šiam jausmui, dėl jos patyrė ir daug išbandymų. Šiandien Severija Lietuvoje puoselėja korėjiečių kultūros perlus ir pasakoja, ko mes galėtume pasimokyti iš šios tolimos šalies.
Pravėrus kavinės „Mirang café“ Šv. Stepono gatvėje duris, pirmiausia pasigirsta korėjiečių muzika. Tuomet dėmesį patraukia šalies įkvėptas dizainas bei neįprasti desertai. Kavinės gale – užuolaidų uždanga, už kurios dienos metu slepiasi Severijos Han Korėjos kultūros studija. Būtent čia ir yra sukauptos Severijos patirtys iš Korėjos ir ne tik. Susėdus prie kavos puodelio, ji pasidalija savo istorija.
Straipsnis trumpai
- Į Lietuvą iš Korėjos su vyru grįžusi Severija Han Vilniuje atidarė savo Korėjos kultūros studiją ir kavinę.
- Gyvendama Korėjoje Severija patyrė kultūrinį šoką, o jos įsivaizdavimai apie šią šalį subliuško. Tačiau, kaip pati sako, išmoko mėgautis šios šalies kultūra per atstumą.
- Ji teigia, kad nėra atsitiktinumas, jog Korėja savo kultūros sklaida dabar lenkia net Japoniją ar Kiniją, nes pati valdžia gausiai investuoja į šalies populiarinimą pasaulyje.
- Korėjoje, anot pašnekovės, tradicinė kultūra yra labai puoselėjama, ja didžiuojamasi. To ji pasigenda Lietuvoje.
- „Korėjiečiai yra nukentėję ne nuo Rusijos, su kuria šiaip gerus santykius turi ir turėjo, ne nuo Kinijos, o būtent nuo Japonijos“, – akcentuoja ji.
- Korėjoje egzistuoja labai griežtos socialinės normos, pradedant nuo to, kaip atrodai, baigiant tuo, kuo užsiimi. „Korėjoje vis dar svarbu, ką kaimynas, draugas, šalia esantis pasakys“, – sako ji.
- Bet ir Lietuvoje ji su savo vyru vis dar susiduria su konservatyviu lietuvių požiūriu: „Draugystės geriausiai užsimezga su panašiais į mus – su kitomis poromis, kurios turi užsieniečius draugus, arba korėjiečiais“.
Prisijaukinti Korėją
Atrodytų, Severiją ir jos gyvenimą į Korėją nuvedusios aplinkybės gana įprastos – dar mokykloje susidomėjusi šios šalies populiariąja kultūra, ji pradėjo mokytis korėjiečių kalbos, lankytis kultūriniuose renginiuose, kuriuos, kaip prisimena, tuomet galėjo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Galiausiai jai pavyko su mainų programa išvykti mokytis į seniausią Seulo universitetą.
Bet atsakymas, kodėl ji susidomėjo šia kultūra, nėra toks paprastas.
„Galbūt lietuviams pasirodys keista, nes didžioji dalis apie Korėją mąsto panašiai kaip apie Japoniją arba Kiniją, bet korėjiečiai man pasirodė labai šilti žmonės, labai draugiški ir turintys artimą fizinį kontaktą vienas su kitu, šeimos nariais, draugais. Nuvažiavusi į Korėją matydavau, kaip, pavyzdžiui, 2 draugai – vyras ir vyras – eina susikabinę už rankų ir tai nereiškia, kad jie pora. Tiesiog artimas, šiltas kontaktas. Korėjiečius iš tikrųjų tam tikri žmonės vadina Azijos ispanais.
<...> Bent man būnant Lietuvoje, žiūrint serialus, filmus, tas matėsi ir, manyčiau, kad patraukė akį, nes tuo metu aš daug mokiausi, planavau stoti į universitetą, tai [galvoje] buvo mokslai, mokslai, mokslai. O norėjosi kažko visiškai kitokio, šilumos, kažkokio artumo, draugysčių“, – atvirauja Severija.
