„Pietų Korėja šiuo metu yra vienas iš tų didelių neišnaudotų rezervų, aprūpinant Ukrainą ginklais ir papildant išsekusius Europos ir netgi JAV arsenalus“, – portalui LRT.lt sako Lietuvos ambasadorius Pietų Korėjoje Ričardas Šlepavičius. Jo teigimu, tai nėra tas stebuklas, kuris išgelbės pasaulį, bet tai gali tapti rimtu faktoriumi tiek mūšio lauke Ukrainoje, tiek ir grąžinant gynybinius mūsų pajėgumus, atsargas Europoje.
– Kaip Pietų Korėja reaguoja į stiprų Lietuvos atsaką karo Ukrainoje kontekste, turint omenyje Seulo politiką teikti tik humanitarinę pagalbą?
– Turbūt svarbiausias dalykas, ir puikiai suprantamas, kodėl Lietuvos pozicija yra tokia, ir priešingai – jie labai nori, kad mes suprastume, kodėl jų tokia pozicija. Nes jie turi Šiaurės Korėjos faktorių, kuris yra ir jo negali nuneigti. Mes galime ginčytis, kiek yra baimės dėl galimo Šiaurės Korėjos panaudojimo kaip atsako Pietų Korėjai, kokios yra tikimybės: didelės, realios, pagrįstos, bet jų yra. Ta šalis turi savo patirtį, savo istoriją, turi savo grėsmes ir privalo į jas reaguoti, negalime jų ignoruoti.
Buvo prezidento pareiškimas, kad jei Rusija tęs civilių žmonių žudynes, tai Pietų Korėja gali peržiūrėti savo ginkluotės netiekimo Ukrainai politiką. Bet kokiu atveju vertybiškai jie yra ten pat, kur ir mes, požiūris tas pats, Rusijos agresija pasmerkta, Ukrainai pagalba teikiama, kad ir neginkluota, bet humanitarinės pagalbos irgi reikia.
Turbūt ypač, aš taip spėju, Korėjos vaidmuo sustiprės, kai Ukrainai laimėjus karą reikės atkurti šalį, Korėjos Vyriausybė ir verslas turbūt būtų pasiruošę investuoti į šalies atstatymą. Tad politine, vertybine prasme mes esame vienoje pusėje. Tik kuo mes skiriamės nuo Korėjos. Tuo, kad mes teikiame karinę pagalbą, kažkokią ginkluotę, bet taip daro visa Europa. Jie supranta, kad mes nebijome Rusijos grėsmės, kad mes ją suprantame, įvertiname, kad yra tokia, kokia yra, bet nesitaikome su karu, agresija, karo nusikaltimais.
Turbūt ypač, aš taip spėju, Korėjos vaidmuo sustiprės, kai Ukrainai laimėjus karą reikės atkurti šalį, Korėjos Vyriausybė ir verslas turbūt būtų pasiruošę investuoti į šalies atstatymą.
Kitas dalykas, kas yra svarbu, ir tokia yra ir mūsų misija – labai aiškiai nusiųsti žinutę, jog karas Ukrainoje nėra karas Lietuvoje, kad mes esame saugi šalis. Ir čia atsiranda be galo svarbus NATO narystės faktorius. Tai Korėjai yra svarbu, paminint, kad pas mus yra JAV kariuomenė, JAV kariškių, tas argumentas yra suvokiamas, nes jų visas nacionalinio saugumo konceptas taip pat yra siejamas su sąjungos su JAV ir JAV kariniu pajėgumu Korėjoje. Taigi yra bendras vardiklis, kad tiek jie, tiek mes turime tokių įdomių kaimynų ir gyvendami skirtingose šalyse mes turime gana panašią geopolitinę situaciją ir labai panašiai ją sprendžiame, užtikriname savo saugumą, pirmiausia per aljansą su JAV. Tad argumentuoti man nebuvo poreikio, kodėl mes tiekiame ginkluotę Ukrainai, padedame jai visomis įmanomomis priemonėmis, daugumai žmonių tai atrodo visiškai natūralu.
Karas Ukrainoje, žinoma, didina ir mūsų žinomumą, nes tai vyksta mūsų regione, bet mūsų misija yra [skleisti], kad karas regione nėra karas Lietuvoje. Tai nepadidina mūsų saugumo, bet nepaisant to, Lietuva yra saugi šalis, priemonių turime pakankamai. Ir ypač dabar kaip niekada tvirta NATO vienybė byloja, kad mes esame saugumo zonoje: saugi erdvė verslui, turizmui, kontaktams ir kt. O po pergalės Ukrainos situacija pasikeis iš esmės.
