Lietuvoje yra frazių, kurios skamba kaip išmintis, bet veikia kaip rankinis stabdis. Viena jų – „būkim biedni, bet teisingi“.
Tai nėra tik sena frazė. Tai nerašyta kultūrinė lygtis: kuklus žmogus – padorus, daugiau norintis – įtartinas. Bėda ta, kad ši lygtis lengvai supainioja padorumą su savęs mažinimu, o savivertę – su godumu.
Taip baimė pasirodyti „per daug“ ima atrodyti kaip moralė. Baimė paprašyti daugiau – kaip kuklumas. Baimė pasakyti, ko nori – kaip brandumas. Ir gal todėl mus taip erzina tie, kurie išdrįsta daugiau.
Iš pirmo žvilgsnio tai gražus kvietimas į padorumą: nebūk godus, neišsišok, nepamiršk kuklumo. Tačiau kartais po šia fraze slepiasi ne moralė, o baimė. Baimė paprašyti daugiau. Baimė pasakyti, ko nori. Baimė pasirodyti „per daug“. Ir gal todėl mus taip erzina tie, kurie išdrįsta daugiau.
Žmogus paprašo didesnio atlygio – „godumas“. Keičia darbą – „nevertina stabilumo“. Išvyksta – „pabėgo“. Grįžta – „nepritapo“. Kuria verslą – „pasikėlė“. Ilsisi – „per gerai gyvena“. Kalba apie perdegimą – „anksčiau žmonės tiek nesiskųsdavo“.
Sakoma, kad tiesa akis bado. Tačiau kartais žmogų bado ne tiesa, o kito žmogaus drąsa gyventi kitaip, prašyti daugiau ar tiesiog nebegyventi pagal taisyklę, kurios pats jau seniai nebenori laikytis.
Nes tas žmogus tyliai sulaužo taisyklę, kurios daugelis laikėsi metų metus. Jis paprašo daugiau. Pasako „ne“. Išeina iš darbo. Ilsisi be kaltės jausmo. Ir tada staiga pasidaro nepatogu. Ne todėl, kad jis blogas. O todėl, kad jo drąsa apšviečia kitų tylėjimą.
Moralė klausia, kaip gyventi atsakingai. Moralizavimas klausia, kodėl kitas drįsta gyventi kitaip. Šis skirtumas labai svarbus. Moralė yra kompasas. Moralizavimas – teismo salė. Moralė grąžina žmogų prie savo atsakomybės, o moralizavimas leidžia pasijusti teisiam, nieko nekeičiant savyje.
Todėl moralizuojame ne tuos, kurie gyvena blogai. Dažniausiai moralizuojame tuos, kurie išdrįsta norėti daugiau.
Dažniausiai niekas tiesiai nepasako „nebūk godus“. Tai ateina daug subtiliau – per tą gerai pažįstamą lietuvišką toną: kam tau tiek reikia, ne piniguose laimė, normalūs žmonės taip nesielgia. Po kurio laiko žmogus šitas frazes pradeda kartoti jau pats sau.
Bėda ta, kad ilgainiui tie balsai persikelia į žmogaus galvą. Tarp „norėčiau daugiau“ ir „paprašysiu daugiau“ Lietuvoje dažnai stovi tvarkinga, tyli siena. Su gėlėmis ant palangės ir užrašu: „nereikia per daug“. Ir tada žmogus sėdi atlyginimo pokalbyje su gumulu gerklėje, lyg būtų atėjęs ne kalbėti apie darbą, o prisipažinti kažką gėdingo.
Naujausias „Eurofound“ Europos darbo sąlygų tyrimas, paremtas 36 tūkst. interviu 35 šalyse, parodė gana nemalonią tendenciją: apie 25 proc. moterų ir 21 proc. vyrų prisipažino bijotų prašyti geresnių darbo sąlygų. Dar 29 proc. žmonių sakė esantys prastai informuoti apie streso prevenciją darbe, o 21 proc. nuolat susiduria su miego sunkumais.
Šie skaičiai svarbūs ne tik dėl darbo sąlygų. Jie rodo platesnį klimatą: kai žmogus ilgai mokomas „neišsišokti“, tyla ima atrodyti kaip padorumas, o prašymas daugiau – kaip moralinis nusižengimas.
Tačiau padorumas nėra savęs mažinimas. O kai žmogus per ilgai save mažina, anksčiau ar vėliau atsiranda poreikis mažinti ir kitus.
Lietuvoje ilgai veikė nerašyta lygtis: kuklus žmogus yra padorus, o daugiau norintis žmogus – įtartinas. Bet ši lygtis pavojinga, nes ji sumaišo padorumą su savęs mažinimu, o savivertę – su godumu.
Froidas tai vadintų projekcija, Jungas – šešėliu, Adleris – menkavertiškumo žaizda. Paprasčiau tariant, kituose dažnai labiausiai erzina tai, ko patys savyje nepripažįstame arba sau neleidžiame.
Todėl klausimas nėra tik „kodėl jis tiek nori?“. Tikresnis klausimas – kodėl taip erzina, kad jis nori?
Gal todėl, kad daugelis patys sau to neleido. Gal todėl, kad metų metus kuklumas buvo painiojamas su dorybe, tylėjimas su brandumu, kantrybė su verte. Gal todėl, kad frazė „būkim biedni, bet teisingi“ daugeliui virto ne moraliniu principu, o lubomis.
Ne piniguose laimė? Gali būti. Bet įdomu, kad ši frazė dažniausiai pasirodo tada, kai kažkas pradeda garsiai kalbėti apie savo vertę.
Gal problema niekada nebuvo piniguose. Gal problema buvo ta, kad per ilgai kuklumas buvo painiojamas su mažumu.
Lietuviai dažnai atrodo darbštūs, motyvuoti, judantys į priekį – tik su tyliai užtrauktu rankiniu stabdžiu viduje.
Ir gal laikas pagaliau pakeisti sakinį. Ne „būkim biedni, bet teisingi“. O būkim turtingi ir teisingi.
Nes kartais žmogų labiausiai erzina ne svetimas godumas, o svetima drąsa paprašyti to, ko pats sau taip ir neleido.
„Būkim biedni, bet teisingi“ turbūt viena pigiausių frazių Lietuvoje. Tik keista, kad už ją taip brangiai mokame.
