Itin aktualia laikyta tvarumo tema versle per gana trumpą laiką tapo kontroversiška. Dar visai neseniai tvarumas buvo kiekvienos verslo konferencijos centre, tvarumo vadovų ir specialistų pareigybės skelbtos tarp labiausiai trūkstamų rinkoje, o Europos tyrėjai prognozavo, kad ši sritis iki 2030 m. augs vidutiniškai po 12 proc. kasmet.
Kol ES griežtino tvarumo reguliavimą ir reikalavo ataskaitų, verslas skubėjo jas rengti, samdė konsultantus, formavo tvarumo komandas. Lūkestis buvo aiškus: finansuotojai ir investuotojai netruks griežtai reikalauti tvarumo duomenų bei rezultatų, tad pasiruošti reikia iš anksto.
Tačiau Europos Komisijai vasario pabaigoje reikalavimus sušvelninus, tvarumo ataskaitos tapo nebeprivalomos didelei daliai įmonių. Savo požiūrį iškart sušvelnino ir finansų rinkų dalyviai, o kartu radosi nepasitikėjimas EK tvarumo politika ir vis garsesnis skepticizmas dėl pačios tvarumo temos.
„Vesta Consulting“ patirtis rodo, kad daugelis su palengvėjimu atidėjo tvarumo klausimus „geresniems laikams“: įmonės Vokietijoje, Lietuvoje ir kitur pradėjo atsisakyti savo tvarumo komandų, darbo skelbimų tvarumo srityje taip pat stipriai sumažėjo.
Tai nekelia nuostabos. Verslui rūpesčių užtenka ir taip: gąsdina geopolitinės grėsmės, energetikos krizė, kibernetiniai išpuoliai, demografinis nuosmukis. Pasaulis, kuriame gyvename šiandien, reikalauja spręsti „degančias“ problemas, o ne kelti ilgalaikius tikslus 2050-iesiems.
Tokiame kontekste tvarumas natūraliai nustumiamas į paraštes, o nemažai kam rūpinimasis aplinkosauga, lygiomis galimybėmis ar socialine gerove atrodo kaip utopinis, kairuoliškas, mažai bendro su realybe turintis reikalas. Verslas šiandien siekia pragmatiškų, aiškiai pamatuojamų ir komerciškai naudingų sprendimų, o trumpuoju laikotarpiu tvarumas šio lūkesčio neišpildė ir nesukūrė apčiuopiamos grąžos.
Bet ar tikrai tvarumas nekuria vertės? Ar problema slypi pačioje tvarumo idėjoje, ar būduose, kuriais bandome ją įgyvendinti?
(Ne)reikalingas atitikties pratimas
Kai ES tvarumo atskaitomybės direktyva (CSRD) šimtams įmonių numatė prievolę teikti su tvarumu susijusią informaciją, dauguma ją vykdė tarsi atitikties pratimą. Buvo skaičiuojami rodikliai, reikalingi ataskaitoms, bet dažnai nelabai vertingi pačiam verslui; įmonės investavo į procesus, kurie neatnešė apčiuopiamos grąžos.
Kai „Omnibus I“ paketas atidėjo atitikties terminus ir susiaurino privalomai ataskaitą teikiančių įmonių ratą (Lietuvoje tokių įmonių sumažėjo 90 proc.), daugeliui tai tapo pretekstu pasakyti: „Matote – net pati Europos Sąjunga pripažino, kad su tvarumu buvo perlenkta lazda“.
Tačiau abejotina ne pati tvarumo idėja, o jos įgyvendinimas. Problema yra tai, kad tvarumas taip ir netapo įmonių strategijos dalimi, o liko tik atitikties uždaviniu. Juk kai pasikeičia taisyklės, „uždėti varnelės“ nebereikia.
Tikrasis klausimas yra tai, ar įmonės sugeba tvarumą integruoti taip, kad jis tarnautų verslo tikslams, o ne tik privalomoms ataskaitoms. Juolab, kad tvarumas dažnai vis dar suprantamas kaip gėris aplinkai, nors iš tiesų jis rūpinasi verslo atsparumu ir gebėjimu išlikti bei prisitaikyti ilguoju laikotarpiu – kintant aplinkai, visuomenės normoms, reguliavimui ar kylant įvairioms krizėms.
Tvarumas krizės akivaizdoje
JAV ir Irano konfliktas bei Hormūzo sąsiaurio blokada šį kovą sukrėtė energetikos rinkas ir paveikė tiekimo grandines visame pasaulyje. Naftos kainos smarkiai išaugo, o Europoje dujų kaina per kelias dienas pakilo dešimtimis procentų.
Verslai, savo veikloje naudojantys daug iškastinio kuro, pajuto tiesioginį smūgį gamybos kaštams ir toliau ruošiasi sunkmečiui. Nereikia net stebėtis, kad tvarumas nukeliamas į antrą planą, kai kalba eina apie įmonės išgyvenimą.