Korėjiečius iš tikrųjų tam tikri žmonės vadina Azijos ispanais.
Pagaliau atvykusi į Korėją pašnekovė sako patyrusi kultūrinį šoką, o visi įsivaizdavimai ir iliuzijos apie šią šalį subliūško. Korėjiečiai užsieniečius pasitinka ne išskėstomis rankomis, o stikline siena, sako ji. Be to, gyvenimą ten sunkino finansai, kadangi pragyvenimo lygis tuo metu Korėjoje buvo kur kas aukštesnis nei Lietuvoje, kuri dar tik ruošėsi įsivesti eurą. Stipendijos taip pat nebuvo skiriamos, todėl Severijai padėjo tėvai.
„Būdavo momentų, kai aš valgydavau nemokamai privataus bendrabučio ryžius su kimčiais [korėjiečių rauginti kopūstai] ir kiaušiniu, nes tiesiog nėra pinigų, reikia laukti kito mėnesio, kol pavedimą padarys. Tai patirtis tikrai nebuvo paprasta, bet ji mane užgrūdino, – apie pirmąjį realų susidūrimą su Korėja pasakoja pašnekovė. – Aš labai gerai išmokau kalbą, išmokau išgyventi pati, nes tuo metu jokių lietuvių nebuvo mano universitete, tame rajone aš viena gyvenau. Sugebėjau darbą susirasti, kavinėje padirbėti, nes mačiau, kad reikia korėjietiškų pinigų, neužtenka lietuviškų.“
Griuvus lūkesčiams bei taip ir „neprisibeldusi“ iki korėjiečių, Severija sau pareiškė, kad į Korėją nebegrįš. Tačiau grįžo. Paklausta, kodėl po tokios patirties toliau siejo savo gyvenimą su šia šalimi, ji duoklę atiduoda likimui.
„Gal dėl to, kad ir vyrą sutikau, jis savotiškai kompensavo tas, vadinkim, traumas. [Supratau, kad] mėgautis Korėjos kultūra yra labai smagu per atstumą, kai tu gali išsirinkti geriausias tos kultūros dalis, jas propaguoti, domėtis be viso to fono, to tikro gyvenimo Korėjoje. Domėtis tradicine kultūra, kalba, yra iš tikrųjų labai įdomu“, – pažymi pašnekovė.
Mėgautis Korėjos kultūra yra labai smagu per atstumą, kai tu gali išsirinkti geriausias tos kultūros dalis, jas propaguoti, domėtis be viso to fono, to tikro gyvenimo Korėjoje.
Taip pat skaitykite
Popkultūra, tradicijos ir išgyvenimas
Korėjos populiarioji kultūra su K-pop ir K-drama priešakyje yra užvaldžiusi pasaulį. Severija teigia, kad nėra atsitiktinumas, jog savo kultūros sklaida ji dabar lenkia net Japoniją ar Kiniją, nes pati valdžia gausiai investuoja į šalies populiarinimą, įvaizdį pasaulyje. O tai leidžia ir šalies ekonominis atsigavimas.
„Aišku, ginčytųsi su manimi, matyt, K-pop fanai, sakytų, dėl to populiari [muzika], kad labai gera kokybė. Bet aš sakyčiau – ta kokybė iš kur atsiranda? Iš investicijų. Kai tu turi dideles investicijas, pritrauki talentus iš įvairių šalių, muzikantus, garsius prodiuserius, rašytojus, choreografus. Tai taip jie ir sukuria tikrai gerą produktą, ta popkultūra yra tikrai įdomi, graži akiai, ausiai, visiems jutimams dėl to, kad ji tikrai yra labai kokybiška“, – pabrėžia ji.
Draugai juokauja, kad Severija praėjusiame gyvenime buvo korėjietė, mat ją patraukė būtent tradicinė šios šalies kultūra, o ypač pansori (kor. 판소리) – tradicinis dainų atlikimo būdas.