– Jūs užsiminėte apie Pietų Korėjos prezidento pasisakymą, kad Seulas neatmeta galimos karinės pagalbos Kyjivui didelio masto atakos prieš civilius atveju. Kaip manote, tokie pareiškimai turi realaus pagrindo būti įgyvendinti? Kaip į tai reaguotų Korėjos visuomenė?
– Turbūt nepaneigsime, kad karas yra Europoje ir karo pasekmės Pietų Korėjai yra tretinės. Ukrainai jos yra pirminės, mums – antrinės, o Korėjai – tretinės. Jos ateina per padidėjusių resursų kainas, sutrikusias tiekimo grandines, per Rusijos rinką ir sankcijų įvedimą, šios pasekmės didelės. Bet turime suprasti, kad tokia realybė – šiai valstybei karas Ukrainoje nėra tiesiogiai grėsmę gyvybei keliantis karas. Jei būtų karas šiame regione, tai būtų visai kitaip.
Bet administracija, kuri yra lygiai metus valdžioje, bene pirmą kartą labai aiškiai deklaruoja vertybinę užsienio politiką ir turi global state strategiją. Aktyvios, globalios žaidėjos tikslas remiasi vertybiniu pagrindu, t. y. laisvė, žmogaus teisės, demokratija, teise grįsta pasaulio tvarka – šie dalykai jiems yra svarbūs. Tai šalis, kuri per 60–70 metų iš pačios neturtingiausios pasaulio valstybės tapo turbūt dešimta ekonomika. Kaip jiems tai pavyko? Resursų neturi, taip, čia darbštūs žmonės, intelektas, didelės švietimo investicijos, finansinė pagalba iš JAV. Bet vis tiek tai yra į užsienio rinkas orientuota ekonomika, be užsienio rinkų to neįmanoma padaryti. Ir jeigu ta prekybos tvarka griūna, atsiranda tiesioginės implikacijos. Bet kokių rinkų suvaržymai ir užsidarymai turi tiesioginę įtaką jų ekonomikai. Tai jiems yra gyvybiškai svarbus reikalas.
Ta vertybė nėra tik moralinis aspektas, bet ir labai pragmatinis. Tai demokratinė valstybė kaip ir mes, jų žmonės, atskiros kartos atsimena nedemokratinį laikotarpį ir atgal nenori. Čia ir visuomenė turi labai stiprų laisvės ir demokratijos poreikį. Politinio sluoksnio, politinio elito tikslas yra valstybės prioritetas. Tai, ką dabar matome Ukrainoje, yra priešingai: nedemokratinė valstybė, pažeidinėdama bet kokias tarptautinės teisės normas, įsiveržia į kitą valstybę, ten vykdo tūkstančius karo nusikaltimų ir bando sugriauti teise paremtą tarptautinę tvarką. Korėja labai aiškiai tarptautinėje bendruomenėje užima tą pačią poziciją kaip ir mes, yra tos pačios plačių Vakarų aljanso, sukurto padėti Ukrainai, narė.
Kur ta riba dėl ginkluotės tiekimo. Yra Šiaurės Korėjos pozicija ir spaudimas iš visuomenės. Nes kaip spręsti Šiaurės Korėjos keliamą problemą? Iš esmės yra dvi kryptys. Viena – per bendradarbiavimą su režimu, kita – per atgrasymą. Kažkaip bandai juos paglostyti, kažkaip įkalbėti užmegzti kontaktą, kad pasiektų denuklearizaciją, o tai yra svarbiausias branduolinio ginklo nekūrimo arba atsisakymo, jei jis yra jau sukurtas, tikslas. Pagrindinis tikslas – kad Šiaurės Korėja neturėtų branduolinio ginklo. Arba to galima siekti per atgrasymą, kad jei būtų bet kokia provokacija, režimas būtų sunaikintas. Nes turbūt pagrindinis Šiaurės Korėjos tikslas yra režimo išsaugojimas.
