„Ką veikia Japonija“ – taip savo antrąją knygą apie Japoniją nusprendė pavadinti Tokijuje gyvenantis LRT RADIJO bendradarbis Andrius Kleiva. Pirmoje knygoje „Kaip veikia Japonija“ pasakojęs apie pirmuosius įspūdžius atvykus į šią šalį, dabar rašytojas neria giliau – bando susitapatinti su vietos gyventojų kasdienybe ir parodyti tikroviškesnį, stereotipais neapipintą šalies vaizdą.
„Prieš imdamasis pirmosios knygos, aš neturėjau jokio supratimo, kas yra Japonija. Atvykau [čia] pirmąkart gyvenime, tik metams studijų, todėl niekam nesakiau „ne“, aktyviai ieškojau nuotykių, žmonių. Turbūt pirmiausia bandžiau suprasti šalies pagrindą, pamatyti, kaip veikia jos visuomenė per universitetą, per parduotuves, darbą ir visą kitą. Ir tekstas tapo tam tikra, na, tiesiogine tų paieškų transliacija.
O antroje knygoje nuotykiai baigėsi, Japonijos nebeieškoma, ji išgyvenama kartu su japonais visuose kasdienybės žingsniuose. (...) Man atrodė, kad Japonija vis dar labai dažnai pažįstama per didžiules dramas, milžiniškas spalvų krūvas, nesibaigiančias žmonių eiles. Reikėjo pakviesti pamatyti tą tokią mažesnę, žmogiškesnę, artimesnę Japoniją, kuri iš pradžių gali pasirodyti neįdomi ir mums, lietuviams, ir, aišku, patiems japonams“, – LRT RADIJUI atvirauja A. Kleiva.
Jo nuomone, būtent tos iš pažiūros neįdomios detalės ir sukuria didesnį ir tikroviškesnį šalies atvaizdą. Dėl to rašytojas net svarstė pavadinti savo knygą „Neįdomi Japonija“.
„Man vis tik atrodo, kad būtent žiūrint į kasdienybę žmonėms dažnai atrodo, jog paprasti, akivaizdūs dalykai, kaip dušas, televizija, ar, sakykime, batonai parduotuvėse, nebūtinai yra įdomūs ir nėra dramatiški, jie nėra tokie, kokius dažnai galima pamatyti per televizorių arba išgirsti radijuje. Ir man atrodė, kad ta neįdomi Japonija, priešingai, yra įdomi, galėtų būti įdomi“, – teigia pašnekovas.
Japonus ir lietuvius vienija šakotis
Kaip aiškina A. Kleiva, knyga „Ką veikia Japonija“ susideda iš dviejų dalių: prasideda 10 pokalbių su skirtingomis veiklomis užsiimančių japonų, tarp kurių – ir arbatos augintojai, ir lietuviškos parduotuvės Tokijuje savininkė, o toliau skyriai, skirti tam tikroms gyvenimiškoms temoms.
Rašytojas pasakoja, jog mezgant ryšį su pašnekovais teko nemenkai paplušėti, mat japonai ne visada būdavo linkę atsiverti, kalbindamas žmones lietuvis jautė tam tikrą psichologinį atstumą.
„Japonijoje nepažįstamam žmogui parašyti, prašyti su juo susitikti, eiti į jo namus, daržą ir, galų gale, prašyti viską išspausdinti visai Lietuvai yra kelių privatumo ribų perkopimas.
Sukurti tarpusavio pasitikėjimą užtrunka laiko, todėl pas kai kuriuos važiavau ir ėjau po kelis kartus, vežiau kelis šakočius, knygas apie Lietuvą, lietuviškus suvenyrus. Bet, ko gero, svarbiausia buvo ateiti su atvira nuo stereotipų širdimi ir tiesiog nuoširdžiu noru pažinti“, – neslepia LRT RADIJO bendradarbis Japonijoje.
Kaip paaiškėjo gyvenant Tokijuje, vienas iš dalykų, siejančių lietuvius ir japonus, yra ne kas kita, o minėtas šakotis. Pasirodo, jog Japonijoje itin populiarus šį kepinį be galo primenantis desertas. A. Kleiva neretai pokalbius su vietos gyventojais ir pradėdavo apie tai jiems užsimindamas.
„Toks, kokį jį mes valgome Lietuvoje, japonams atrodo labai keistas, nes turi šakas. Bet jeigu mes tas šakas nulaužytume, šakotį padalintume į kelias dalis ir supakuotume tas dalis į plastikines pakuotes, galėtume jo rasti bet kurioje nedidelėje maisto prekių krautuvėje.
(...) Tai yra visiškai Japonijoje įprastas desertas, kuris kartais vežamas suvenyrams, lauktuvėms iš tam tikrų šalies regionų. Jis nebūtinai yra tokio pat skonio – kai kuriuose regionuose žmonės jį paskanina vietiniais mangais, kai kur jis yra su žaliąja ar skrudinta arbata“, – aiškina Japonijos lietuvis.
