Devyneri metai darbo ir daugiau nei 3 tūkst. kv. metrų: kaip gimė „Dingęs štetlas“

Devyneri metai darbo, daugiau nei 3 tūkst. kv. metrų pastatas, primenantis sunaikintą žydų miestelį, štetlą (jidiš k. shtetl – mažas žydų miestelis – LRT.lt past.) – taip Šeduvoje gimė žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, šiemet patekęs į gražiausių pasaulio muziejų sąrašą.

Apie tai, kaip architektūra čia tapo bene svarbiausia istorinio pasakojimo dalimi, kaip buvo kuriama muziejaus koncepcija ir kodėl šio projekto įgyvendinimas truko devynerius metus, interviu LRT.lt pasakojo „Studija 2A“ (S2A) vyriausiasis architektas ir muziejaus projekto vykdomasis architektas Augustas Audėjaitis.

– Jūsų architektūros studijos veikloje daugiausia dominuoja komercinės ir gyvenamosios paskirties pastatai, todėl Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingusio štetlo“ projektas šiame kontekste labai išsiskiria. Kuo muziejaus projektavimas mažame miestelyje, istoriškai jautrioje erdvėje, skyrėsi nuo skirtingų pastatų projektavimo didmiesčių centruose?

– Taip, iki „Dingusio štetlo“ projekto daugiausia projektavome komercinius ir gyvenamuosius objektus, todėl ir darbo mastai buvo kitokie. Muziejaus projektas pirmiausia išsiskyrė tuo, kiek daug dėmesio jam skyrėme. Anksčiau prie vieno objekto dirbdavo trys ar keturi architektai, o prie „Dingusio štetlo“ projekto įgyvendinimo prisidėjo daugiau nei dešimt architektų, kartu su inžinieriais ir specialistais iš kitų šalių. Iš viso projekte dalyvavo partneriai iš aštuonių šalių.

Dar vienas svarbus šio projekto išskirtinumas – galimybė koncentruotis į kokybę, detales ir architektūrinės idėjos įgyvendinimą. Komerciniuose projektuose paprastai tenka derinti kokybės, biudžeto ir terminų reikalavimus, tačiau šiuo atveju daug dėmesio buvo skirta kontekstui, medžiagoms ir tam, kad kiekvienas sprendimas darniai papildytų bendrą pastato koncepciją.

Tiesa, ir pats pastato projektavimas buvo neeilinis. Vien darbo projekto neužteko – rangovai rengė itin detalius gamybinius brėžinius, kuriuos kartu derinome siekdami, kad galutinis rezultatas kuo tiksliau atitiktų pirminę architektūrinę idėją.

– Kaip pavyko koordinuoti tokio masto projektą, kad visi procesai veiktų tarsi šveicariško laikrodžio mechanizmas?

– Labai taiklus klausimas (juokiasi). Užsakovo atstovas – būtent šveicarų įmonė („Ecas AG“ – LRT.lt past.), padėjusi koordinuoti procesus ir užtikrinti sklandžią komunikaciją tarp skirtingų šalių komandų. Dirbant tarptautinėje aplinkoje teko derinti ne tik techninius sprendimus, bet ir skirtingą požiūrį į darbą, atsakomybes bei darbo kultūrą.

Didelę darbo dalį sudarė projektinių sprendinių koordinavimas. Vienas svarbiausių uždavinių buvo rasti būdų, kaip suomių architekto Rainerio Mahlamäkio „Dingusio štetlo“ viziją pritaikyti Lietuvos teisiniam ir normatyviniam kontekstui. Tai nebuvo paprasta, nes kai kuriose Vakarų šalyse galioja kitokie ar lankstesni reikalavimai nei Lietuvoje.

Mūsų šalyje itin griežtai taikomi priešgaisrinės saugos, energetinio efektyvumo ir žmonių su negalia prieinamumo reikalavimai. Kaip man yra sakęs projekto autorius, architektas R. Mahlamäkis, Suomijoje dėl kai kurių reikalavimų galima tartis su institucijomis ir ieškoti alternatyvių sprendimų. Lietuvoje situacija visiškai kitokia – visi reikalavimai taikomi griežtai. Todėl ir mums visus sprendinius reikėjo itin kruopščiai derinti bei pritaikyti prie Lietuvos teisinės bazės.

