„Plyšta širdis, labai skaudu. Ir dar baisiau, kad visas šitas gali ateiti ir į Lietuvą“, – apie tai, kas vyksta Ukrainoje, sako 78-erių Jadvyga Girenko. Pusę savo gyvenimo šioje šalyje praleidusi plungiškė pernai kovą priėmė sunkų sprendimą – grįžo pas giminaičius į Lietuvą. Kitos išeities tuomet ji nematė – moters butas Mykolajive buvo subombarduotas.
„O ar gali būt tyla kare, kai žemę drebina sprogimai, kai dangaus pagalbos aidi šauksmas, kur kraujas, ašaros ir skausmas? Ar gali būt tyla kare? (...) Nustojo kaukti sirena, ir štai – šita kraupi tyla net skamba ausyse. (...) Kas atskris? Kur nukris?“ – tokiomis pačios kurtomis eilėmis su LRT RADIJU dalijasi Jadvyga.
Rusijos karo prieš Ukrainą baisumus jai teko patirti savo kailiu – prieš pusantrų metų, 2022-ųjų kovo 11 d., jos šeimos butą Mykolajive subombardavo Rusijos pajėgų paleista kasetinė bomba.
„Namas nesugriuvo, bet nuo kasetinės bombos daug žmonių žuvo, daug žmonių buvo sužalota, kas nepasislėpė. Mes išlikome gyvi. Ir prieš tai kiekvieną dieną [buvo] bombardavimai, kiekvieną dieną baimė. Gulėjome koridoriuje, nes taip mokė Mykolajivo teritorinės gynybos viršininkas. (...) Buvo baisu“, – lemtingą dieną prisimena tautietė.
Nuo 2002 m. šiame Ukrainos mieste su dukra ir anūkėmis gyvenusi moteris sako nesitikėjusi, kad karas jos mylimoje šalyje pasieks tokį mastą, iki paskutinės akimirkos vylėsi, jog nuo agresijos tiesiogiai nenukentės.
„Giminės, kai tik prasidėjo karas, skambino, sakė: „Važiuokit greičiau, nebelaukit.“ Mes vis tikėjomės, kad pabombarduos aerodromus, dar kažką, ir viskas pasibaigs. Kai pradėjo bombarduoti ligonines, mokyklas, vaikų darželius ir gyvenamuosius namus, dar galvojome, o gal laimingai viskas baigsis, gal nepataikys į mūsų namą. Sulaukėm, kol pataikė“, – pasakoja senjorė.
Begyvendama karu pulsuojančioje Ukrainoje, ji sako prisižiūrėjusi visko, įskaitant išdavikų vietos gyventojų bandymus padėti agresorei Rusijai, specialiai nusitaikiusiai į civilius.
„Dienos metu išėjau pasivaikščioti. (...) Ėjo toks vyras su kauke. (...) Sustojo jis prie tvoros ir kažką darė. (...) Žiūriu – atsidarė rankinę savo ir kažką užpaišė ant tvoros. (...) Nuėjo toliau, o ten vaikų darželis buvo, kurio rūsiuose buvo galima slėptis. Ir ten vėl ties tuo pastatu ant tvoros išpaišė ženklą.
Parėjau, papasakojau anūkei, o ji sako: „Yra tokių [markerių], kurie naktį šviečia, – čia ženklas, kad čia yra slėptuvės, kad čia reikia bombarduoti“, – sako Jadvyga.
Kovo 11-ąją į jos daugiabutį Mykolajive pataikius bombai, moteris galiausiai paklausė savo giminaičių, įsikūrusių Lietuvoje, ir nusprendė iš Ukrainos trauktis į gimtinę. Anot jos, evakuacija buvusi sunki tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kol pasiekė Platelius, prireikė 3 dienų, o visą tą laiką galvoje sukosi mintys apie ukrainiečius, kurie pabėgti tiesiog neturi kur.
