Matyti jauną žmogų degančiomis akimis, pilną minčių ir su begalybe ateities veiklų, žavu. Dar nuostabiau, kai tas jaunas žmogus dega dėl savo krašto ir trykšta tiesiog užkrečiamu entuziazmu. Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos mokinę Gabiją Steponavičiūtę jaudina globalizacijos ir migracijos procesai, todėl jai svarbu aktualinti vietos identitetą, kalbėti apie atmintį, šaknis ir žmogaus ryšį su gimtuoju kraštu.
Atrodo, kad tie „keli klausimai, kaip varnalėša prikibo ir nedavė ramybės“, kas mes esame ir ką prisimename, skatina domėtis retai Gabijos bendraamžiams aktualiomis temomis. Aštuoniolikmetė mergina jau spėjo nuveikti tai, ko dažnas tikrai nesiryžtų, nes reikia įdėti labai daug darbo.
Tai istorija apie Gabiją Steponavičiūtę, Dusetų K. Būgos gimnazijos moksleivę, kuri nuo 16 metų dalyvauja filologų konkursuose, o šiais metais tapo nugalėtoja. Už geriausią tautosakos darbą ji buvo įvertinta I laipsnio diplomu. Gabija atvira – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dainora Biliūnaitė yra tas žmogus, kuris suteikia visokeriopą pagalbą, motyvuoja ir palaiko, lydi visuose konkurso etapuose.
Galiu kaip užsikirtusi plokštelė kiekvieno pokalbio metu vis klausinėti: kas, kodėl, kaip?
G. Steponavičiūtė
Konkurso esmė – ugdyti mokinių filologines kompetencijas, suteikti galimybę pristatyti savo kūrybinius ir tiriamuosius darbus, atskleisti kalbos, literatūros ir kultūros pažinimą. Moksleiviai galėjo savo darbus pristatyti tautosakos, kalbos, poezijos, prozos, publicistikos, literatūros mokslo ir kritikos bei vertimų sekcijose. Gabija pasirinko tautosaką. Merginą visada traukė žmonės ir jų pasakojamos istorijos.
„Man patinka bendrauti su žmonėmis. Galiu kaip užsikirtusi plokštelė kiekvieno pokalbio metu vis klausinėti: kas, kodėl, kaip? Ypač daug klausimų kyla, kai kalbuosi su seneliais, proseneliais“, – sako Gabija.
Smalsumas ir tapo pradžia jos keliui į tautosakos ir kraštotyros pasaulį. Būdama dešimtokė ji parašė pirmąjį filologinį darbą konkursui ir suprato nebenorinti sustoti.
Gabijos „Nerašytame dienoraštyje“ užfiksuota per šimtmetį perkopusios gyvenimo istorija. Savo darbe ji rašo: „Vieno žmogaus gyvenime šimtai kitų. Juk be vieno nebūtų ir kitų. Kalbėdama su Ona Kulikauskiene girdėjau ne tik jos atsiminimus, bet ir jos artimųjų istorijas“.
Tokiuose darbuose itin ryškiai atsiskleidžia, kaip žmogaus gyvenimą veikia istorinis laikmetis: karas, pokaris, valstybės virsmai. Didžioji istorija čia susipina su asmeniškai išgyventais likimais.
Tautosaka, vedanti į gilesnį pažinimą
Nors iš pradžių tautosakos sritis jai atrodė sudėtinga (o ji tokia ir yra), darbo procesas įtraukė kur kas labiau, nei tikėjosi. „Man ir pradžioje atrodė, kad būtų geriau ką nors lengvesnio daryti, bet jau ėmusis supratau, o ir mokytoja labai motyvavo, kad labai smagus medžiagos rinkimo procesas. Didelės apimties darbas, tačiau labai įdomus. Ir kai pati pradėjau rašyti ir pamačiau, kaip tai įdomu, kaip plečiasi akiratis, visus sunkumus nustūmiau. Poezijoje ar prozoje tobulini save, savo kūrybiškumą. O čia, tautosakoje, reikia visko po truputį, reikia pasidomėti ir istorija, ir tautosaka, ir žmonėmis, ir dabartimi“.
Platus akiratis ir plačios galimybės Gabiją nuskraidino iki Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso tautosakos sekcijos nugalėtojos titulo. Nugalėtojos darbas – „Zarasų rajono miestų, miestelių ir kaimų heraldikos kilmė, simbolika, jų ryšys su vietovardžiais, tautosaka“.
O čia, tautosakoje, reikia visko po truputį, reikia pasidomėti ir istorija, ir tautosaka, ir žmonėmis, ir dabartimi
G. Steponavičiūtė
G. Steponavičiūtės teigimu, „tema aktuali ir dėl bendruomenių stiprinimo – žinojimas apie savo herbo kilmę ir prasmę skatina pasididžiavimą, vienybę, identiteto išlaikymą“. Herbai jai nėra vien piešiniai ar istoriniai ženklai. Tai kultūrinės atminties kodai, kuriuose užfiksuoti vietos gamtos bruožai, legendos, tautosaka ir žmonių pasaulėjauta. Pasirinkdama heraldikos temą ji rėmėsi ir savo meniniais interesais. Kaip sako pati mokinė, kiekvienas herbas „prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo: kiekvienas jų yra unikalus kūrinys, kuriame užkoduota vietos istorija, gamtos ypatybės, tautosakos elementai“.
