Franšizės verslo modelis Lietuvoje tampa vis populiaresnis. Labiau suprantama, kad tokia bendradarbiavimo forma yra naudinga tiek franšizės davėjui, tiek jos gavėjui. Ji atveria visiškai kitas plėtros galimybes ir naujas rinkas.
Franšizė nebėra vien užsienyje gerai žinomų prekių ženklų atėjimo į Lietuvą būdas – vis daugiau lietuviškos kilmės prekių ženklų labai sėkmingai vykdo plėtrą eidami būtent šiuo keliu, padėdami partneriams pradėti verslą, apmokydami, užtikrindami reikalingą kokybės lygį, suteikdami visą reikalingą know-how, o vėliau gaudami grąžą iš franšizės mokesčio.
Franšizė yra paremta ilgalaikiu šalių bendradarbiavimu, todėl tam, kad šis bendradarbiavimas būtų sėkmingas, o šalių lūkesčiai – suderinti, yra svarbu įvertinti teisinius franšizės modelio aspektus. Kadangi teisės aktai nustato, palyginus, nedaug franšizės veiklai taikomų privalomų reikalavimų, šalių sudaroma franšizės sutartis bei jos priedai (franšizės žinynas, instrukcijos, kiti franšizės davėjo patirtį ir žinias perteikiantys dokumentai) ir bus tas pagrindinis taisyklių rinkinys, kuriuo franšizės davėjas ir franšizės gavėjas vadovausis visą savo tarpusavio bendradarbiavimo laikotarpį.
Šalia įprastų franšizės sutarties aspektų (perduodamų teisių apimties ir naudojimo sąlygų, šalių įsipareigojimų, atlygio už franšizę modelio, sutarties galiojimo termino, nutraukimo, pratęsimo ir pasibaigimo sąlygų) yra svarbu nepamiršti įvertinti modelio suderinamumo su konkurencijos teisės reikalavimais. Vertinant iš vartotojo perspektyvos, franšizė asocijuojasi su vieningumu – prekių ženklas, dizainas, aptarnavimo lygis, kokybė, dažnu atveju ir asortimentas visur bus tie patys, kad ir kurioje vietoje vartotojas apsilankytų. Atrodytų tas pats turėtų būti ir su kainomis – vartotojui turėtų būti mažų mažiausiai keista susidurti su skirtingomis kainomis tuo pačiu prekių ženklu žymimose parduotuvėse ar paslaugų teikimo vietose.
Visgi, atsižvelgiant į tai, kad franšizės sutartį įprastai sudaro savarankiškos įmonės, konkurencijos teisė reikalauja, jog ir franšizės gavėjo kainodara būtų savarankiška. Franšizę suteikiantis subjektas gali rekomenduoti kainas, kurios turėtų būti taikomos franšizės tinkle, tačiau galutinį sprendimą dėl taikomos kainos turi priimti pats franšizės gavėjas. Todėl nereikėtų nustebti skirtingose franšizės tinklo vietose susidūrus su skirtingomis kainomis – tai viso labo reiškia, kad tas vietas valdo skirtingi franšizės gavėjai, kurie sprendimus dėl taikytinos galutinės kainos priima savarankiškai.
Kitas dažnas franšizės sutartyse nustatomas ribojimas yra susijęs su teritoriniu išimtinumu ir nekonkuravimo įsipareigojimais. Pavyzdžiui, šalys gali susitarti, kad tam tikroje teritorijoje franšizė bus suteikiama tik šiam konkrečiam naudotojui ir niekam kitam, taip apsaugant šio naudotojo investicijas į žinomumo didinimą, pardavimų plėtrą, prekių ženklo reputaciją.
Taip pat gali būti nustatomi draudimai kitiems franšizės tinklo dalyviams vykdyti aktyvius pardavimus išimtinai konkrečiam naudotojui priskirtoje teritorijoje, kurių tikslas yra pervilioti klientus. Tokius ribojimus konkurencijos teisė įprastai leidžia, nes pripažįsta investicijų, kurias patiria franšizės naudotojai siekdami didinti pardavimus jiems priskirtoje teritorijoje, apsaugos būtinybę.
Nors įprastai franšizės verslo modelį įgyvendina nuo franšizės davėjo nepriklausančios savarankiškos įmonės, kai kurie franšizės modeliai gali sukurti itin glaudų franšizės davėjo ir franšizės gavėjo teisinį santykį, kuris gali būti prilygintas kontrolės įgijimui. Tai tokie atvejai, kai šalia franšizės sutarties yra sudaroma valdymo ar panašaus pobūdžio sutartis, kuria šalys susitaria dėl franšizės davėjo dalyvavimo priimant strateginius sprendimus, susijusius su franšizės gavėjo veikla (pavyzdžiui, franšizės davėjo įsitraukimas į franšizės gavėjo valdybos ar vadovų komandos veiklą, veto teisės turėjimas strateginių sprendimų atžvilgiu ir pan.).
Tokiais atvejais reikia įvertinti, ar įgyjamas kontrolės laipsnis nereikš koncentracijos LR Konkurencijos įstatymo prasme. Tokiam susitarimui tuomet, priklausomai nuo dalyvaujančių įmonių apyvartų dydžių, gali būti reikalingas Konkurencijos tarybos leidimas.
Kadangi franšizės santykiai pagrįsti šalių bendradarbiavimu ir franšizės davėjas yra tiesiogiai suinteresuotas, kad franšizės naudotojams sektųsi, nes nuo to priklauso ne tik jo atlygis, tačiau ir viso franšizės tinklo sėkmė, įprastai franšizės sutartys sėkmingai subalansuoja abiejų šalių interesus ir sudaro palankias teisines sąlygas sėkmingam ir ilgalaikiam franšizės modelio įgyvendinimui. Tačiau šalia šalių interesų balanso ne ką mažiau svarbu, jog franšizės sutartis atitiktų privalomus teisės, o ypač – konkurencijos teisės, reikalavimus.