„Kažkas surezonavo viduje. Kas tai yra, pasakyti sudėtinga. Taip pat buvo, kai vyro tėvai manęs klausė: „O tai kodėl tau patinka Jonas?“, kai jis dar mano vaikinas buvo. Ir aš galvoju, ką aš turiu atsakyti? Tiesiog man jis patinka, nežinau, kodėl. Tai čia panašus jausmas“, – dalijasi pašnekovė.
Svarbią vietą Korėjos kultūroje užima kaligrafija, keramika, muzika kartu su tradiciniais muzikos instrumentais, pavyzdžiui, kayageum (kor. 가야금), šokiai. Bet viskam nusileidžia maistas – gaminimo, valgymo bei dalijimosi maistu kultūra čia užima net tik svarbią kultūrinę bet ir socialinę reikšmę.
Kaip ir populiarioji, taip ir tradicinė kultūra sulaukia didelio valdžios dėmesio ir finansavimo. Priešingai nei Lietuvoje, pastebi Severija, Korėjoje patirti šalies tradicinę kultūrą yra labai paprasta, o ir patys korėjiečiai ja labai didžiuojasi.
„Tarkime, rankdarbiai, pynimas, kaligrafija – čia ne tik močiutės daro, čia „Geriausia šalis pasaulyje“. Tai, kaip jie pateikia savo kultūrą, jų tos žibančios akys, tiek daug žmonių myli tą veiklą, jie užburia ir tave, įtikina, kad čia tikrai yra kažkas geresnio negu kažkur kitur, jų tikėjimas savo kultūra, kad jie yra šaunūs, geri ir kad čia kažkas įspūdingo. <...> Kad jų kimčiai turi ten tūkstančius, milijonus antioksidacinių savybių. Kas iš tiesų yra tiesa, bet lygiai taip pat ir mūsų rauginti kopūstai. O kodėl mes nepasakojame apie juos ir kiekvienam užsieniečiui nebandom kišti raugintų kopūstų, sakydami, kad tu pagysi nuo 100 ligų ir tau sutvarkys žarnyną? O korėjiečiai tą daro, skirtingai nuo mūsų, jie didžiuojasi“, – pastebi pašnekovė.
O kodėl <...> kiekvienam užsieniečiui nebandom kišti raugintų kopūstų, sakydami, kad tu pagysi nuo 100 ligų ir tau sutvarkys žarnyną? O korėjiečiai tą daro, skirtingai nuo mūsų, jie didžiuojasi.
Severija pažymi, kad korėjiečiai yra nacionalistai gerąja prasme. Tai neturėtų stebinti, nes nuo vaikystės jiems skiepijamas stiprus identitetas, mokyklose vaikai gieda himną, turi rimtas pilietiškumo pamokas, yra mokomi šalies kultūros, tradicinių amatų.
O tokį šalies ryžtą stiprinti tautinį identitetą verčia geopolitinė situacija.
„Jie labai apšokinėja savo kaimynes valstybes – tiek su Rusija jie, žiūrėk, draugai, tai su kinais padraugauja, tai su japonais. Tuo metu visų nekenčia, bet su visais padraugauja. Dėl to, jog žino, kad ir kaip jų nekęstų, jie privalo ieškoti kažkokių kompromisų, nes jie yra toks mažas nago juodymas, o aplinkui tik agresyvios valstybės: Šiaurės Korėja, Kinija, Rusija ir Japonija.
Japonija – lietuvis nepamanytų, kad agresyvi. Bet niekur tie fašistiniai, nacionalistiniai ir baisūs dalykai iš jos nedingo. Tai, ką jie pasakė Vakarų pasauliui, ir tai, ko jie moko savo vietinius žmones, yra du skirtingi dalykai. Svastikos ženklo japonai nežino, jaunimas naudoja kaip jaustuką. <...> Japonija yra viena iš tų šalių, kuri daugiausia kartų bandė Korėją užpulti ir buvo užpuolusi, okupavusi. Korėjiečiai yra nukentėję ne nuo Rusijos, su kuria šiaip gerus santykius turi ir turėjo, ne nuo Kinijos, o būtent nuo Japonijos. Tai aplinkui vien tik agresorės“, – pabrėžia pašnekovė.