„Mes tai turėjom kur, mano šaknys čia. (...) Bet kiek tokių žmonių, kurie neturi, kur išvykti, slepiasi rūsiuose? Kiti nenori išvykti, sako: „O kur? Jei numirsiu, tai savo žemėje, savo darže, savo kieme.“
Aš neįsivaizduoju, kaip taip... Jie geležiniai žmonės, jeigu gali šitą ištverti. Be vandens, be maisto... (...) Humanitarinė pagalba atvežama, bet ar jos užtenka? Ar neturėdamas jėgų išstovėsi eilėje, kad ją gautum?“ – graudinasi Jadvyga.
Plungės rajone gimusi moteris, prieš pusantrų metų pasitraukusi iš Ukrainos, šiame mieste ir įsikūrė. Jai bei jos dukrai su anūke savo brolio butą užleido vietos kunigas. Visgi net ir po tiek laiko senjorė atsipalaiduoti tiesiog negali – jos mintys nuolat sukasi apie padėtį Ukrainoje, apie Odesoje gyvenančią kitą anūkę, nepanorusią išsiskirti su savo mylimuoju.
„Mykolajivas yra nuolat bombarduojamas, Odesa paskutiniu metu bombarduojama nuolat. Nežinau, gal ji (Jadvygos dukra – LRT.lt) tą savo dukrą ir įkalbės, kad važiuotų čia“, – nerimo neslepia laidos „Už Vilniaus“ herojė.
Begyvenant Lietuvoje, senjorei išgąstį kelia bet koks didesnis garsas, mintimis iškart nukeliantis į siaubingus išgyvenimus karo kamuojamoje šalyje.
„Praėjusią vasarą buvau Plateliuose pas giminaitę. Jie buvo darbe, aš likau viena. Skrido lėktuvas, taip žemai. Aš tą lėktuvą pamačiau ir nežinojau, kur man dingti. Kritau po obelimi, įsikibusi į žemę gulėjau. Ir dabar – sugriaudėjo griaustinis, toks trenksmas, lyg bomba kristų. Kaip tik valgyti dariau, tai man keptuvė iš rankų iškrito.
Važiuoja greitosios pagalbos mašinos. Jų sirena, nors ir tyli, ne tokia kaip ten pavojaus sirena, bet man vis tiek plaukai šiaušiasi“, – atvirauja pašnekovė.
Jadvyga atskleidžia, kad jos dukra viliasi po karo grįšianti gyventi į Ukrainą, o ji pati, ko gero, Lietuvoje pasiliks jau visam laikui. Ukrainoje ji praleido bemaž pusę savo gyvenimo, ten persikraustė 1970 m. ištekėjusi už ukrainiečio. Po 15 metų su juo išsiskyrusi, tautietė grįžo į Lietuvą, tačiau 2002 m. išvyko į Mykolajivą, kur padėjo dukros šeimai. Visgi ji visada planavo senatvėje sugrįžti į tėvų žemę.
Kas toliau laukia Ukrainos, 78-erių plungiškei nuspėti sunku. Jos teigimu, viskas priklausys nuo to, kaip stipriai Vakarų pasaulis norės šią šalį palaikyti.
„Aš negaliu pasakyti, kiek užteks ryžto ir jėgos tiems jauniems vaikinams ir merginoms (...). Viskas priklausys nuo to, kiek ginkluote padės pasaulis. (...) Žūsta kodėl – todėl, kad neužtenka ginklų, neužtenka šaudmenų. Labai ilgai pasaulis delsė. Jeigu būtų pasaulis iš karto davęs paramą ginkluote, nebūtų tiek daug užgrobę.
(...) Ukraina prašo, (...) kad pasakytų jai, jog tikrai priimame jus į savo europietišką šeimą, priimame į NATO. Tas duotų žmonėms jėgų pergyventi tuos visus sunkumus, tuos visus nepriteklius ir tą visą skausmą“, – įsitikinusi Jadvyga.
Viso pasakojimo klausykitės LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