Tačiau ši krizė taip pat parodė, kad „priklausomybė nuo iškastinio kuro“ nėra tik aplinkosaugos gynėjų argumentas. Tai – konkreti verslo rizika, su kuria šiandien susiduria gamybos, logistikos, eksporto įmonės.
Energijos šaltinių diversifikavimas, nuoseklus perėjimas prie atsinaujinančių išteklių, tiekimo grandinių sutrumpinimas ir kitos strateginės tvarumo iniciatyvos šiuo atveju veikia kaip verslo atsparumą įgalinantis įrankis.
Tačiau dažnai įmonės tokias rizikas vertina atskirai ir nemato jų kaip tvarumo dalies. Rengdamos tvarumo strategijas jos neretai apsiriboja raportavimo rodikliais, nežvelgia gilyn ir neplanuoja konkrečių sprendimų ir pokyčių, reikalingų užtikrinti ilgalaikį strateginį pranašumą, padedantį ištverti ekonomines audras.
Pernakt išnykstančios vertybės
Nusigręžiama ne tik nuo aplinkosauginio, bet ir nuo socialinio tvarumo matmens. Visuomenės poliarizacija bei dešiniųjų pažiūrų stiprėjimas atsispindi versle – didelės tarptautinės korporacijos viena po kitos atsitraukia nuo įvairovės ir įtraukties iniciatyvų.
Tai ypač jaučiama kitapus Atlanto, kur po D. Trumpo įsakymų išformuoti lygių galimybių ir įvairovės (angl. DEI) praktiką federalinėse institucijose privačios įmonės į DEI ėmė žvelgti kaip į teisinę riziką – viena po kitos jos išformavo DEI komandas, sumažino ar visai nutraukė programų finansavimą. Tai, kas dar neseniai buvo deklaruojama kaip esminė vertybė, tokioms korporacijoms kaip „McDonald's“, „Walmart“ ir daugeliui kitų pernakt tapo mažiau svarbu.
Tai atskleidžia nemalonią tiesą: daugeliu atvejų įvairovės temos buvo reputacinė kaukė, o ne darni organizacijos kultūros dalis. Nors JAV įmonės tokios praktikos aktyviai į ES valstybes neperkėlė, tvarumo konsultantai pastebi, kad tam tikroms socialinėms temoms tvarumo strategijose skirta vis mažiau reikšmės.
Dažnai susiduriama su požiūriu, kad diskriminaciją draudžia įstatymai, tad papildomų pokyčių nereikia, o pačios DEI programos kritikuojamos kaip neatnešančios komercinės naudos ar pamatuojamos finansinės grąžos. Pasikeitus politinėms nuotaikoms ir ekonominėms sąlygoms, kai kurios įmonės lengva ranka atsisakė deklaratyvių vertybių, kurios taip ir netapo kasdienių sprendimų pagrindu.
Tačiau nors DEI temos šiandien teisiamos kaip mažavertės, tyrimai rodo ir priešingą tendenciją – įmonės, nutraukusios DEI programas, jau praneša apie didesnę darbuotojų kaitą, dažnesnius diskriminacijos atvejus, kritusią motyvaciją ir reputacinę žalą. Visa tai netiesiogiai virsta finansiniais nuostoliais ir prastesne sprendimų priėmimo kokybe – būtent tuo, ko krizės metu reikia mažiausiai.
Krizė reikalauja stiprios komandos, kuri geba priimti kokybiškus sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis. Tvarumu grįsta ir tinkamai suformuota personalo politika padeda išgyventi sunkmetį, paruošti darbuotojus ateities pokyčiams, suteikti jiems reikalingų kompetencijų ir pritraukti į įmonę daugiau kompetentingų kandidatų.
Ne puošmena, o įrankis
Tvarumas nekuria vertės tada, kai tėra reputacijos puošmena ar teisinė prievolė – tikroji nauda gimsta tuomet, kai jis tampa gyva strategijos dalimi, padedančia anksčiau pastebėti rizikas ir lanksčiai perskirstyti prioritetus pagal realią situaciją. Krizių metu prioritetai natūraliai keičiasi: galbūt šiandien svarbiau pasiekti energetinę nepriklausomybę nei suskaičiuoti ŠESD pėdsaką, užtikrinti tiekimo grandinės stabilumą nei kelti tolimus klimato neutralumo tikslus.
Visi šie klausimai yra tvarumo klausimai, aktualūs ir ekonominio pakilimo, ir nuosmukio metu. Bet tik tuomet, kai tampa organizacijos gyvenimo dalimi, o ne formalumu, kurį galima atidėti, kai pasidaro sunku. Tad jei tvarumas „neveikia“, verta klausti ne ar jis reikalingas, o ar jį taikome taip, kad jis kurtų vertę.
