Verslas

2020.05.16 07:00

Iš Norvegijos parvykusi Panevėžio verslininkė dalijasi išmoktomis pamokomis: dirbk 24 valandas per parą, ir viskas bus gerai

Aida Murauskaitė, LRT.lt 2020.05.16 07:00

„Dirbk 24 valandas per parą, ir viskas bus gerai. Nesvarbu kur – užsienyje ar čia. Reikia dirbti. Nenorėk būti direktoriumi. Savo versle turi būti ir valytoja, ir virtuvėje išmanyti, kas ir kaip“, – savo požiūrį atskleidė pokylių namų šeimininkė panevėžietė Gražina Malinauskienė.

Jos šeimos emigracija Norvegijoje užtruko ilgiau, nei planuota, – šešerius metus. Prieš kelerius metus į Lietuvą grįžusi moteris papasakojo ir kokių klaidų jos šeima vykdama svetur padarė, ir apie dar labiau sustiprėjusią savo drąsą nuolat ieškoti – ji ne tik Panevėžyje ėmėsi pokylių verslo, bet ir pedagogės duona vis dar gardžiuojasi.

„Išvažiuodamas į kitą šalį turi ne tik gerai pamąstyti, bet ir susižinoti apie tos šalies įstatymus. Mes padarėme didžiulę klaidą, kad nepasidomėjome įstatymais dėl vaikų, kada ir kaip reikia registruotis, kokias korteles gauti. Niekas tau nenurodys, kur eiti ir ko imtis. Reikia viską pačiam padaryti.

Ir lygiai taip pat viską reikia daryti grįžtant į Lietuvą – darbo ieškoti dar būnant svetur, nepaliekant tenykščio darbo“, – savo patirtimi dalijosi 53 metų panevėžietė verslininkė.

Pagal išsilavinimą ji – pradinių klasių mokytoja, nors prieš išvykdama į Norvegiją turėjo kavinę. Maitinimo paslaugos ji ėmėsi ir prieš porą metų šeimai grįžus į Panevėžį – įkūrė pokylių namus GM.

Dabar Gražina laukia, kol karantinas atleis gniaužtus ir vėl bus galima rengti šventes, o drauge reikės ir jos įmonės paslaugų. Moteris sakė, kad šis metas itin sunkus, bet ji nenuleidžia sparnų.

Planavo užtrukti dvejus trejus metus

„Reikia, kad žmonės patys išvyktų, pasitikrintų, ką reiškia gyventi kitoje šalyje, tuomet suprastų, kad ten pinigai ant medžių neauga“, – įsitikinusi G. Malinauskienė.

Moteris su šeima į Norvegiją išvyko 2011 metų rugsėjo pabaigoje. Jaunėlei dukrai tuomet buvo beveik 6 metai.

Iki tol G. Malinauskienė Panevėžyje turėjo įmonę – jos įsteigta kavinukė veikė beveik 10 metų.

„Gan sėkmingai dirbau, sekėsi, bet atėjo metas, kai reikėjo investuoti, kad ji toliau gyvuotų. Tačiau finansinė padėtis buvo nekokia. Pastebėjau, kad reikia iš vyro atlyginimo pinigų paimti, kad kokią nors sąskaitą padengtum. Augo ir konkurencija“, – apie kone prieš dešimtmetį susiklosčiusią situaciją pasakojo moteris.

Vyresnioji Gražinos dukra tuomet jau šešerius septynerius metus gyveno Norvegijoje. Mergina išvyko trumpam užsidirbti ir pasiliko ilgesniam laikui.

„Pagalvojau – dalis šeimos jau ten. Duktė moka ir norvegiškai, ir angliškai, turi darbą. Ji bet kada mums padėtų. Tuomet taip svarstėme. Mes norėjome pasigerinti finansinę padėtį“, – motyvus atskleidė G. Malinauskienė.

Jiedu su vyru apsibrėžė ir terminą – svetur praleistų dvejus trejus metus. Vyresnioji duktė palaikė tėvų sprendimą, tik patarė susirasti darbą Norvegijoje dar būnant Lietuvoje. Su dukters pagalba tėvai susirado vietą menkių apdorojimo fabrike.

