„Mūsų grūdų likutis sudaro daugiau kaip 20 mln. tonų, o balandį išvežėme tik 1 mln. Tai tik 5 procentai“, – situaciją grūdų eksporto srityje komentuoja Ukrainos Agrarinės Rados pirmininko pavaduotojas Denisas Marčukas.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
Dėl Rusijos pradėto karo Ukrainai kilo problemų su grūdų eksportu – jų gabenimas per Juodosios jūros uostus tapo neįmanomas. Šalis paprašė Europos Sąjungos padėti eksportuoti grūdines kultūras atveriant logistikos kanalus ir sušvelninant patikras.
Ukraina svarsto kelis grūdų eksporto variantus, tarp jų ir per Klaipėdos uostą. Tačiau logistiką tarp Ukrainos ir Lietuvos apsunkina skirtingos geležinkelio vėžės – Ukrainoje ir Lietuvoje vis dar naudojamos rusiškos, o Lenkijoje – europinės, todėl vežant krovinius būtina keisti riedmenis.
Ukrainos Agrarinės Rados pirmininko pavaduotojas Denisas Marčukas interviu LRT.lt pasakojo, kaip šalis sprendžia grūdų eksporto ir sėjos problemas ir ar okupuotiems Ukrainos regionams negresia badas.
- Šiuo metu Ukraina susiduria su rimtomis grūdų eksporto problemomis, nes uostai užblokuoti, o geležinkelių susisiekimas sudėtingas. Kaip šalis sprendžia šią problemą?
- Jei pažvelgtume į kovą, kai vyko aktyvioji karo fazė ir eksporto klausimas buvo labai rimtas, iškrovėme tik apie 200 tūkst. tonų grūdų ir žemės ūkio produktų. Bet jei palyginimui paimtume balandį, perkrauta buvo jau apie 1,1 mln. tonų produkcijos.
Kaip viskas vyksta? Kokie ištekliai buvo naudojami siekiant padidinti šį kiekį? Visų pirma, žinoma, geležinkelis. Šiandien tai yra pagrindinis kelias, kuriuo važiuoja ešelonai. Į Europą jie važiuoja daugiausia per Lenkiją, o ten jau perkraunami toliau į kitus vagonus, kurie važiuoja per Europą į Lenkijos ir Lietuvos uostus. Tai viena iš pagrindinių grandinių šiandien, leidžianti mums eksportuoti.
Kita kryptis, žinoma, yra jūrų uostai. Tai Odesos regionas, kur yra Reni uostas, ir Besarabija, kur yra išėjimas į Dunojų. Sovietmečiu šie regionai buvo labai išvystyti. Buvo perkraunama daug produkcijos, nes toliau kroviniai keliaudavo per Moldovą, Rumuniją į Europą.
Tokie yra du pagrindiniai keliai – geležinkelis ir jūrų uostai per Dunojų. Bet yra ir krovinių gabenimas sausumos keliais. Europa mums supaprastino sąlygas ir mūsų sunkvežimiai gali keliauti per Europą. Tai dar vienas įrankis, bet logistiškai jis išeina gana brangus. Todėl pagrindinis dėmesys šiandien skiriamas eksportui geležinkeliu.
Na ir mes, žinoma, politiniu lygmeniu kiekvieną kartą keliame klausimą, kad reikia kažkaip atidaryti uostus.
- Su JT pagalba?
- JT ar kokios kitos nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Raudonojo Kryžiaus, kuri galėtų organizuoti humanitarinius konvojus. Kad būtų leista laivams įplaukti į Mykolajivo ar Odesos srities uostus Ukrainoje ir kad galėtume sukrauti grūdus, kuriuos šiandien turime elevatoriuose visoje Ukrainoje. Tokiu būdu į rinką patiektume pakankamą kiekį maisto produktų ir grūdų, o tai smarkiai paveiktų kainas.
Ukraina ir Rusija eksportavo apie 30 proc. pasaulio kviečių – tai labai dideli skaičiai. Natūralu, kad šiuo metu tai nevyksta. Paklausa auga, bet pasiūlos, deja, nėra. Ir tai ne mūsų kaltė, nes vyksta karas. Rusija šiuo metu laiko savo laivus prie Juodosios jūros krantų iš Ukrainos pusės ir nieko nepraleidžia. Taip kad tai irgi labai svarbus klausimas.