– Šeduvos žydų istorijos muziejus pradėtas projektuoti 2016-aisiais ir lankytojams duris atvėrė po devynerių metų – 2025-ųjų rudenį. Kas lėmė tai, kad projekto įgyvendinimas užtruko devynerius metus?

– Viešajame diskurse kartais pasigirsta teiginių, esą šiame projekte nebuvo skaičiuojamas nei laikas, nei biudžetas. Tačiau iš tiesų buvo vertinama ir viena, ir kita – tiesiog nuolat keitėsi projekto apimtis. Iš pradžių istorikai ir tyrėjai šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių buvo numatę maždaug 200 kv. metrų informacijos centrą su nedidele lauko ekspozicija. Prie projekto prisijungus architektams, jo mastas ir ambicijos gerokai išaugo. Galiausiai buvo suplanuotas daugiau nei 3 tūkst. kv. metrų muziejaus pastatas (muziejaus pastato plotas – 3,5 tūkst. kv. metrų. – LRT.lt past.).

Be to, prieš pat projekto pabaigą kilo idėja šalia muziejaus pastato įrengti parką. Nors statybos jau buvo gerokai pažengusios, tai pareikalavo papildomų inžinerinių sprendimų – vandens tiekimo, valymo, drenažo sistemų. Net medžiams dėl molingo grunto buvo projektuojamos atskiros drenažo sistemos, kad nesupūtų jų šaknys. Visa tai turėjo įtakos tiek terminams, tiek ir biudžetui.

Projekto pabaigos data buvo ne kartą perskaičiuojama. Net ir gavus statybos leidimus, atsirado papildomų vidaus sprendimų pakeitimų – reikėjo rasti vietą vaikų edukacijų erdvei, keitėsi kavinės, rūbinių, registratūros sprendimai. (…) Galiausiai papildomai teko projektuoti ir kino salę. Tai tapo dar vienu iššūkiu, nes tuo pat metu jau buvo baigiamos pagrindinės statybos ir vykdomos pastato atidavimo eksploatuoti procedūros. Todėl teko ieškoti teisinių ir techninių sprendimų, kaip sklandžiai pradėti naujo priestato statybą dar neužbaigus pagrindinio projekto. Bendradarbiaujant su savivaldybe, pavyko sėkmingai įveikti šį iššūkį.

– O kaip projekto eigą paveikė COVID-19 pandemija ir 2022 metais prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje?

– Iki pandemijos dažnai vykdavau į Ciurichą į gyvus susitikimus, todėl buvo gaila, kad prasidėjus COVID-19 šis kelionių ritmas staiga nutrūko (juokiasi). Kadangi prie „Dingusio štetlo“ projekto dirbo tarptautinė komanda, dar iki pandemijos naudojome nuotolinio bendravimo platformas – „Zoom“ ir „GoToMeeting“. Todėl pandemija mūsų darbo procesų smarkiai nesutrikdė.

Rusijos karas Ukrainoje labiau paveikė medžiagų tiekimą. Pavyzdžiui, prasidėjus karui, nebegalėjome užsisakyti papildomos Sibiro maumedžio medienos partijos. Laimei, reikiamą kiekį buvome užsakę iš anksto. Tiesioginio poveikio projektavimo procesui nejutome, nors išaugusios medžiagų kainos, tikėtina, paveikė statytojus.

– Prieš tai užsiminėte, kad dalį kilusių iššūkių pavyko įveikti bendradarbiaujant su Radviliškio rajono savivaldybe. Kaip vyko šis bendradarbiavimas derinant statybos ir kitus projektinius klausimus?