G. Malinauskienė kavinės Panevėžyje neuždarė, tiesiog sustabdė veiklą.

„Vyras, kuris dirbo apsaugoje vienoje Panevėžio įmonėje, nerimavo, kad vyksta kažkur kitur. O aš maniau: kas čia tokio, porą trejetų metų ten padirbėsime ir grįšime.

Jaunesnioji dukra nekėlė jokių klausimų: jai buvo gerai ten, kur mes. Planavome, kad ji lankys norvegišką mokyklą, mes ją namie mokysime lietuvių kalbos. O kai grįšime, mergaitei nekils keblumų toliau mokantis gimtinėje“, – apie prieš išvykstant puoselėtus planus pasakojo G. Malinauskienė.

Šeimos gyvenimas Norvegijoje, Šioholto miestelyje, 40 kilometrų nuo Olesiundo, užtruko 6 metus.

„Kaip sakoma, tu planuoji, o kai kas juokiasi“, – šypsojosi Gražina.

Dukrą į darželį išleido neramūs

G. Malinauskienė neslėpė: kai kuriuos dalykus prieš išvykdama į Norvegiją jos šeima padarė gerai, o kai kur padarė klaidų.

„Dabar galiu sakyti, kad mes gana paviršutiniškai į viską pažiūrėjome. Manėme, kad viską vietoje sužinosime. Bet jei išmanytum įstatymus dar prieš ten vykdamas, viskas būtų lengviau.

Be to, turi užsitarnauti pagarbą ten gyvenančių žmonių, kad jie tau vertėjautų, patartų“, – pasakojo moteris.

Keblumų dėl išmanymo stokos kilo ieškant mokyklos jaunėlei dukteriai.

„Užėjome į vieną darželį, į kitą. Tačiau, kaip mes supratome, tai užtruks, kol duktė gaus identifikacijos numerį, mat reikėjo pažymų, o kol suvaikšto dokumentai, kol ateina atsakymas iš tarnybų Lietuvoje, praeina nemažai laiko. Norvegų tempas lėtas. Mes manėme, kad susisuksime per dvi savaites, o dokumentų tvarkymas užtruko du mėnesius.

O paskui paaiškėjo, kad klydome. Norvegijoje vaikas bet kada gali būti priimamas į ugdymo įstaigą“, – apie pirmuosius vargus, kurie buvo veltui, pasakojo moteris.

Kol jaunėlė Smiltė dar nėjo į mokyklą, Gražina su vyru dirbo pamainomis – vienas tėvas dirbdavo, antrasis rūpindavosi vaiku.

„Kai Smiltę nuvedėme į mokyklą, baisiausia buvo mums, kai paliekame nieko norvegiškai nesuprantantį vaiką. Bet likimas – mūsų klasėje buvo berniukas lietuvis, ketvirtus metus gyvenantis Norvegijoje. Tas šešiametis tapo vertėju mūsų dukrai“, – dabar šypsodamasi kalbėjo G. Malinauskienė.

Mergaitė greitai adaptavosi – prireikė vos poros mėnesių, kad pradėtų suprasti norvegiškai.

Menkių fabrikas bankrutavo

Apie darbą menkių fabrike, į kurį jau antrą dieną Norvegijoje nuskubėjo abu sutuoktiniai, G. Malinauskienė sako tiesiai šviesiai: tai buvo juodas darbas.

Ilgainiui Malinauskai suprato smarkiai suklydę.

„Negalima darbintis vienoje įmonėje visiems šeimos nariams. Nepraėjus metams, balandį, bankrutavo įmonė, kurioje dirbome abu su vyru. Taip likome be darbo. Svetima šalis, tik pradėję įsitvirtinti, dar nebuvome įgiję visų socialinių garantijų, mat dirbome per trumpai, ir viskas. Tai buvo labai didelis smūgis. Tuomet įvyko lūžis. Galvojome, kad teks grįžti namo.

Trūko mėnesio ir kelių dienų, kad galėtume prašyti pašalpos. Žinoma, yra vaikas, galėjome kreiptis, kad jam mokėtų pašalpą. Bet neleido principas, juk turime rankas, jau buvome šiek tiek pramokę norvegų kalbos, tad supratome, kad galime dirbti ir užsidirbti“, – pasakojo G. Malinauskienė.

