Su lietuvių iliustratore Ula Rugevičiūte Rugyte susitinkame centrinėje Strasbūro aikštėje – šalia katedros. Ula kilusi iš Kauno, tačiau jau kelerius metus studijuoja iliustraciją viename geriausių Strasbūro universitetų. Nors jos karjera klostosi puikiai, Ula pasiilgsta Lietuvos, svajoja parašyti grafinį romaną apie sovietmečiu nukentėjusią savo prosenelę ir grįžti į Kauną.
Praėjusiais metais išleista rašytojos Jurgos Vilės knyga „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“ laimėjo Lietuvos leidėjų asociacijos konkurso „Metų iliustracijos“ kategorijoje. Iliustracijas šiai knygai sukūrė Ula Rugevičiūtė Rugytė.
„Gimiau ir užaugau Kaune. Baigiau KTU gimnaziją, tačiau KTU yra technologijų gimnazija, orientuota į tiksliuosius mokslus, o kai išbandžiau jėgas biotechnologijų grupėje, supratau, kad visai nenoriu dirbti laboratorijoje. Todėl nusprendžiau, kad iš pradžių metus savanoriausiu, ir išvykau metams dirbti savanore į Prancūzijos miestą Orleaną“, – pasakoja lietuvė.
Mergina savanoriavo socialiniame centre, kur rengė įvairius seminarus, dirbo su vaikais ir paaugliais. Tiesą sakant, jaunystėje Ula visai nenorėjo būti iliustratore, nes šios profesijos subtilybes stebėjo iš labai arti, – jos mama iliustratorė Lina Dudaitė.
„Susidomėjimą iliustracija tikriausiai paveldėjau iš mamos. Ilgą laiką nenorėjau būti iliustratore, nenorėjau dirbti naktimis (juokiasi). Bet atradau savo ritmą, kai nereikia dirbti naktimis. Studijoms pasirinkau Prancūziją, nes dar mokykloje pradėjau mokytis kalbos, be to, ten labai turtinga iliustracijų ir komiksų kultūra“, – aiškina lietuvė.
Strasbūre ji mokosi vieno garsiausių universitetų – Reino aukštosios meno mokyklos – ketvirtame iliustracijos fakulteto kurse.
„Prancūzija yra didžiulė rinka. Neseniai lankiausi Bolonijoje vykusioje knygų mugėje ir pastebėjau, kad Prancūzijos stendas ten buvo didžiausias. Girdėjau, kad per metus ten išleidžiama nuo 6 000 iki 9 000 iliustruotų knygų. Tai labai daug. Ir šioje rinkoje vietą randa labai skirtingi stiliai. Vienas populiariausių turbūt yra siurrealistinis su išgalvotais personažais ir ištemptomis proporcijomis bei perspektyvomis. Mane taip pat žavi komiksų, vadinamųjų fenzinų – mažų knygelių – kultūra. Šiuo metu kuriu eksperimentinę knygą, kurioje yra ir piešinių, ir teksto“, – pasakoja ji.
Planuose grafinis romanas apie prosenelę
Ula prisipažįsta, kad atsidūrusi Prancūzijoje pradėjo ypač vertinti savo lietuviškas šaknis. Ji planuoja parašyti grafinį romaną apie sovietmečiu nukentėjusią savo prosenelę.
„Turėjau nuostabią prosenelę, pažinojau ją iki 20 metų, o atvykusi čia supratau, kiek daug ji man reiškė ir kiek daug laiko praleidome kartu, kai augau. Ji gyveno su mano močiute, o mane dažnai pas ją palikdavo per atostogas; tada tai atrodė normalu, bet dabar suprantu, kokią svarbią vietą tai užėmė mano gyvenime“, – sako Ula.
Pasak pašnekovės, jos prosenelė gimė 1920 m., o jos tėvas buvo iš Vokietijos atvykęs vokietis. Tolimos giminaitės įvaizdis provaikaitės atmintyje pradėjo ryškėti prasidėjus karui Ukrainoje, nes prosenelė daug pasakojo apie savo gyvenimą sovietmečiu.