– Su Radviliškio rajono savivaldybe labai glaudžiai bendradarbiavome tiek dėl bendrojo teritorijų plano pakeitimų, tiek ir dėl įvairių leidimų išdavimo. Iš tiesų daug bendravome, kartu ieškojome būdų, kaip viską įgyvendinti teisingai ir laikantis teisinių reikalavimų.

Galbūt tokio dėmesio nebūtume sulaukę didžiuosiuose miestuose, kur savivaldybės dirba su labai dideliu projektų skaičiumi. Nors ir Radviliškio rajono savivaldybė turi daug darbų, su jos specialistais pavyko palaikyti ryšį ir operatyviai spręsti klausimus. Esame dėkingi savivaldybei už indėlį į šį projektą.

– Dauguma žydų kultūros muziejų ir atminties erdvių pasaulyje išsiskiria asimetriškomis, brutaliomis formomis, šviesos ir tamsos kontrastais bei minimalistinėmis detalėmis. Kokiais užsienio pavyzdžiais rėmėsi Suomijos architektų studija „Lahdelma & Mahlamäki Architects“ ir S2A, kurdamos „Dingusio štetlo“ architektūrinę koncepciją?

– Iš tiesų nesirėmėme jokiais konkrečiais pavyzdžiais. Diskusijos apie tai, koks turėtų būti Šeduvoje gyvenusių žydų istorijos ir kultūros muziejus, prasidėjo dar 2014-aisiais. Tuomet istorikai ir muziejaus ekspozicijų kūrėjai svarstė, kaip iš turimos medžiagos būtų galima suformuoti muziejų. Kaip jau minėjau, iš pradžių buvo kalbama apie maždaug 200 kv. metrų infocentrą su dalimi lauko ekspozicijos.

Po dvejų metų istorikų ir tyrėjų darbo, 2016-aisiais, prie projekto prisijungė architektų komanda. Kartu su ekspozicijos kūrėjais pradėjome toliau plėtoti muziejaus koncepciją. Suomių architektas R. Mahlamäkis buvo atsakingas už bendrą architektūrinę idėją, o mano atsakomybė buvo užtikrinti, kad projektas atitiktų Lietuvos teisinius reikalavimus, normas ir būtų praktiškai įgyvendinamas.

Šis tandemas – ekspozicijos kūrėjai, dizaino architektai ir „Studija 2A“ komanda – padėjo sukurti projektą, kurį buvo galima įgyvendinti Lietuvoje. Ekspozicijos kūrėjai turėjo savo pasakojimo scenarijų, o jį derinant su architektūriniais sprendimais ir gimė pastatas, primenantis miestelį.

– Kiek muziejaus architektūrinę mintį formavo istorikų ir kitų tyrėjų darbai apie Šeduvos žydų bendruomenę?

– Istorikų ir tyrėjų darbai padėjo suformuoti pagrindinę projekto temą. Tai – dingęs žydų miestelis, štetlas. Pats pavadinimas „Lost shtetl“ arba „Dingęs štetlas“ lietuviškai tapo svarbia architektūrinės koncepcijos ašimi. Todėl pastatas buvo projektuojamas taip, kad perteiktų dingusio, sunaikinto miestelio idėją.

– Muziejaus komplekso fasaduose beveik nėra dekoro, o funkciniai elementai tarsi susilieja su aplinka. Kodėl pasirinkote būtent tokią estetinę kryptį?

– Jeigu būtume kūrę pastatą su tradicinėmis detalėmis – karnizais, lietvamzdžiais, kaminais ar matomais žaibosaugos elementais – tai būtų tiesiog pastatas. Tačiau siekiant perteikti memorialo, ekspozicijos dalies idėją, pastato architektūra turėjo išlikti kuo neutralesnė. Todėl ir viena pagrindinių projekto autoriaus užduočių mūsų komandai buvo kuo labiau paslėpti visus inžinerinius elementus – kaminus, ventiliacijos groteles ir kitą techninę įrangą, kad pastato siluetas išliktų kuo švaresnis.