Kuris būdas tinkamas, čia jau yra matematika. Ši administracija yra atgrasymo pusėje, dėl to labai svarbus aljansas su JAV, karinis aktyvumas, mokymai, per savo kariuomenės stiprinimą, per bendradarbiavimą su JAV ir su Japonija sukurti tam tikrą modelį, kuris parodytų Pchenjano režimui, kad bet kokios provokacijos sukels neatremiamą ugnį, nuves režimą į susinaikinimą.
Galbūt ir kitiems regiono žaidėjams parodyti, kad čia yra jėga, kuri gali užtikrinti tvarką. Tie šalininkai, kurie yra už minkštąjį kelią su Šiaurės Korėja, labiausiai ir yra prieš ginkluotės tiekimą Ukrainai, kad neišprovokuotų Šiaurės Korėjos arba kad nesuteiktų preteksto Rusijai, galbūt Kinijai, per savo įtaką dar labiau eskaluoti situaciją Šiaurės Korėjos rankomis. Baimė yra, kad Rusija gali atsakyti Šiaurės Korėjos rankomis.
Kita visuomenės dalis sako, kad sulaikymas ir karinės galios stiprinimas yra tikrasis kelias, kad kažkas turi išlaikyti komunikaciją, kiek kita pusė pasiruošusi. Ir jeigu mes norime būti globali žaidėja, negalime nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta Ukrainoje. O korėjiečiai yra viena iš tų valstybių, kurie gali suteikti labai reikiamos pagalbos Ukrainai. Jie ir ginkluotės turi būtent tokios, kokios reikia, ir gali pagaminti, turi atsargų. Tai turbūt nėra didelė paslaptis, kad Vakarų sąjungininkai daro tam tikrą spaudimą Seului. Jiems nėra lengva priimti sprendimą, turint omenyje, kur tai vyksta, žiūrint visuomenės akimis, turint šalia Šiaurės Korėją ir matant galimas grėsmes bei atsakus.
O korėjiečiai yra viena iš tų valstybių, kurie gali suteikti labai reikiamos pagalbos Ukrainai. Jie ir ginkluotės turi būtent tokios, kokios reikia, ir gali pagaminti, turi atsargų.
Diskusija visuomenėje vyksta ir po truputėlį linkstama prie to, kad riba galėtų būti peržengta. Ir prezidento pareiškimas tikrai negimė iš niekur, tai yra vidinės dilemos atspindys, o ji sako, kad mes turime saugoti tą tvarką, kuri mums leidžia gyventi, augti ir vystytis, nes pralaimėtas karas Ukrainoje griauna viską. Iš kitos pusės, mes turime grėsmę, kuri yra reali. Vis dėlto po pareiškimo, mano manymu, tokia tikimybė yra visai reali. Ypač po naujausių žiaurių rusų atakų Ukrainoje, po žmonių žudynių, po gyvenamųjų namų bombardavimų, sakyčiau, kad pretekstas jau yra.
Negalėčiau atsakyti 100 procentų, kad tai įvyks, bet kad yra tokia tendencija, tai akivaizdu. Klausimas, kaip tai bus daroma. Ar bus tiesiogiai, ar per trečias šalis tiekiama, čia gali būti tiekiama ir parduodama su galimybe, teise perduoti. Gali būti įvairių mechanizmų, kurie padėtų vienokiu ar kitokiu būdu Korėjoje pagamintai ginkluotei atsidurti Ukrainoje. Aš sakyčiau, kad šiuo atveju stiklinė labiau pilna negu tuščia.
– Užsiminėte apie korėjiečių gynybos pramonę. Viešojoje erdvėje kalbama, kad Vakarų pramonė nebepasiveja regiono poreikių ir renkamasi pigesnę korėjiečių techniką. Ką korėjiečių gynybos pramonė gali pasiūlyti besiginkluojančiam pasauliui?