Korėjiečiai yra nukentėję ne nuo Rusijos, su kuria šiaip gerus santykius turi ir turėjo, ne nuo Kinijos, o būtent nuo Japonijos.
Taip pat skaitykite
Socialinis spaudimas
Nors korėjiečiai didžiuojasi savo šalimi, iš jų apie gimtinę neišgirsi blogo žodžio, jie taip pat yra pažengę medicinos, technologijų srityse, visgi Severija pastebi, kad didelė dalis jaunimo sako norintys emigruoti.
Pagrindinė to priežastis – griežtos socialinės normos. Pradedant nuo to, kaip atrodai (Korėjoje ypač klesti plastinė chirurgija), iki to, ką dirbi. Darbo rinką ten pašnekovė apibūdina kaip žiurkėnų bėgimą ratelyje, o norintys arba išėję iš šių „lenktynių“ yra pasitinkami su didele visuomenės ir artimųjų kritika.
„Korėjiečiai pasipasakoja, kad jų karjeros keliai yra labai sudėtingi, nors atrodytų, kad nieko įspūdingo, pavyzdžiui, grafikos dizaineris, ledo čiuožėja, muzikantas ar koks nors žmogus iš meno srities. Nekalbu apie tapytojus, skulptorius, keramikus. Jie vargšai žmonės, susiduria su tiek daug pasipriešinimo iš sistemos, kad net ir norėdami ir turėdami talentą dažniausiai nusprendžia neiti tais keliais vien dėl to, kad visuomenė taip lemia. Žmonės visi nori, bet vienetai išdrįsta“, – nurodo lietuvė.
Kaip ir lietuviams, pastebi ji, taip ir korėjiečiams svarbu neišsiskirti iš minios, vyrauja aukos sindromas, kai daug ko baiminamasi. Tačiau pašnekovė nurodo, bent jau Lietuvoje situacija keičiasi.
„Lietuva yra pažengusi, sakykim, tikrai laipteliu aukščiau, palyginti su Korėja, tai toks fenomenas „O ką kaimynas pasakys?“. Mes apie tai šnekam Lietuvoje, kad turime vis tiek rūpintis savimi, mums neturi rūpėti, ką kitas apie mane mano. Mes jau pažengėme nuo sovietmečio laikų, laisvės Lietuvoje tikrai jaučiasi daugiau. Korėjoje vis dar svarbu, ką kaimynas, draugas, šalia esantis pasakys“, – pasakoja pašnekovė.
Su socialiniu spaudimu susidūrė ir jie – Severija pasakoja, kad, gyvenant Korėjoje, jos vyrui nuolat reikėdavo dirbti viršvalandžius, taip pat savaitgaliais, o jai susirasti darbą buvo sudėtinga ne tik kaip užsienietei, bet ir moteriai, mat dėl lyčių lygybės ten taip pat yra problemų.
Taigi tu gali būti anglų kalbos mokytoja, manekenė arba užsiimti seniausia pasaulyje profesija, nurodo pašnekovė.
Visa tai „nužudė“ gyvenimo Korėjoje viziją, todėl jie nusprendė grįžti į Lietuvą. Bet kartu savyje Severija parsivežė dalį Korėjos, kuri atgimė jos veikloje, – Severijos Han Korėjos kultūros studijoje ir kavinėje.
Korėjoje vis dar svarbu, ką kaimynas, draugas, šalia esantis pasakys.
Korėja Vilniuje
Lietuviams, kalbant korėjietiškai, reikia visiškai pakeisti mąstymą. Šis kitoniškumas ir pakerėjo Severiją, kuri, vos pažinusi šią kalbą, pradėjo jos mokytis, kaip pati sako, maniakiškai.
