Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Mauragis šiais metais viešėdama tėvynėje pirmą kartą gerėjosi tikru lietuvišku pavasariu. „Dabar suprantu, apie ką kalbėjo mama”, – sako svetur gimusi ir užaugusi pašnekovė. Už daugybės kilometrų nuo tėvynės gamta kitokia, todėl ir Lietuvoje sprogstantys medžių žiedai kelia tikrą džiaugsmą.
Tėvai siekė išlaikyti lietuvių kalbą ir kultūrą
Pasitraukti į Australiją Rasos tėvai nusprendė, kai bėgdami nuo karo susitiko Vokietijoje. Sukūrę šeimą, šią kryptį pasirinko neatsitiktinai.
„Mano tėvas sakė, kad čia buvo toliausia vieta nuo Sovietų Sąjungos. Tai tokiu būdu jie 1950 m. atsirado Australijoje ir pradėjo kurti gyvenimą“, – pasakoja Rasa.
Lietuvių pradžia tolimajame žemyne nebuvo lengva. Ne tik dėl skirtingos kalbos ar kultūros – Rasos šeimai teko statytis namus savomis rankomis. Įsitvirtinimą sunkino ir viltys, jog gyvenimas Australijoje bus laikinas.
Tačiau Rasos tėvai turėjo tikslą. Svarbiausia lietuvių užduotis Australijoje tuomet buvo išlaikyti lietuvių kalbą ir kultūrą. Manyta, kad sovietų okupuotoje šalyje šie dalykai gali sunykti, o ten, kur okupantai nepasiekia, tautiečiai buvo pasiryžę viską išsaugoti.
„Visas gyvenimas virė apie lietuvių veiklą, savaitgaliais važiuodavo į pamaldas, į visokius renginius. Tėvas nuo pirmų dienų įkūrė lietuvių kioską, jam buvo svarbu, kad lietuvių spauda sklistų kuo plačiau.
Mums sakydavo, kad vyksta rusifikavimas, kad lietuvių kalba nebebus tokia švari, čia mums reikia viską išlaikyt. (...) Todėl viskas liko lyg užšaldyta lede. Mūsų kalba nesikeitė, naujų žodžių neatsirado“, – prisimena pašnekovė.
Rasa su šeima įsikūrė Kanberoje, Australijos pietryčiuose esančioje šalies sostinėje. Rasa pasakoja, jog svarbu buvo ne tik rasti gerai apmokami darbai, bet ir tai, kad ten telkėsi didelė lietuvių bendruomenė, kurioje prabėgdavo visi šeimos savaitgaliai. Tiesa, tikro ryšio su tėvyne moteris nejuto iki pat tos akimirkos, kai pirmą kartą pati ten neatvyko.
Apsilankymas tėvynėje
Pirmasis pašnekovės apsilankymas Lietuvoje vyko dar sovietų okupacijos metais. Rasa pasiryžo vykti kartu su visa šeima – vyru ir trimis vaikais. Moteris atvira, daug kas Australijoje galvojo, kad leisdamiesi į tokią kelionę visi, jie tiesiog išprotėjo.
„Dažniausiai važiuodavo arba vyras, arba žmona, niekad pora nevažiuodavo kartu. Atsimenu, dar nuėjom pas savo vietinį politiką pasikalbėti, jis užregistravo, sako, mes valdžioj žinosime, kad visa šeima yra. Turėjome leidimą atvažiuoti penkioms ar šešioms dienom į Vilnių. Mes ir važiavom“, – pasakoja lietuvė.
Nors praėjo keli dešimtmečiai Rasa šią kelionę iki šiol prisimena su jauduliu.
„Mano vyras gimęs Lietuvoj. (...) Tai jam buvo lyg koks grįžimas. O aš kažkaip pasijutau, kad čia viskas sava. Tuo pačiu viskas ir svetima, bet ir sava. Buvo toks keistas jausmas“, – prisimena pašnekovė.