– Beveik viską: nuo naujausios kartos lėktuvų iki lengvos ginkluotės. (…) Apskritai šis karas Ukrainoje yra artilerijos karas, o Korėja tų ginklų tikrai turi. Ir kas yra svarbu, kad jų ginkluotė yra suderinama su NATO standartais, o tas ypač svarbu mums, NATO ir Europos šalims. Pagrindinės ginkluotės jie turi realiai viską, vienokiu ar kitokiu laipsniu, pažangumu. Bet šiuo metu Europai labiausiai reikia tankų ir artilerijos, o šitą ginkluotę jie turi. Štai, Lenkijos pavyzdys, ką lenkai įsigijo. Šios ginkluotės Korėja turi, turi galimybių, turi technologijų, tad gali ne tik pagaminti, bet ir greitai tai padaryti. (...) Pietų Korėja šiuo metu yra vienas iš tų didelių neišnaudotų rezervų, aprūpinant Ukrainą ginklais ir papildant išsekusius Europos ir netgi JAV arsenalus. Aišku, tai nėra tas stebuklas, kuris išgelbės pasaulį, bet šiuo atveju tai yra rimta, gali tapti rimtu faktoriumi tiek mūšio lauke Ukrainoje, tiek ir grąžinant gynybinius mūsų pajėgumus, atsargas Europoje į ikikarinį lygį arba į tą, kuris leistų mums jaustis saugiai, jei, neduok Dieve, prireiktų juos panaudoti.
– Kalbant apie Pietų Korėjos ir Šiaurės Korėjos santykius, turint omenyje Pchenjano raketų programą, Pietų Korėja stiprina ne tik savo karinę techniką, bet ir korėjiečių civilinę saugą. Ko Lietuva galėtų iš to pasimokyti?
– Kažkokių pastebėjimų, kur mes atsiliekame, kad kažkas kitaip vyksta, aš labai daug nematyčiau. Manau, kad mūsų kariuomenės kūrimas vyksta gana sparčiai, kryptingai, finansiniai resursai skiriami. Aišku, gal Korėja sakytų, nepakankami arba ne tiek, kiek reikia. Bet tiek, kiek valstybės galimybės leidžia ir truputėlį daugiau, ko gero, žiūrint į NATO ir į Europos kontekstą. Sakyčiau, kad mes einame ta pačia kryptimi.
Mums reikėtų stipresnės savos gynybos pramonės. Man sunku pasakyti, kiek galėtų būti didesnis valstybės vaidmuo kuriant gynybos pramonę, gal ir gali būti. Bet aš konstatuoju faktą, kad mūsų gynybos pramonė dar nežengia koja kojon su kariuomenės poreikiu, bent man taip atrodo, labai norėčiau šiuo atveju klysti.
(...) Iš civilinės saugos pusės tai galėtų būti labiau apibrėžta, iškristalizuota, bet kalbu kaip valstybės pilietis, kuris nori šios civilinės saugos paslaugos. Jei man reikėtų bėgti, aš turiu žinoti, kur man reikėtų bėgti, ir tą turėtų žinoti visi Lietuvos gyventojai, neduok Dieve, reikės, aš turiu žinoti, ką daryti. Nesakau, kad ir čia, Pietų Korėjoje, visi žmonės žino, kur bėgti ir kaip elgtis, bet bent jau visuomenės informavimas apie įvairius įvykius per mobiliuosius telefonus veikia labai aktyviai.
– Pakalbėkime apie Taivano ir Kinijos santykius, stabilumą jūsų regione. Kaip manote, realu, kad Kinija galėtų pradėti karą su Taivanu, kad į jūsų regioną atkeliautų karas? Jei Kinija nuspręstų užpulti Taivaną, kaip tai paveiktų Pietų Korėją?
– Jei tai įvyktų, Pietų Korėjai tai būtų ypač bloga žinia, tai yra sąsiauris, vartai į prekybą, prekybos keliai būtų atkirsti nuo daugelio rinkų arba pailgėtų. Nestabilumas, visas tas blogis, kurį mes išgyvename dėl karo Ukrainoje, tos antrinės pasekmės lygiai taip pat atsilieptų čia ir galbūt dar net didesnėmis apimtimis, nes ekonomika didesnė, tad žala būtų dar didesnė. Nes klausimas, jeigu Kinija pradėtų karą, kaip prekiauti su Kinija, plius Taivanas yra labai svarbus ekonominis partneris. Pietų Korėjai tos tiesioginės ar netiesioginės implikacijos būtų išimtinai neigiamos.
Galima dėlioti, o kaip reaguotų Šiaurės Korėja, ar ji pasinaudotų arba nepasinaudotų situacija. Įsivyrautų didelis nestabilumas visoje Rytų Azijoje, turbūt netgi ir Pietryčių. Turėtų tiesiogines neigiamas pasekmes Korėjai, jos saugumui ir jos ekonomikai.