- Lietuvoje lankėsi Ukrainos žemės ūkio ministras Mykola Solskis. Kaip Lietuva gali prisidėti prie šios problemos sprendimo?
- Jūs turite labai gerai išvystytą uostą, geriau nei Lenkijoje, nes ten perkraudavote mineralines trąšas, kurios atkeliaudavo iš Baltarusijos. Reiškia jame įrengta puiki infrastruktūra, yra modernūs kompleksai.
- Bet kyla problemų dėl geležinkelio vėžės pločio?
- Taip, mes naudojame plačią vėžę, tačiau aišku, kad per Baltarusiją pas jus nevažiuosime. O Lenkijoje vėžė siaura. Todėl turime logistikos klausimą, trišalėje kontaktinėje grupėje, dalyvaujant Ukrainai, Lenkijai, Lietuvai, sprendžiame, kaip tuos 300 kilometrų per Lenkiją nutiesti plačią vėžę. Tokiu būdu galėtume kur kas intensyviau eksportuoti, pasinaudodami jūsų uostu.
Tai – darbinė versija, kuri šiandien yra svarstoma trišaliame valstybės lygmenyje.
- Lietuvos susisiekimo ministras Marius Skuodis sako, kad realūs grūdų eksporto keliai yra tik du – padedant tarptautinėms struktūroms atblokuoti Ukrainos uostus arba sukurti humanitarinį koridorių kroviniams gabenti per Baltarusiją. Ar kategoriškai atmetate antrąją galimybę?
- Kaip galima svarstyti tokią galimybę, kai iš Baltarusijos mūsų kryptimi skrieja raketos? Užvakar jie vėl pradėjo telkti savo karius pasienyje su Ukraina, o pasienyje su Lenkija vykdo kažkokius karinius manevrus. Ir nors jie sako, kad nedalyvauja, mūsų kariškiai fiksuoja, kad iš Baltarusijos teritorijos paleidžiamos raketos, kurios taikosi į mūsų civilius.
- Sakėte, kad grūdai vis dar eksportuojami keliomis kryptimis. Kalbant procentais, kiek jau išgabenta?
- Labai nedaug. Mūsų grūdų likutis sudaro daugiau kaip 20 mln. tonų, o balandį išvežėme tik 1 mln. Tai tik 5 procentai. Tai – problema. Po dviejų mėnesių pradedame žiemkenčių nuėmimo ciklą. O mūsų sandėliai pilni, todėl kyla klausimas, kur laikyti žiemkenčių derlių. Tad turime dar pusantro–du mėnesius padidinti eksportą ir sugalvoti, kaip panaudoti turimus išteklius, kad galėtume sandėliuoti grūdus.
- Pasirodė pranešimų, kad Rusija išsivežė dalį grūdų iš okupuotų regionų...
- Tai tiesa. Šiuo metu iš Chersono srities, kuri yra okupuota, iš pietinės Zaporižios srities dalies ir iš Donecko bei Luhansko sričių išvežami grūdai. Kiekis jau siekia šimtus tūkstančių tonų. Tai šimtai milijonų dolerių.
Turiu pasakyti, kad mūsų diplomatai užkirto Rusijai galimybę parduoti ukrainietiškus grūdus Egipte, Libane ir Sirijoje. Mes labai efektyviai suveikėme. Juk bet kas pirkdamas šiuos grūdus turi suprasti, kad jie yra aplaistyti ukrainiečių krauju.
Ir reikia ne tik sugalvoti, kaip sustabdyti karą, bet ir kaip neleisti Rusijai parduoti to, ką jie pavogė. Šiandien kalbame apie galimą pasaulinį rusiškų grūdų embargą, nes už juos gaunami pinigai taip pat skiriami Rusijos karinei galiai didinti.
- Pakalbėkime apie sėją. Kiek karas palietė pasėlių plotus?
- Kovo pabaigoje buvome nusiteikę gana pesimistiškai, nes manėme, kad pavyks apsėti mažiau, nei tikėjomės. Bet prasidėjus sėjai, rodikliai buvo labai perspektyvūs – supratome, kad Ukrainos teritorijoje bus apsėta daugiau plotų, nei tikėjomės.
Bus apsėta apie 75 proc. Ukrainos teritorijoje esančių sėjai skirtų plotų. Jie bus apsėti praktiškai tomis pačiomis kultūromis kaip ir anksčiau. Sėjame kviečius, sojas, rapsus, kukurūzus, saulėgrąžas. Nebent kai kuriuose regionuose kai kurie ūkininkai keis pasėlius, atsižvelgdami į konservavimo ir saugojimo galimybes.