„Ji visada pasakodavo istoriją apie parkerį... Mokykloje jai teko laikyti baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą. Prosenelė gerai mokėjo lietuvių kalbą, visada gaudavo geriausius pažymius – penketus. Bet per egzaminą priėjo bendraklasė komjaunuolė ir pasiskolino jos parkerį. Vėliau mano prosenelė sužinojo, kad ta mergina nunešė rašiklį mokytojui ir jie kartu jos darbe prirašė kablelių, todėl prosenelė egzamino neišlaikė“, – pasakoja Ula.
Pasak jos, prosenelė buvo persekiojama už tai, kad buvo uoli partizanų rėmėja. Netrukus po šio įvykio jos šeima buvo ištremta į Sibirą, tačiau prosenelei pavyko pasislėpti. Iš tremties šeima grįžo apie 1960 metus.
„Kai buvau maža, ji man pasakodavo įvairias istorijas, bet jos neįstrigo atmintyje, nes man svarbiausia buvo tai, kad ji man kasydavo nugarą (juokiasi). Tačiau dabar, kai pati susidomėjau istorija, imu suprasti visus tuos dalykus. Todėl planuoju pasiimti akademines atostogas, kad galėčiau pasiknaisioti šeimos archyve ir paversti jį istorija, grafiniu romanu, kuriame lygiomis dalimis būtų ir teksto, ir piešinių“, – sako iliustratorė.
Pasak U. Rugevičiūtės Rugytės, jai dar reikia nuspręsti, į kokią auditoriją – lietuvius ar užsieniečius – ji orientuosis. „Orientuojantis į užsieniečius, romanas turi būti labiau didaktinis, aš labai noriu papasakoti apie savo kultūrą, ypač karo Ukrainoje kontekste“, – aiškina ji.
„Parama Ukrainai Vakaruose nėra tokia svarbi“
Kai praėjusių metų vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, Ula buvo sukrėsta iki širdies gelmių.
„Negalėjau nereaguoti, nes žinojau, kad turiu puikų instrumentą – galiu piešti ir išreikšti save. Sukūriau komiksą, kurį paskelbė žurnalistikos projektas „Nara“. Jau seniai su jais bendradarbiauju, kuriu jiems iliustracijas – tinklalaidėms ir straipsniams. Norėjau pasidalyti savo jausmais, kurie iš tikrųjų yra ne vien mano – mūsų kraštuose jie perduodami iš kartos į kartą. Šią temą norėčiau tęsti kitame projekte“, – sako lietuvė.
Mergina planuoja sukurti antrąją komikso dalį ir išleisti knygelę, kad surinktų lėšų Ukrainai. Dailininkė sako, kad jai dar reikia ištobulinti idėją; šis komiksas jai labiau buvo psichoterapija, tačiau jį dar reikia susisteminti ir suformuluoti aiškesnę žinutę skaitytojui.
„Mano žinutė tokia, kad tiesiog reikia palaikyti Ukrainą ir kad jokios diskusijos šia tema neįmanomos. Praėjo metai nuo invazijos pradžios ir akivaizdu, kad Vakaruose požiūris į šią temą yra kiek kitoks. Žmonės čia neturi tos traumuojančios patirties, kuri perduodama iš kartos į kartą. Parama Ukrainai jaučiama, bet ne taip stipriai, ir apskritai ši tema čia nėra tokia svarbi“, – sako Ula.
Pasak jos, Strasbūre yra nemažai rusų pabėgėlių. Kai kurie Ulos pažįstami yra juos priglaudę pas save.
„Man norisi jiems pasakyti: nepriimkite jų, nes jie turi šį tą nuveikti savo šalyje. Kita vertus, mano vidinė empatija klausia, kaip aš pati jausčiausi jų vietoje, nes jie visgi yra politiniai pabėgėliai. Žinoma, gyvenime dažnai būna niuansų, bet šiuo atveju viskas aišku, – juoda arba balta, kitų atspalvių nėra. Tiesiog rusų tauta turi pereiti tam tikrus etapus, kuriuos kiti jau praėjo. Ir jie tai turi padaryti patys“, – įsitikinusi lietuvė.