Jei aš atsakyčiau į tą klausimą, ar Kinija to imsis, tai man priklausytų Nobelio premija ar bent jau dvi papildomos laisvos dienos (juokiasi). Šiandien to scenarijaus mes turbūt negalime atmesti. Žinoma, diplomatijoje nieko negali atmesti, juk atrodė, kad karas Europoje nebeįmanomas, o vyksta pats didžiausias karas Europoje nuo 1945-ųjų. (...) Mano manymu, karo Ukrainoje eiga, Vakarų vienybė yra tam tikra žinutė ir Kinijai dėl Taivano.
Mano manymu, karo Ukrainoje eiga, Vakarų vienybė yra tam tikra žinutė ir Kinijai dėl Taivano.
Tai faktorius, kurį irgi reikia vertinti. Turime suprasti, kad Kinijos strateginė kantrybė yra begalinė, laiko faktorius turbūt šioje visuomenėje nelabai galioja, jos galia didėja, ar tas didėjimas bus toks pat greitas, sunku pasakyti, turbūt labiau ne negu kad taip. Bet taps vis didesne pasaulio galia ir pagrindiniu konkurentu JAV. Ar ta galia, kurią turi ir turės, bus panaudota Taivano užpuolimui jėga, priklausys nuo daugelio faktorių. Bachmute ta problema irgi yra sprendžiama.
– Kalbant apie Kiniją, Pietų Korėjos ir Kinijos santykiuose taip pat netrūksta įtampų, pykdančių šalies visuomenę, pavyzdžiui, įtampų kultūros srityse: pareiškimas, kad kimčiai yra kiniškas patiekalas, pareiškimas per Žiemos olimpinių žaidynių atidarymą, kad korėjiečių tradicinis apdaras – „vienos tautinės mažumos kostiumas“. Neigiamą požiūrį stiprina ir incidentai jūroje, kai Kinija žvejoja ne savo vandenyse, taip pat gynybos klausimai, Pietų Korėjos laviravimas, esant įtemptai padėčiai tarp JAV ir Kinijos. Pietų Korėja tarsi bando atsisėsti ant dviejų kėdžių. Kaip jūs matote Pietų Korėjos ir Kinijos santykius?
– Tokie tie santykiai ir yra, kaip apibūdinote. Tiesiog Kinija yra šalia ir ji yra milžiniška. Ta jos galia, visomis to žodžio prasmėmis, visada buvo (...). Nepavadinčiau santykių su Kinija ir JAV kaip sėdėjimo ant dviejų kėdžių, labiau ant pusantros. Vertybiškai čia viskas aišku, tai yra Vakarų vertybėmis pagrįsta visuomenė, kuri labai vertina laisvę, demokratiją, nes matė nelaisvę ir nedemokratiją. Bet vėlgi, Kinija, patinka ar nepatinka, yra čia, tai yra didžiulė galimybė, grėsmė, rizika, kaip ir bet kuriai kitai pasaulio valstybei. Tik tas rizikos laipsnis yra kitoks, priklauso nuo atstumo iki Kinijos.
Bet Kinija bando tapti pasaulio lyderiu, išstumti JAV iš to vaidmens ir sukurti naują pasaulio tvarką, kuri remiasi ne teise, o jėga. Korėjai tokia teisė nėra priimtina. Nutraukti santykių su Kinija Korėja tiesiog negali, nes yra per didelė priklausomybė nuo jos, todėl reikia balansuoti santykiuose su Kinija. Bet vėlgi, žiūrėkime, kaip jie balsuoja Žmogaus teisių taryboje, kaip balsavo už tai, kad pažeidžiamos žmogaus teisės Kinijoje. Tai nebuvo lengvas sprendimas, nes žinome, kad Kinija dalykų, kuriuos ji laiko nedraugiškais, nepalieka be atsako.
Vertybiškai Korėja sėdi ant vakarietiškos kėdės, bet antroji kėdė yra tiesiogiai šalia ir jos ignoruoti negali, ji yra labai didelė, labai galinga ir jos galia didėja. Turbūt Ukrainos klausimas yra ir Kinijos klausimas, ne tik Rusijos. O kaip Kinija reaguos? Nes Kinijos įtaka Šiaurės Korėjai yra gerokai didesnė nei Rusijos.