Šeimininkas mokė savo kalbos

Kai sutuoktiniai jau buvo pagalvoję, kad teks keliauti atgal į Panevėžį, kitą dieną su Gražina susisiekė moteris, kuri nutarė grįžti į Lietuvą, ir pasiūlė imtis jos darbo – dirbti valytoja viešbutyje.

„Ji pagalvojo, kam kitam siūlyti, geriau – lietuvei. Pamaniau, kad gal ir nieko, bet išsigandau dėl savo tuomet dar netvirtos norvegų kalbos. Juolab viešbučio savininkas – norvegas. Bet nutariau pamėginti, galvojau: jei ką, juk galima pirštais susirodyti, jei kažko neišvalysiu, juk parodys“, – apie abejones nustelbusį ryžtą pasakojo moteris.

Likimas tuomet pamėtėjo ir dovaną. Menkių fabrike, kuriame iki bankroto dirbo Gražina, plušo ir daugiau lietuvių. Vieną moterį, jau gerai kalbančią norvegiškai, tas pats viešbučio šeimininkas priėmė dirbti administratore. Ji padėjo panevėžietei apsiprasti naujoje vietoje.

Antrąją dovaną Gražina perprato tik vėliau. Iš pradžių ji pyko ant viešbučio savininko, kad šis nuolat su ja kalbėdavo norvegiškai.

„Dirbi dirbi, o jis negali pasakyti angliškai, kas ne taip, kad būtų greičiau. Paskui jau supratau, kad jis geranoriškai man norėjo padėti. Mat jei būtų su manimi kalbėjęs angliškai, būčiau dar ilgai geriau nepramokusi norvegiškai“, – paaiškino G. Malinauskienė.

Po darbo mokė dukrą

Po kurio laiko Gražina perėjo dirbti į valymo paslaugų įmonę, kuriai vadovavo norvegė, o vadybininke taip pat dirbo lietuvė.

„Ji rinko į darbą lietuves, kurios dirba greitai ir gerai. Kuo daugiau dirbdavai, tuo daugiau uždirbdavai. O mūsų su vyru toks tikslas ir buvo Norvegijoje“, – neslėpė panevėžietė,

Vyras iš pradžių dirbo statybose, vėliau pašte.

G. Malinauskienė neslepia: buvo labai sunku, juk po darbo, kai norisi tik poilsio, ji mokė dukterį lietuvių kalbos ir pasaulio pažinimo.

„Mums tik patarė to nesakyti mokykloje, nes pamokos po pamokų – per didelis krūvis vaikui“, – pasakojo moteris.

Ilgainiui tėvai dukrą užrašė į Šiaulių „Santarvės“ gimnaziją, kuri vaikus moko nuotoliniu būdu. Smiltė ketverius metus ten mokėsi kelių pagrindinių disciplinų lietuviškai.

Mama tikėjosi, kad taip būsią lengviau jai, tačiau paaiškėjo, kad mokantis nuotoliniu būdu reikia ir didelio tėvų indėlio.

Sprendimą priimti paskatino nelaimė

Į Lietuvą Gražiną su šeima sugrąžino nelaimė – brolio liga ir dvi mirtys viena paskui kitą – tėčio ir brolio.

„Mama liko viena. Kol brolis sirgo, daug skraidžiau į Lietuvą. Mes jau buvome įsitvirtinę Norvegijoje, Smiltė ten buvo laiminga, ėjo į šeštą klasę. Kai pasakiau, kad reikės grįžti į Lietuvą, jai buvo tragedija“, – neslėpė panevėžietė.

Prieš grįždama į Lietuvą Gražina pradėjo ieškoti, už ko kabintis gimtinėje. Pasitarė su vietos verslininku, paklausinėjo, ar įmanoma išsinuomoti patalpas, kiek kas kainuoja. Jos širdis vėl linko prie kavinės.

„Kavinės yra mano pomėgis. Man patinka paruošti, papuošti, noriu rezultato čia ir dabar, o ne kada nors “, – paaiškino G. Malinauskienė.

Pažįstamas verslininkas jai pasiūlė išnuomoti savo maitinimo verslo patalpas.

