„Portugalai labai panašūs į lietuvius. Daug kas sako, kad ispanai panašūs į portugalus, bet, ko gero, niekada nėra sutikę abiejų“, – šypsosi prieš du mėnesius į Portugaliją su vyru išsikraustęs Arnas Raulinaitis. LRT.lt jis papasakojo apie tai, kokių iššūkių kilo šioje šalyje ir kodėl jie nutarė ateitį kurti čia.
Į Portugaliją Arnas su savo vyru Tomu išvyko spalio pradžioje, tačiau jis neslepia, kad tokia mintis kirbėjo jau seniai – nuo tada, kai prieš kiek daugiau nei trejus metus jiedu čia susituokė. Būtent ši šalis porą sužavėjo labiausiai, tačiau Lietuvoje jie abu, kaip sako, buvo neblogai įsitvirtinę, tad ryžtis šiam žingsniui prireikė laiko.
„Pagrindinis dalykas, dėl ko priėmėme tokį sprendimą, tas, kad Portugalijoje, gavus rezidento statusą, LGBT poroms galima įsivaikinti. O Lietuvoje mes per savo amžių to, ko gero, nesulauksime“, – pasakoja Arnas.
Jis sako, kad būdami Portugalijoje jiedu pradėjo tvarkytis visus reikiamus dokumentus: mokesčių mokėtojo kodą, rezidento statusą ir kt. Gavus rezidento statusą, po kelerių metų galima pradėti ir įsivaikinimo procesą.
Pašnekovas sako, kad išvykti be atgalinio bilieto baisu nebuvo. Lietuvoje pora neturėjo jokių paskolų, įsipareigojimų, todėl, sutarę su savo darbovietėmis, kad galės dirbti nuotoliniu būdu iš Portugalijos, susikrovė daiktus ir iškeliavo.
„Visas gyvenimas tilpo į automobilį ir dar vietos liko. Tiesa, nemažai daiktų kraustydamiesi išdalijom draugams, atidavėm į „Dėk`ui“ stotelę. Buvo gerai pamatyti, kiek iš tikro nedaug tereikia. Ir kol kas nieko netrūksta“, – šypteli Arnas.
Rasti būstą – iššūkis
Buto Arnas ir Tomas pradėjo ieškoti dar būdami Lietuvoje, tačiau greitai paaiškėjo, kad, norint pasirašyti nuomos sutartį, reikia nemažai dokumentų, o visų pirma – turėti NIF (mokesčių mokėtojo kodą). Jį gauti galima tik fiziškai būnant vietoje. Todėl pirmas savaites, kol pavyko susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą, pora gyveno per „AirBNB“ išsinuomotame bute.
Jos radimas naujakuriams buvo didžiausias iššūkis. Arnas pasakoja, kad ši šalis siekia prisivilioti kuo daugiau kvalifikuotų europiečių. Tačiau atvykti norinčių tiek daug, kad tiesiog nepakanka pasiūlos, todėl ieškant būsto atsiranda nemažai papildomų reikalavimų.
„Vienam būstui, kuris buvo mums įstrigęs, reikėjo mokesčių mokėtojo kodo, kelerių paskutinių metų metinių pajamų deklaracijų, darbo sutarties, pusės metų depozito, sutartis pasirašoma mažiausiai penkeriems metams ir dar reikėjo laiduotojo – žmogaus, kuris taip pat pasirašo sutartį, kad jeigu tu negalėtum mokėti, jis už tave atsakytų ir jis mokėtų. Tai čia toks buvo topinis skelbimas, kur daugiausia buvo reikalavimų“, – prisimena pašnekovas.
Vis dėlto jiems pavyko rasti būstą, kuriam užteko NIF kodo, darbo sutarties ir paskutinių trijų mėnesių užmokesčio. Arnas sako, kad jiems visai pasisekė – naujuose namuose įsikūrė per kiek mažiau nei dvi savaites. Esą jei ieškoma ko nors specifinio arba sėkmė mažiau lydi, paieškos gali užtrukti ir ilgiau.
„Svarbu paieškoms skirti laiko. Aišku, yra nemažai grupių feisbuke žmonėms, atvykusiems į Portugaliją. Tačiau dažniausiai nuomos pasiūlymai ten būna pačioje Lisabonoje, o joje nuomos kainos yra tokio dydžio, kad kiekvieną įrašą tose grupėse lydi keli šimtai besijuokiančių jausmaženklių“, – aiškina tautietis. Anot jo, vieno miegamojo butas su virtuve ir prie jos prijungta svetaine geresnėje miesto vietoje kainuoja nuo 1200–1500 eurų.