Vertybiškai Korėja sėdi ant vakarietiškos kėdės, bet antroji kėdė yra tiesiogiai šalia ir jos ignoruoti negali, ji yra labai didelė, labai galinga ir jos galia didėja. Turbūt Ukrainos klausimas yra ir Kinijos klausimas, ne tik Rusijos. O kaip Kinija reaguos? Nes Kinijos įtaka Šiaurės Korėjai yra gerokai didesnė nei Rusijos.
Buvo požymių, kad Kinija baudė Korėją už, anot jos, neteisingus sprendimus. Atsakingai valdanti Vyriausybė privalo tai įvertinti, privalo įvertinti visas aplinkybes, visus faktorius, o Kinija yra didelis faktorius. Bet Korėja siekia racionalių santykių, vengia per didelės priklausomybės nuo Kinijos, kaip rinkos, kaip investicijų krypties arba kaip investuotojo, kaip technologinės priklausomybės. Jie nesiruošia atsisakyti Kinijos kaip partnerių. Tai paremta tam tikru išskaičiavimu ir balansu.
Sakyčiau, kad tas balansavimas yra ne vertybinis, o saugumo, įskaitant ir ekonominį. Subalansuoti santykiai, kad santykiai su Kinija netaptų kritiškai pavojingi, turėtų kažkokį kompensuojamą dydį. Tikrai niekas čia nenori su Kinija susipykti. Bet nesvarstoma ir kurti santykius su Kinija, atsisakant pagrindinių vertybių. Tai nėra lengvas uždavinys. Bet taip, Pietų Korėja mato Kiniją kaip partnerę, taip mato visi – kaip didelę galimybę, kaip grėsmę, kad rizikingas santykių lygis būtų valdomas, pamatuojamas, netaptų Korėja visiškai priklausoma. O tie iššūkiai, kuriuos jūs paminėjote, labiausiai atsispindi žmonių požiūryje į šią šalį.
– Kaip Pietų Korėjoje reaguojama į Lietuvos atsigręžimą į Taivaną, aukojant santykius su Kinija?
– Kaip drąsų žingsnį. Iš to, kiek aš girdėjau, dauguma žmonių tai žino, o aš galiu pasakyti, ką girdėjau.
– Korėjiečiai patys labai akcentuoja savo kultūros eksportą į užsienį, ar Lietuvos kultūros eksportas čia atsispindi?
– Ambasadoje trūksta vieno darbuotojo, atsakingo už kultūrą. Jei atsirastų kultūros atašė, būtų, kas tą darbą darytų, ir būtų savų resursų. Dabar kultūra, dažnu suvokimu, yra tam tikra išsilavinusio žmogaus savybė. Bet kultūra yra industrija, tai iš dalies verslas. Tu turi žinoti, ką tu turi, suvokti, kokia yra rinka čia, kaip ir bet kokioje kitoje šalyje. (...)
Manau, kad mes darome nemažai, dažniausiai stengiamės išnaudoti galimybes: kolektyviniai renginiai, kur mes galime būti matomi, mūsų kultūra pristatoma. Arba per kažkokias atskiras iniciatyvas, kai mes paremiame, prisidedame, padedame. Taip sakant, per kažkokią sinergiją pasiekti rezultatą. Nes nei resursų, nei finansinių, nei žmogiškųjų, nei kompetencijų mes neturime tiek daug, kad galėtume labai kryptingai tokią veiklą vykdyti. Todėl mano atsakymas būtų ne, Lietuvos kultūra dar nėra tinkamai pristatoma.
Manau, kad potencialas yra nepalyginamai didesnis. Yra tokių fragmentinių, taškinių veiklų, kažkas kažką padaro, bet kad tai būtų kažkokia sisteminė veikla, turinti strategiją ir viziją, to nėra. Ir aš labai tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau, ir geriau anksčiau nei vėliau, čia atsiras toks žmogus. (...)
Jau nuo praėjusių metų rudens kultūros atašė pareigybė yra Tokijuje, tai aš čia matau tam tikrą sinergiją, kad jei mes atsiunčiame čia žmogų iš Kultūros ministerijos, tai dirbdami kartu jie jau gali plačiau aprėpti regioną. Turėtume ir tam tikros ekonominės naudos: organizuotume kažkokius koncertus, kultūrinius renginius vienu metu dviejose šalyse. Galima prijungti ir kokią Australiją ar Singapūrą. (...) Vis dėlto tai yra labiausiai apgyvendinta pasaulio dalis ir čia yra didžiulė rinka, kultūrai taip pat. Tai aš manau, kad mes čia turime netgi labai didelį potencialą. (...)
