Dokumentas gali atrodyti kaip garantija, bet teisine prasme būti bevertis – tai patvirtino neseniai išnagrinėta byla dėl neteisėtų garantijų.
Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad garantija, kuri buvo pateikta viešajai institucijai, šiuo atveju, Aplinkos apsaugos departamentui, neatitiko teisės aktų reikalavimų ir negalėjo atlikti savo funkcijos. Klientui priteista visa už tokią garantiją sumokėta suma, palūkanos ir teismo išlaidos.
Tačiau svarbiausia šios bylos dalis – ne tik finansinis rezultatas.
Teismas priėmė atskirąją nutartį ir kreipėsi į prokuratūrą dėl dokumentų autentiškumo bei galimų nusikalstamos veikos požymių. Taigi, dabar jau kalbame ne tik apie civilinį ginčą, bet ir apie galimus sisteminius pažeidimus ar nusikalstamus veiksmus.
Problema – platesnė nei viena byla
Ši situacija nėra pavienė.
Jau anksčiau rinkoje buvo paplitę vadinamieji „confidi“ modelio dokumentai, kuriose prisidengiant itališkų įmonių vardais buvo siūlomi garantiniai produktai kaip alternatyva tradicinėms bankų ar draudimo garantijoms. Šiandien matome naują tendenciją – panašūs garantijų pakaitalai jau siejami su kitomis jurisdikcijomis, įskaitant Azijos regioną, Japoniją.
Schema iš esmės nesikeičia: dokumentas atrodo tinkamas, tačiau realiai neatitinka teisinių reikalavimų ir nėra priimamas viešuosius pirkimus rengiančių institucijų.
Verslui tai reiškia vieną dalyką – rizika dėl įtartinų laidavimo garantijų niekur nedingo, ji tik keičia formas.
Kodėl tai svarbu verslui
Garantijos dažniausiai reikalingos ne dėl popierinio formalumo, o realioms rizikoms valdyti.
Laidavimas yra būtinas vykdant:
- didelės apimties infrastruktūros projektus (keliai, tiltai, geležinkeliai)
- viešuosius projektus (stadionai, mokyklos, ligoninės)
- energetikos ir aplinkosaugos projektus
- gynybos infrastruktūros projektus, įskaitant poligonus.
Tokiuose projektuose garantija yra esminis saugiklis užsakovui. Jei ji neveikia, griūva ir visas prievolių užtikrinimo mechanizmas.
Praktikoje tai gali reikšti:
- sustabdytą projektą
- sutarties nutraukimą
- finansines sankcijas
- reputacinę žalą.
Ir svarbiausia – atsakomybė dažniausiai tenka pačiam rangovui ar paslaugos gavėjui, net jei jis veikė sąžiningai.
Tarpininkai atsakomybės neišvengia
Vis dėlto minėtoje byloje dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo garantijos, išduotos Italijos bendrovės „Commerfidi soc. coop.“, teismas labai aiškiai pasakė dar vieną svarbų dalyką – tarpininkavimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Net jei garantiją parduoda tarpininkas, šiuo atveju bendrovė „Draudita“, jis atsako už tai, kad galutinis rezultatas būtų tinkamas. Tai reikšmingas ženklas rinkai, kurioje ilgą laiką buvo bandoma remtis „mes tik suvedėme šalis“ logika ir kratomasi atsakomybės.
Ką turėtų daryti verslas
Šiandien nebeužtenka tiesiog turėti garantijos popierių. Reikia būti tikriems, kad laidavimo garantija veiks.
Prieš įsigyjant garantiją, verta atsakyti į kelis esminius klausimus:
- ar ją išduoda prižiūrima finansų įstaiga (bankas ar draudikas)?
- ar tokia garantija apskritai priimtina konkrečiam užsakovui?
- ar išdavusi institucija patvirtina jos autentiškumą?
- ar garantijos sąlygos leidžia realiai ja pasinaudoti?
Jei bent vienas iš šių atsakymų nėra aiškus, rizika tampa nevaldoma.
Signalas rinkai
Ši byla yra svarbi ne tik dėl konkretaus sprendimo.
Ji parodo, kad neteisėtos garantijos nėra teorinė problema. Atsakomybė už jas realiai taikoma teismuose – o tam tikrais atvejais, klausimas gali pasiekti ir baudžiamosios teisės lygmenį.
Verslui tai reiškia vieną – garantijos turi būti vertinamos ne kaip formalumas, o kaip kritinis rizikos valdymo instrumentas. Priešingu atveju „garantija“ gali tapti didžiausia rizika visame projekte.