Nuo to laiko Rasa į Lietuvą grįždavo vėl ir vėl. Sako, po nepriklausomybės atgavimo pastebėjusi, kaip sparčiai šalis keičiasi ir žengia vakarų link.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę – nauji iššūkiai
Tiesa, drauge su Lietuva keitėsi ir lietuviai Australijoje. Jei iki nepriklausomybės pagrindinis jų tikslas buvo aiškus – laisva tėvynė, tai jį pasiekus nebebuvo aišku, kaip toliau turi veikti bendruomenė, kur link judėti ir ko siekti.
Rasos teigimu, praradus bendruomenę vienijusį tikslą, visi tarsi atsipalaidavo – dingo užsispyrimas vaikus mokyti lietuvių kalbos, papročių ir tradicijų.
Vis daugiau lietuvių Australijoje kūrė mišrias šeimas, vis mažiau mažųjų tautiečių kalbėjo lietuviškai. Bendruomenės veikla prigeso ir lietuviškas žodis kiekvieną savaitgalį čia nebeskambėjo.
„Bet tuo pačiu mes nelabai ir darėm daug, nedėjom pastangų, kad bendruomenė eitų su šiandieniais laikais, laikėm ją tokią, kokia ji buvo. (...) Mes vis tiek šventėm vasario 16-tąją, bet užtruko daugelį metų, kol pradėjome rimtai švęsti kovo 11-tąją“, – atskleidžia tautietė.
Rasa sako, prireikė daugybės metų ir naujai atvykusių tautiečių, kad senieji Australijos lietuviai priimtų besikeičiančią Lietuvą. Tačiau dabar džiaugiasi atgimstančiomis bendruomenėmis, naujai besikuriančiomis lietuviškomis mokyklomis ir vėl stiprėjančia tautiečių veikla.
Pašnekovė taip pat mano, kad dabar jau ir pati Lietuva suprato diasporos vertę.
Jaučia pareigą dirbti lietuvių labui
Dabar Rasa vadovauja visos Australijos lietuvių bendruomenei. Sako, už jos vairo atsidūrusi atsitiktinai, tačiau kažkam reikėjo imtis atsakomybės. O ją pačią įkvėpė senelio istorija.
Stasys Šilingas buvo Lietuvos politinis ir valstybės veikėjas, vadovavo Lietuvos valstybės tarybai, buvo teisingumo ministru. Vėliau okupantų net du kartus ištremtas iš tėvynės, galiausiai vis tiek į ją grįžo.
„Mane nuo vaikystės labai paveikė pasakojimai apie mano senelio gyvenimą ir ką jis yra daręs. Ir aš jaučiau pareigą, nes jis daug dirbo dėl lietuvybės anais laikais. Ir pats, kiek suprantu, išmoko lietuviškai tik suaugęs. Bet paskui labai aktyviai dalyvavo lietuvių gyvenime“, – dalijasi pašnekovė.
Rasa prisijungė ir prie Pasaulio lietuviams Seime atstovaujančios komisijos. Čia ji rūpinasi visos Okeanijos lietuvių reikalais. Muzikos mokytojos diplomą turinti Rasa didžiąją gyvenimo dalį Australijoje dirbo valdžios institucijose, todėl sako, tokios pareigos jai – jokia naujiena.
„Australijoje dabar turime du iššūkius“, – sako Rasa. Reikia susigrąžinti į bendruomenę senuosius lietuvius ir pritraukti naujų. Dauguma čia gimusių lietuviškai jau nė nešneka, todėl bendruomenės vadovai ėmėsi iki šiol neišbandytų būdų.
„Naujas žingsnis yra tai, jog oficialiai prašom, kad viskas būtų dviem kalbom, (...) kad mūsų, lietuvių, laikraščiai ką spausdintų dviem kalbom. (...) Tas mums labai svarbu, kad susigrąžintume tuos, kuriuos jau buvom praradę“, – tikina Australijos lietuvė.
Netrukus Australijos lietuvių bendruomenė minės jau 75-ąjį jubiliejų. Tačiau daugybę patirties sukaupę lietuviai tarsi iš naujo mokosi, kaip burti tautiečius draugėn.