„Dar gyvendama Norvegijoje pradėjau tvarkyti reikalus Panevėžyje. Susigrąžinau daug senų klientų. Jie laukė, kol aš grįšiu. Tai buvo didelis pliusas. Be to, ir verslininkas, išnuomodamas savo verslą, perleido savo turėtus užsakymus“, – apie atnaujinamo verslo gimtinėje užuomazgas kalbėjo G. Malinauskienė.

Panevėžyje G. Malinauskienė įkūrė pokylių namus, kurie veikia savaitgaliais, ten rengiamos šventės, banketai, teikiama maisto išvežiojimo paslauga.

Kad verslo modelis būsiąs toks, o ne kasdien svečių laukianti kavinė, G. Malinauskienei padiktavo atokesnė vieta. Jos pokylių namai įsikūrę Panevėžio priemiestyje.

Duktė ilgėjosi Norvegijoje likusių draugų

Verslo įsukimas buvo vienas iššūkis, šeimos laukė ir kitas rūpestis – kaip padėti tuomet šeštokei Smiltei integruotis Lietuvoje.

Šeima svarstė, kokią mokyklą mergaitei parinkti. Kai nuėjo į išsirinktąją, direktorė pasakė, kad klasės perpildytos, tad priimsianti, tik jei vienas vaikas, kurio šeima planavo persikraustyti į kitą miestą, išeis. Po dviejų savaičių paaiškėjo, kad vieta yra.

„Nuėjusi į mokyklą Smiltė žiūrėjo į būsimų bendraklasių nuotrauką vildamasi, gal pamatys kokį pažįstamą iš vaikystės. Paaiškėjo, kad toje klasėje mokosi keturi buvę dukters draugai iš vaikų darželio“, – apie nudžiuginusį sutapimą pasakojo Gražina.

Dukteriai iš pradžių nebuvo lengva – skirtingos ugdymo sistemos, mergaitė labai ilgėjosi Norvegijoje likusių draugų.

Ir direktorė, ir valytoja

Nors pasirinko maitinimo verslą, Gražinos nepalieka ir pedagoginis kelias. Darbo rinkos mokymo centre ji kurį laiką dirbo profesijos mokytoja – mokė padavėjus, barmenus. O vėliau pokylių namų reikalus derino su kelių dienų darbu vaikų darželyje.

„Dirbk 24 valandas per parą, ir viskas bus gerai. Nesvarbu kur – užsienyje ar čia. Reikia dirbti. Nenorėk būti direktoriumi. Savo versle turi būti ir valytoja, ir virtuvėje išmanyti, kas ir kaip“, – savo požiūrį atskleidė pokylių namų šeimininkė.

Ji samdo tik profesionalią virėją.

„Ir produktais rūpiniesi, ir grindis plauni, ir indus po pokylio suplauni. Dirbdamas visus darbus matai savo klientus, supranti, ko jie nori, ko norės kitą kartą, tuomet žinosi ir po metų, kad tas žmogus nevalgo salotų su majonezu“, – pasakojo G. Malinauskienė.

Kai reikia, mamai padeda ir paauglė duktė.

„Ji jau žino, ką reiškia užsidirbti pinigų. Anksčiau parduotuvėje žvalgydavosi į kairę ir į dešinę, nes mama perka ir moka. Dabar ji jau žino, kur kas yra pigiau. Kai susirenka draugės per šventes, ji jau žino, kaip serviruoti, kur kokie įrankiai turi būti“, – šypsojosi motina.

Ar ji pati nesigaili išvykusi iš Norvegijos?

„Aš jau tikrai neblogai buvau pramokusi norvegiškai, bet nuėjusi spręsti kokių nors klausimų į kokią nors įstaigą šiek tiek abejodavau savimi, ar viską suprasiu. Parvažiavus į Lietuvą man buvo gera: aš galiu bet kur nuėjusi susikalbėti, viską išsiaiškinti. O kokie nors sunkumai čia yra smulkmenos, man Lietuvoje nėra sunkių dalykų.

Kiekvieną dieną Norvegijoje važiuodama po darbo tuos 40 kilometrų namo galvodavau, kada tai nutiks, kada grįšime namo, svarstydavau, kaip ką daryčiau, jei dabar būčiau Lietuvoje“, – pasakojo emigrantės duonos valgiusi verslininkė.