Dėl to kilo nemažai techninių iššūkių, ypač sprendžiant žaibosaugos klausimus. Specialiai šiam projektui buvo atlikta atskira studija – aplink pastatą modeliuota virtuali 30 metrų sfera, leidusi nustatyti vietas, kuriose žaibas galėtų trenkti labiausiai tikėtinai. Tyrimas parodė, kad pavojingiausios vietos yra pastato kraigas ir stogo briaunos, todėl žaibosaugos konduktorius integravome tiesiai į fasadą. Jie vos pastebimai išsikiša iš pastato paviršiaus, tačiau savo funkciją atlieka.

Panašių sprendimų ieškojome ir projektuodami sniego gaudykles ant šlaitinių stogų. Vertinome žmonių judėjimo srautus ir analizavome, kuriose vietose sniego kritimas iš tiesų galėtų kelti pavojų. Dalis sniego gaudyklių buvo integruotos į portalų konstrukcijas ir suformuotos kaip plokščio stogo dalis, todėl vizualiai beveik nepastebimos. Tik vienoje vietoje, prie pagrindinio praėjimo, teko įrengti matomą 2–3 metrų sniego gaudyklę, o kitur sprendimai buvo pritaikyti pagal realų žmonių judėjimą aplink pastatą.

– O pagal ką rinkotės medžiagas, naudotas tiek pastato fasade, tiek interjere?

– Rinkdamiesi fasado medžiagas svarstėme apie aštuonis skirtingus variantus. Galiausiai pasirinktas žvynus primenantis fasado raštas, šiek tiek atkartojantis tradicinę lietuvių architektūrą ir medines čerpes – tai savotiška šios tradicijos interpretacija. Svarbu buvo ir tai, kad pagal architektūrinę koncepciją pastatas iš išorės turėjo priminti šioje vietoje kadaise buvusį, tačiau išnykusį žydų miestelį. Dėl to fasaduose naudotas pilkšvas aliuminis, kuris pastatui suteikia išnykusio miestelio įvaizdį.

Interjere medžiagos ir spalvos taip pat tapo pasakojimo dalimi. Emociniam poveikiui sustiprinti pasirinktas dviejų spalvų kvarcitas – baltas ir juodas. Vestibiulyje vyrauja šviesus kvarcitas, tačiau ekspozicijoje, pasakojančioje laikotarpį iki Holokausto, atsiranda tamsios grindys, simbolizuojančios lūžį ir netektį. Vėliau, kalbant apie išgyvenusiuosius, grindys vėl tampa baltos – taip kuriamas vilties ir šviesos pojūtis.

– Aplink muziejų plyti atviras, lygus kraštovaizdis, o visai šalia pastato įrengtas kraštovaizdžio architektų kurtas parkas. Kiek šiame projekte svarbi pastato darna su aplinka?

– Muziejus „Dingęs štetlas“ įkurtas atvirame, lygiame lietuviškame kraštovaizdyje, todėl nuo pat pradžių buvo siekiama, kad aplinka išliktų neatsiejama bendros lankytojo patirties ir ekspozicijos dalis. Muziejaus idėja nėra vien apie Holokaustą. Ji pirmiausia atskleidžia žydų gyvenimo būdą, kultūrą ir jų vaidmenį Lietuvos istorijoje bei visuomenėje. Todėl šioje vietoje ypač svarbus ir pastato santykis su kraštovaizdžiu.

Šalia sukurtas parkas taip pat yra svarbi bendro muziejaus pasakojimo dalis. Jis atkartoja paskutinę Šeduvos žydų bendruomenės kelionę į Liaudiškių mišką – masinių žudynių vietą. Parke pasodinti beržai, o šlapynių, pelkynų ir durpynų motyvai primena pakeliui matytą kraštovaizdį bei kuria erdvę atminčiai ir apmąstymams. Kartu buvo siekiama išsaugoti tradicinį lietuvišką kraštovaizdį. Todėl želdiniai komponuoti taip, kad neužgožtų natūralios aplinkos, leistų matyti platesnę kraštovaizdžio panoramą ir sustiprintų pastato ryšį su vieta.