Pastaraisiais metais Lietuvoje atlyginimai augo sparčiai – per ketverius metus vidutinis darbo užmokestis padidėjo beveik 40 proc. Tačiau kartu augo ir kasdienės išlaidos: brango maistas, paslaugos, būstas, todėl dalis gyventojų realaus pokyčio taip ir nepajuto. Būtent dėl to šiandien vis dažniau net ir daugiau uždirbdami žmonės jaučiasi mažiau saugūs. Kodėl ir kaip tai spręsti?
Vos trečdalis tiki, kad jų finansinė situacija gerės
Naujausi tyrimai rodo, kad finansinio saugumo jausmas Europoje vis labiau tolsta nuo realių pajamų. „Eurofound“ 2025 m. duomenimis, žmonių patiriama finansinė įtampa išlieka aukšta net ir tarp tų, kurių pajamos yra stabilios ar augančios. Ypač svarbu tai, kad ją vis dažniau išgyvena ne tik mažas pajamas gaunantys žmonės, bet ir vidurinė klasė.
Tuo metu „Ipsos“ 2025 m. „Cost of Living“ tyrimas rodo dar vieną svarbų signalą – tik apie 30 proc. gyventojų tikisi, kad jų finansinė situacija artimiausiu metu gerės, nors objektyviai dalis jų jau dabar gyvena gana stabiliai.
Šie duomenys rodo, kad finansinis saugumas vis mažiau priklauso nuo to, kiek žmogus uždirba, ir vis labiau nuo to, kaip jis jaučiasi savo finansinėje situacijoje. Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo paradoksali: žmonės dirba, gauna stabilias pajamas, bet gyvena nuolat jausdami, kad kažkas gali bet kada išmušti iš vėžių.
Svarbu suprasti, kad dalį šio nesaugumo paaiškina objektyvios priežastys. Kai per kelerius metus reikšmingai auga kasdienės išlaidos, net ir didesnis atlyginimas nebūtinai sukuria daugiau finansinės laisvės. Žmonės gali uždirbti daugiau, bet jų galimybės iš esmės nepasikeičia.
Tačiau ne mažiau svarbus ir antrasis aspektas – subjektyvus finansų vertinimas. Net ir turint pakankamas pajamas, labai dažnai trūksta aiškumo, kur tie pinigai iš tiesų dingsta. Jei nejaučiame kontrolės, atsiranda nuolatinis neapibrėžtumas – atrodo, kad pinigų tiesiog neužtenka.
Problema – ne pajamų dydis, o kontrolės trūkumas
Didžiausia klaida yra manyti, kad šią problemą išspręs didesnės pajamos. Labai dažnai girdime: uždirbčiau daugiau – viskas būtų gerai. Bet realybėje matome, kad žmonės, kurių pajamos auga, dažnai kartu didina ir išlaidas. Jei nepradeda valdyti savo išlaidų, sekti, kur ir kam išleidžia, sistemingai taupyti, augantis atlyginimas absoliučiai nekeičia to, kaip jaučiamės.
Jei anksčiau, uždirbdami mažiau, išgyvenome stresą dėl pinigų stygiaus ir gyvenome nuo algos iki algos, nepakeitę įpročių, net ir uždirbdami daugiau, galime nepastebimai išleisti didesnes sumas. Jeigu nesiimame valdyti savo asmeninių išlaidų, stresas niekur nedings, nes nebus kontrolės jausmo, kad mes valdome savo pinigus.
Finansinis nesaugumas dažniausiai kyla ne iš objektyvaus pinigų trūkumo, o iš kontrolės nebuvimo. Didelė dalis žmonių iš tiesų nežino, kiek jie per mėnesį išleidžia būtinoms išlaidoms, kiek – spontaniškiems pirkiniams, kiek galėtų atsidėti. Viskas vyksta tarsi automatiškai. Tokiu atveju net ir turint pakankamas pajamas atsiranda jausmas, kad pinigų nuolat trūksta, nes nėra jokio aiškaus rėmo.
Būtent čia ir yra esminis skirtumas tarp „uždirbu“ ir „jaučiuosi saugiai“: saugumo jausmas atsiranda tada, kai supranti, kas vyksta su tavo pinigais. Kai matai, kiek turi, kiek gali išleisti ir kiek gali atsidėti. Kol to nėra – viskas atrodo neapibrėžta, ir net nedidelės nenumatytos išlaidos gali sukelti stresą.
Šiandien šią problemą spręsti yra paprasčiau nei bet kada anksčiau. Anksčiau finansų planavimas daugeliui atrodė sudėtingas – reikėdavo vesti lenteles, rinkti čekius, pačiam kaupti informaciją ir tam skirti daug laiko.
Dabar didžioji dalis išlaidų vyksta skaitmeniniu būdu, yra įrankių, programėlių, kurios viską leidžia matyti automatiškai. Kai vienoje vietoje matai visas savo išlaidas, jos suskirstytos į kategorijas, labai greitai pamatai, kur iš tikrųjų „nuteka“ pinigai.
Būtent šis aiškumas ir yra pirmas žingsnis į finansinį saugumą. Kai pamatai realų vaizdą, nebereikia spėlioti. Tada jau gali priimti sprendimus – gal kažkur išleidi per daug, gal gali šiek tiek atsidėti. Tam nereikia didelių pokyčių: kartais užtenka kelių dešimčių eurų per mėnesį, kad per metus susikurtum rezervą, kuris iš esmės keičia savijautą.