Korėja, kaip ir Japonija, yra tam tikras sektinas modelis. Mano įsivaizdavimu, sėkmė čia atvertų duris plačiau į regioną, į platesnius vandenis išplauktume. (...) Ekonominė bendruomenė, verslo bendruomenė pradėjo aiškiai deklaruoti, kad reikia ambasados Korėjoje, nes Korėja yra viena svarbiausių pasaulio ekonomikų, bet ji yra ir viena iš kultūrinių galių.
Korėja, kaip ir Japonija, yra tam tikras sektinas modelis. Mano įsivaizdavimu, sėkmė čia atvertų duris plačiau į regioną, į platesnius vandenis išplauktume.
Šiuo metu Korėja su savo kultūrine sklaida lyderiauja pasaulyje, ir tai sukuria ne tik jos įvaizdį, bet ir čia, pačioje šalyje sukuria tam tikrus finansinius resursus, industriją, žinias, kaip tą padaryti, kaip išeiti į tarptautinę areną, mokslo industriją, universitetai ruošia žmones tiems dalykams. Sukurta didelė korėjietiškos kultūros ekosistema, kuri gali mums būti visai naudinga. Nežiūrėčiau į tai kaip į tam tikrą mūsų meno pristatymą Korėjoje, nors tai taip pat yra be galo svarbu, be jokios abejonės, bet tai yra ir dviejų industrijų suvedimas.
Ir dar vienas aspektas, mano kukliu mąstymu, kad kultūra ir menas yra visada sėkmės istorija, vienokiu ar kitokiu laipsniu, o mes dar sprendžiame valstybės žinomumo problemą. Tai kultūra, tokia atrodytų visiškai nekalta, labai teigiama veikla, neša žinią apie šalį. Ir kultūriniai renginiai, žinoma, visada didina žinomumą, o to mums labai reikia. Nes kultūra, mano manymu, yra tam tikras civilizacinis visuomenės atspindys. Jei šalis leidžia sau investuoti į kultūrą, tai pirmiausia reiškia, kad ji pasiekusi tam tikrą ekonominį lygį ir priklauso tai civilizacijai, kuri mato kultūrą kaip civilizacijos atspindį.
Man atrodo, svarbu, kad Lietuva būtų matoma kaip europietiška, vakarietiška, išsivysčiusi valstybė, kuri ateina, nors ir su mažesniu gyventoju skaičiumi, į bet kurią šalį, taip pat ir Korėją, kaip partneris. Ne kaip prašytojas, o kaip partnerystės siūlytojas, bendrų veiklų bendrų projektų, bendrų galimybių. (...)
Ir dar vienas aspektas, mano kukliu mąstymu, kad kultūra ir menas yra visada sėkmės istorija, vienokiu ar kitokiu laipsniu, o mes dar sprendžiame valstybės žinomumo problemą.
– Kaip paaiškintumėte korėjiečių kultūros fenomenalią sėkmę?
– Vienas dalykas, manau, buvo sėkmė (…), viena kita sėkmės istorija atkreipė dėmesį. Ir „Parazitas“, ir „Kalmaro žaidimas“, ir kt. atkreipė dėmesį į korėjietišką produkciją, nes jie surado savo stilių. Tai Pietryčių Azija. Kultūroje Pietryčių Azija Japoniją ir Korėją mato kaip modelius, jie į globalią rinką išėjo per čia. (...) Sunkus darbas, bandymai, suradus tas nišas, kurios patrauklios, ir sėkmės istorijos, kurios viską atvėrė ir tapo mada. (...) Taip pat pataikė į jaunų žmonių skonį su populiariąja muzika K-pop, čia jie ne tik pataikė, bet ir pradėjo formuoti madą, tam tikrą stilių, kuris šimtams milijonų žmonių pasaulyje pasirodė įdomus ir patrauklus.
Vien sėkmė jų regione jau leidžia sugeneruoti tam tikras lėšas, kurios leidžia išplaukti į Amerikos ir Europos rinkas.
LRT.lt žurnalistė Pietų Korėjoje lankėsi balandžio 23–gegužės 3 d., jos kelionės ir apgyvendinimo išlaidas finansavo „World Journalists Conference 2023“. Tai neturi įtakos straipsnio turiniui.