Todėl grįžusi į Lietuvą ir supratusi, kad biuras yra ne jai, bei su artimųjų paskatinimu, ji pradėjo mokyti korėjiečių kalbos. Nuo kelių pamokų per savaitę Severijos veikla peraugo į studiją su keliais mokytojais, o dabar dar čia galima pažinti korėjiečių kultūrą per kaligrafiją ir arbatą, išbandyti tradicinius korėjiečių antspaudus.
Vis dėlto studijos veiklos širdis išlieka korėjiečių kalba. Severija ją apibūdina kaip dėlionę, dėl to ją mokytis įdomu ne tik humanitarams, bet ir tiksliukams.
„Aš matematines formules kiekvieną dieną rašau ant lentos“, – juokauja ji.
Be to, kalba labai daininga, kupina emocijų ir ritmo, besimokantiems tenka ir „pakniaukti“.
„Beje, lietuviai labai juokiasi, mokiniai labai vengia kniaukti, bet aš jiems liepiu ir muštruoju, kad kartokite paskui mane. Mokiniams būna pradžioj labai gėda ir su raudonais skruostais sėdi, kai reikia kartoti paskui mokytoją ir sudainuoti sakinį. Bet aš jiems sakau – jeigu tu nesudainuosi, tu neištarsi taisyklingai“, – pasakoja Severija.
Visai neseniai studiją papildė ir korėjietiškų skonių kupina kavinė. Pašnekovė sako, kad ją atidaryti paskatino ir Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą. Pašnekovė aiškina norėjusi į agresorės destrukciją ir keliamas baimes atsakyti stiprybe ir kūrimu.
„Rusijos tikslas – sunaikinti Lietuvos dvasią, sunaikinti pasitikėjimą savimi kaip šalimi, kad visi emigruotų, dingtų ir Lietuva išnyktų. Nes velnio, šėtono tikslas toks ir yra – sunaikinti, destrukciją įvesti viduje, o ne išorėje.
Kaip ir mūsų seneliai – išorės destrukciją išgyveno, su įvairiomis traumomis liko, bet vis tiek išgyveno, nes tikėjo. Buvo galima parintis labai smarkiai, aplinka labai nervinosi, jaudinosi, aš sakiau, kaip tik reikia kuo geriau gyventi, įrodyti, kad kuo geriau gali gyventi ir nepasiduoti visai tai destrukcijai, kurią Lietuvoje yra bandoma skiepyti“, – nurodo ji.
Pastaruoju metu pastebiu, kad net ir aš lietuviams pasidariau per egzotiška.
Taip Severija kartu su vyru įžiebė korėjiečių kultūros židinį mažoje Vilniaus centro gatvelėje. Ji teigia siekusi parvežti tik pozityvią Korėjos pusę, jos tikslas – vos studijos ir kavinės duris atvėrusiems žmonėms leisti pajusti korėjietišką dvelksmą, įsikvėpti, atrasti kažką naujo ir šiek tiek daugiau pažinti save.
Įsilieti į gyvenimą Lietuvoje buvo lengva, – sako ji. Severijai pavyko pačiai susikurti tokią darbo vietą, kurios ji teigia nelaikanti darbu, o jos vyras, pasižymintis optimizmu, taip pat greitai rado korėjiečių įmonę, kurioje gali dirbti iš Lietuvos. Tiesa, ne tik darbe, bet ir namuose Korėjos kultūrą puoselėjanti pora pastebi, kad konservatyvus lietuvių požiūris į kitas kultūras tebėra gajus.
„Draugystės geriausiai užsimezga su panašiais į mus – su kitomis poromis, kurios turi užsieniečius draugus, arba korėjiečiais. Kažkokio susilietimo reikia, nes lietuviams mes vis dar [neįprasti]. Pastaruoju metu pastebiu, kad net ir aš lietuviams pasidariau per egzotiška“, – šypsosi Korėjos kultūros centrą atvėrusi Severija.