Jis pats su vyru įsikūrė miestelyje, kurį nuo sostinės Lisabonos skiria valanda kelio traukiniu.
Sudėtinga biurokratija ir sužavėję žmonės
Jau nuo pirmų savaičių Portugalijoje Arnas sako įsitikinęs – ši šalis yra didelis biurokratinis mechanizmas.
„Viena pažįstama, kuri gyvena čia jau šešerius metus, iš pradžių juokėsi, žiūrėdama į kitus, kad kiekvienas žmogus turi savo segtuvą su visais įmanomais dokumentais. Paskui pati tokį įsigijo. Tada mes iš jos juokėmės, o dabar jau ir patys po tokį turime, kur yra nuo gimimo liudijimo iki darbo sutarčių, nes popierizmo pas juos tikrai nemažai“, – juokiasi jis.
Nepaisant to, Portugalija ir gyvenimas joje žavi. Arnas vardija, kad čia jam patinka tiek geresnis oras, daugiau saulės, tiek arti esantis vandenynas. Kaip jis tikina, ne tai lėmė norą kardinaliai keisti savo gyvenimą, tačiau yra didelis pliusas.
Taip pat patiko ir patys žmonės – paslaugūs, pasiūlantys pagalbos, net jei ir nemoka kalbos. Kaip Arnas sako, jie mentalitetu labai panašūs į lietuvius.
„Daug kas sako, kad ispanai panašūs į portugalus, bet, ko gero, niekada nėra sutikę abiejų. Ispanai garsiai kalbantys, gana netvarkingi, karšto temperamento, o portugalai yra santūrūs, ramūs žmonės, visada laikosi kelių eismo taisyklių, jei greitis 50, tai 50 ir važiuos. Gatvės tvarkingos, prižiūrėta aplinka. Portugalus vadiname laimingais lietuviais. Dėl saulės jiems daugiau laimės hormono išsiskiria, tai daugiau šypsosi“, – juokiasi jis.
Dar vienas pliusas, kurį Arnas pastebi Portugalijoje, yra kainos. Nors daug metų pats sakydavo, kad čia keliauti gali tik labiau pasiturintys žmonės, šiuo metu kainos lietuvių nebegąsdina.
„Kainos čia ne taip greitai augo, kaip Lietuvoje. Suvedus mėnesio išlaidas, išeina labai panašiai, o gal net kokiais 5 ar 10 proc. pigiau nei Lietuvoje. Pvz., maitinimo sektorius. Lietuvoje nėra tos atskirties tarp kokio vidutinio lygio restorano ir labai aukštos klasės. O čia, pvz., desertinėje, kurioje kiekvieną rytą kepa šviežias bandeles, kava kainuoja 70 centų, bandelės po 1–1,10 Eur. Aišku, yra ir prabangių vietų. Čia yra didesnis tarpas tarp paprastumo ir prabangos segmento“, – tikina pašnekovas.
Išvykti įtikino ir tėvus
Visą Arno šeimą galima pavadinti pasaulio piliečiais – jo brolis jau kurį laiką gyvena Danijoje, o jo tėvai, visą gyvenimą gyvenę Marijampolėje, prieš metus persikėlė į Ispaniją. Kaip jis sako, tai buvo jo ir brolio penkerių metų projektas.
„Įkalbinėjome, kad žiemas leistų Ispanijoje, o vasaras Lietuvoje, sode, kurį turi įsirengę, kad būtų galima komfortiškai gyventi“, – pasakoja Arnas ir priduria, kad jo sprendimas išsikraustyti į Portugaliją buvo paskutinis dalykas, įtikinęs tėvus ryžtis šiai avantiūrai.
Pašnekovas tikina, kad jo tėvai dabar labai džiaugiasi ir net ieškosi Ispanijoje pirkti būsto. Esą, ir sūnus aplankyti iš ten kur kas patogiau negu iš Marijampolės.
Pats Arnas sako, kad nors su vyru į Portugaliją išvyko be atgalinio bilieto, dar nežino, ar liks čia visam laikui.
„Kaip sakom, pasaulis mažas, jei kas nors nepatiks ar netiks, galima bet kada grįžti. Nespaudžiam per daug iš savęs ir žiūrim, kaip bus. Kai tiesiog keliauji į šalį, į ją žiūri kitomis akimis, bet kai pradedi gyventi, gali pasimatyti kokių nors dalykų, kurie tau nėra tinkami. Žiūrėsim, kaip bus, bet kol kas viskas puikiai“, – teigia jis.