Reino aukštojoje meno mokykloje, kurioje mokosi Ula, taip pat yra ukrainiečių. Strasbūre veikia ir pabėgėlių centras, organizuojantis įvairius užsiėmimus.
Apskritai Strasbūrui suteiktas Europos parlamentinės sostinės statusas, nes čia posėdžiauja Europos Taryba ir Europos Parlamentas. Strasbūras, kaip ir Ženeva bei Niujorkas, taip pat yra tarptautinių organizacijų posėdžių vieta. Daugiau nei 100 metų miestas priklausė Vokietijai, apie tai liudija dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės.
„Mieste jaučiama Vokietijos įtaka ne tik architektūroje, bet ir kultūroje, pavyzdžiui, yra daug bendrų meno ir kūrybos projektų, čia įsikūrusi televizijos kompanija ARTE. Nepasakyčiau, kad miestas yra išskirtinis tolerancijos prasme, čia, pavyzdžiui, yra rasizmo problema, prieš porą metų vyko įvairūs protestai. O šiuo metu visoje Prancūzijoje vyksta protestai dėl pensijų reformos – tokių didelių protestų man čia dar nebuvo tekę matyti. Taip pat vyksta protestai dėl klimato kaitos. Kita vertus, turbūt tai ir kuria europietišką miesto aurą“, – sako Ula.
„Nukritę iš Mėnulio“
Praėjusiais metais išleista rašytojos Jurgos Vilės knyga „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“ laimėjo Lietuvos leidėjų asociacijos konkurso „Metų iliustracijos“ kategorijoje. Rašytoją, vertėją, prancūzų filologijos specialistę Jurgą Vilę išgarsino bestseleris „Sibiro haiku“. Knygoje „Nukritę iš Mėnulio“ pasakojama apie kultinį prancūzų rašytoją, poetą, dramaturgą ir diplomatą Oskarą Milašių.
Prisimindama šios knygos iliustravimą Ula sako, kad tai jai buvo gera darbo su akvarele ir tušu praktika.
„Man labiau patinka dirbti ranka, aš tuomet laisviau apmetu eskizus, o kompiuteriu išeina labiau geometriški piešiniai, be to, man patinka piešti ant popieriaus. Dabar esu įvaldžiusi techniką, kai didžiąją dalį darbų atlieku ranka, o jei reikia ką nors pataisyti, tai darau planšetiniu kompiuteriu“, – aiškina Ula.
Knyga labai įkvėpė Ulą, nes joje atsispindi jos „kosminis, mistinis, svajonių pasaulis“.
„Kadangi tai knyga apie konkrečią epochą, ieškojau to meto nuotraukų, detalių, kurias panaudojau iliustracijose. Ir pats tekstas yra labai vizualus. Knygoje minimi įvairūs menininkai, augalai ir paukščiai, todėl ieškojau to meto šukuosenų ir drabužių detalių. Iš viso knygoje yra 34 iliustracijos“, – pasakojo dailininkė.
Svajonės apie kaimą prie Kauno
Ula jau įsiliejo į Strasbūro studentų gyvenimą ir laisvai kalba prancūziškai, tačiau neketina sieti savo gyvenimo su šiuo miestu ir svajoja apie kaimą Kauno rajone.
„Labai ilgiuosi Lietuvos, todėl galvoje tik viena mintis – vieną dieną aš sugrįšiu. Tačiau dar porą metų noriu pasilakstyti po pasaulį. Bet galiausiai įsivaizduoju save kaime kur nors Kauno rajone. Kai išvažiavau, sukilo tokie patriotiniai jausmai, kurių anksčiau taip stipriai nejutau. Paradoksalu, bet išvykusi labai daug sužinojau apie Lietuvą, apie jos istoriją. Juk dabar tenka kitiems pasakoti apie savo šalį“, – sako lietuvė.
„Lietuva, žinoma, yra labai maža šalis ir, palyginti su kitomis vietomis, atrodo šiek tiek kaip kaimas, bet gerąja prasme, nes man ji vis dar labai miela. Kaunas yra mano širdies vieta, ten ir planuoju grįžti“, – savo pasakojimą baigia Ula.