Kaip pažymi LRT RADIJO bendradarbis Tokijuje, maistas turi didžiulę reikšmę Japonijos visuomenėje: tai „ne tik dalykas, kuris užpildo skrandį, bet ir svarbi vizualinė visos šalies dalis“. Šią temą rašytojas išplėtojo viename knygos skyriuje, pavadintame „Miškai lėkštėse“.
„Eidama į tą maisto mišką, Japonija dažnai žiūri ne tik į skonį, bet ir į tai, kaip tas maistas atrodo. Visiškai įprasta, kad japonai lauktų eilėje ištisas valandas tam, kad galėtų įsigyti, sakykime, braškių tortą, kuris yra apkabinėtas 20 centimetrų braškių mišku, kad galėtų jį nufotografuoti, kad galėtų juo pasidžiaugti.
Man atrodo, tokie nedideli džiaugsmai, kurie suteikia didžiulę laimę, yra svarbi Japonijos visuomenės, Japonijos kasdienybės dalis, kurią, jaučiau, yra būtina apžvelgti. Žinoma, profesionali virtuvė yra viena miško pusė, bet kita miško pusė, paėjus šiek tiek giliau, yra būtent tas vaizdas, kurio ieško japonai ir kurio ieško Japonijos žiniasklaida“, – sako A. Kleiva.
Japonų pensininkus laiko superžmonėmis
Kaip pasakoja Japonijos lietuvis, gyvendamas šioje šalyje jis susipažino su daug japonams įprastų, o užsieniečiams nežinomų dalykų. Su šypsena vyras prisimena, kaip ieškojo, kur išsinuomoti savo pirmąjį butą, su kokiais maloniais ir nemaloniais netikėtumais susidūrė.
„Praėjau visus skirtingus nekilnojamojo turto agentūros procesus: vidurnaktį susipažinau su agentūros žmonėmis, atėjęs į agentūrą, rinkausi arbatą iš labai plataus meniu, tada labai ilgai pasirašinėjau įvairius kontraktus. Taip pat, ko galbūt nelabai gali patirti patys japonai, yra tai, kad tam tikrą laiką reikia laukti, kol praeisi patikrą, ir dažnai toje patikroje užsieniečiai (...) užstringa“, – aiškina A. Kleiva.
Pašnekovas sako, jog Japonijoje nekilnojamojo turto agentūrų yra daugiau negu didelių maisto prekių parduotuvių, o agentūros pačios aktyviai ieško klientų. Norint surasti tinkamą būstą, reikia į nemažai ką atsižvelgti.
„Didžiausia problema yra galvoti apie skirtingas namo puses, apie namo atsparumą tam tikroms gamtinėms katastrofoms, apie namo pasiekiamumą, apie namo senumą, iš ko tas namas yra pagamintas. (...) Japonija yra sudėtinga šalis įvairiais aspektais ir gamta, žinoma, yra vienas iš jų. Renkantis tokį dalyką kaip namai, reikia pagalvoti ir apie ją“, – neslepia LRT RADIJO bendradarbis Japonijoje.
Kita tema, kurią savo knygoje nagrinėja lietuvis, yra japonų sveikata ir gyvenimo būdas. A. Kleivą ypač sužavėjo šios šalies senjorai, kuriuos jis pavadino „superpensininkais“.
„Japonijoje yra labai paplitęs įsitikinimas, kad kuo daugiau metų, tuo daugiau laiko, ir pensija yra ne laikas užbaigti savo aktyvumą, o jį kaip tik pradėti. (...) Pensininkai, turėdami daugiau laiko, pradeda keliauti, pradeda užsiimti hobiais ir, galima sakyti, tampa tokiais superžmonėmis, kurie su papildomomis galimybėmis gali nuveikti labai daug sau ir savo šaliai“, – pagyrų negaili pašnekovas.
Tokijuje gyvenantį lietuvį taipogi nustebino ir japonų santykis su religija – viename iš knygos skyrių jis apibūdinamas taip: „Gimsta kaip šintoistai, gyvena kaip ateistai, tuokiasi kaip krikščionys, o miršta kaip budistai.“
„Japonai yra ne tiek religingi, kiek tikintys. Religija Japonijoje dažnai yra sezoninė, susijusi su tam tikromis šventėmis, tam tikromis progomis, ir požiūris į ją yra labai pragmatiškas. Japonams aišku, kad pasaulyje egzistuoja kažkas didesnio, svarbesnio už juos pačius, o koks jo ar jos vardas, dievybės kategorija, svarbu ne tiek.
(...) Nieko nuostabaus, kad per visą gyvenimą japonai dažniausiai susitinka su skirtingomis religijomis ir skirtingais dievais. (...) Aš dažnai, paminėdamas šitą faktą, nustebindavau pačius japonus, nes jie apie tai gyvenime dažnai net nepagalvodavo, tai yra kažkas įprasto, prie ko jie pripratę“, – pasakoja A. Kleiva.
Viso pokalbio su A. Kleiva klausykitės LRT RADIJOS laidos „10–12“ įraše, o pats plačiau pristatyti savo knygą ir susitikti su auditorija jis tikisi Vilniaus knygų mugėje.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