Nes auginant, pavyzdžiui, kukurūzus, iš hektaro gali turėti penkias ar šešias tonas derliaus ir kyla klausimas, kur jį laikyti. O gali išauginti dvi tonas sojų, kurios kainuos tiek pat, kiek penkios tonos kukurūzų, bet sandėliuoti dvi tonas ar šešias tonas – didelis skirtumas.
Todėl kai kurie ūkininkai apie tai rimtai susimąstė ir nutarė atlikti savotišką sėjomainą. Bet apskritai kalbant, visos tos kultūros, kurios tradiciškai auginamos Ukrainoje, bus pristatytos ir šiais metais. Kalbant apie prognozuojamą derlių, jis greičiausiai nebus toks didelis kaip pernai, bet atsižvelgdami į tas galimybes, kurias šiandien turime ūkininkų darbo dėka, tikimės gauti apie 60 mln. tonų grūdų.
- Žiniasklaidoje vis pasirodo informacija, kad Ukrainoje gali kilti badas. Apie kokias sritis kalbama?
- Tai gali būti taikoma regionams, kurie yra okupuoti ir iš kurių šiuo metu intensyviai išvežami grūdai. Tai yra Chersono ir Zaporižios sričių regionai, nes ten buvo kažkokių likučių, o jei jie vagiami ir išvežami, natūraliai kyla klausimas, ką žmonės valgys? Kitaip tariant, padėtis šiuose regionuose laikui bėgant iš tikrųjų gali pablogėti.
Bet, kita vertus, po pusantro mėnesio ten turėsime naują žiemkenčių derlių. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip mums bus leista jį nuimti. Kalbant apie likusią Ukrainos dalį, pereinamojo laikotarpio likučių visoje teritorijoje yra daug daugiau, nei suvartojame per metus. Todėl aprūpinti ukrainiečius maistu – kviečiais, saulėgrąžų aliejumi ir kitomis kultūromis – to visiškai pakanka.
- Kiek aktyviai bendradarbiaujate su Lietuvos ūkininkų asociacija?
- Dėkojame tiek Lietuvos Vyriausybei, tiek Lietuvos ūkininkų asociacijai, kuri labai padėjo mūsų asociacijai. Nuo pat pirmų dienų atvažiuoja sunkvežimiai su maistu. Mes suorganizavome tokį humanitarinį štabą, o Lietuvos ūkininkų asociacija mums labai padėjo – į Ukrainą ir tiesiai pas mus jau atvažiavo penki sunkvežimiai su įvairiais maisto produktais ir už tai mes esame labai dėkingi.
Tai ir mėsos konservai, ir miltai, ir duona, ir mėsos gaminiai, konditerijos gaminiai, žuvis, bulvės, kopūstai. Kitaip tariant, tie produktai, kurie ilgai negenda ir kuriuos galime pergabenti į skirtingas Ukrainos vietas, kur yra daug viduje perkeltų asmenų, atvykusių iš okupuotų regionų. Tai mums leidžia aprūpinti žmones, kurie neturi pinigų, darbo, būsto ir iš tikrųjų liko vieni su savo problemomis.
- Sako, ukrainietis negali palikti savo žemės, negali nedirbti – vos tik tankai išvažiuoja, jis kimba į darbus. Ar taip ir yra?
- Iš tikrųjų viskas taip ir buvo okupuotose Ukrainos teritorijose. Charkivo, Černihivo, Sumų srityse vyko labai intensyvūs mūšiai, nukentėjo didelė teritorija – ne tik infrastruktūros objektai, bet ir laukai. Jie buvo subombarduoti, daugelis buvo užminuoti.
Bet vos okupantas pasitraukė, ūkininkai patys pirmieji kartu su išminuotojais išvalė laukus, kad galėtų ruoštis darbams. Buvo užminuotas didelis plotas, todėl kilo klausimas, kaip greitai pavyks jį išvalyti. Tačiau dirbama intensyviai ir viskas vyksta pakankamai greitai. Žmonės įpratę dirbti visą gyvenimą, ukrainietis negali nedirbti. Ateina pavasaris, saulė pašviečia ir jis jau turi kažką daryti, nes nuo to priklauso ne tik jo ir jo šeimos gyvenimas, bet ir regiono, kuriame jis gyvena, ir visos šalies likimas.