Kraštotyros esmė atsiskleidžia per žmogų
Dusetų K. Būgos bibliotekos skaitykloje ant foteliukų prisėdome pasikalbėti. Gabijos prašiau pasidalinti patirtimi, įvardinti, kokie darbo etapai buvo sunkiausi. Mergina temos pasirinkimą įvardija kaip vieną sudėtingesnių: „Vienas sunkiausių etapų – temos pasirinkimas, nes jų yra daugybė ir visos labai įdomios. Rinkausi pagal savo pomėgius ir interesus.“ Jai patarė ir mokytoja D. Biliūnaitė, o didžiausias iššūkis laukė vėliau, tai buvo medžiagos sisteminimas. „Ilgiausiai užtrunka darbas su interviu, jo sisteminimas ir įtekstinimas buvo tikrai juodas darbas. Surinktos medžiagos įpynimas, citatų paieškos... Uch, tikrai buvo sunku“, – sako Gabija.
Tačiau būtent gyvas pokalbis jai tapo svarbiausia darbo dalimi. Būtent per jį atsiskleidžia ir kraštotyros rinkimo prasmė. Tai ne vien faktų ar senų pasakojimų kaupimas archyvui. Kraštotyra tampa gyvu ryšiu tarp kartų. Ji leidžia išsaugoti ne tik datas ar vietovardžius, bet ir žmogaus balsą, emociją, jo santykį su gimtine. Globalėjančiame pasaulyje, kuriame viskas sparčiai vienodėja, tokie darbai tampa savotiškais atminties žibintais. Jie primena, kad kiekvienas kaimas, kiekviena legenda ar senas kryžius turi savo istoriją, o kartu ir savo vertę. Legenda, pasakojama skirtingų lūpų, įgauna vis kitą spalvą, uždedami kitokie akcentai ir gimsta dar viena legenda.
Gabiją žavi pasakojamoji tautosaka, žmonių prisiminimuose išlikusios legendos ir vietovardžių kilmės istorijos. Konkurso laureatė pasidalijo Antalieptės pavadinimo kilmės istorija, kurią papasakojo istorikas Tomas Čelkys.
Įdomiausia yra informacija, kurią gauname iš lūpų į lūpas.
G. Steponavičiūtė
„Kadaise buvo tiltas, buvo ir vienuolis vardu Antanas. Per tiltą vaikščiojo visi ir, žinoma, pats vienuolis Antanas. Taip ir atsirado Antalieptė. Įdomūs žmonių prisiminimai, yra užrašytų panašių legendų ar mitų, tačiau kaip kiekvienas prisimena ir papasakoja, apibūdina – pasakiškai gražu išgirsti“, – dalijasi Dusetų gimnazistė.
Įdomiausiu etapu Gabija įvardija interviu: „Rinkti medžiagą – tai tiesiog knygų, straipsnių skaitymas. Visada įdomiausia kalbėtis su žmonėmis, nes tai nepakartojama. Įdomiausia yra informacija, kurią gauname iš lūpų į lūpas.“
O ir sužinoti smalsiausia tai, kas dar niekur neužrašyta. G. Steponavičiūtė atvirai kalba ir apie tai, kiek daug jai reiškia gyvas bendravimas.
Tėvai skatino pasididžiavimą savo šalimi. Pradėjau domėtis lietuvių kalba, literatūra. Ir kabliukas užkabino.
G. Steponavičiūtė
„Mes, jaunosios kartos atstovai, esam atpratę nuo gyvo bendravimo ir nuoširdus pokalbis tarsi atgaivina“, – pripažįsta Gabija.
Pasak jos, renkant žmonių pasakojimus, ne tik išsaugoma kultūrinė atmintis, bet ir atkuriamas pats bendravimo ryšys. Vyresni žmonės jaučiasi išgirsti, o jaunesni mokosi klausytis. Tai labai svarbus kartų susitikimas ir dar viena kraštotyros kuriamų verčių.
Gimtoji kalba kaip tautiškumo pamatas
Jau pokalbio pradžioje negalėjau nepastebėti merginos patriotiškumo, meilės Lietuvai, savo kraštui, savo miesteliui: „Aš labai myliu Lietuvą, lietuvių kultūrą, mus kaip tautą. Manau, kad labai daug mes esam pasiekę, ir liūdna, kad daug žmonių migruoja. Labai smagu domėtis savo šaknimis, istorija, tauta, viskuo ir skatinti kitus susidomėti tuo.“
Paklausta, iš kur tai, ji nedvejodama savo ryšį sieja su šeima ir joje kuriama kultūrine aplinka: „Tėvai skatino pasididžiavimą savo šalimi. Pradėjau domėtis lietuvių kalba, literatūra. Ir kabliukas užkabino.“
Savo ateities planus mergina sieja su mokytojo profesija: „Labai noriu būti mokytoja. Norėčiau mokyti arba lietuvių kalbos, arba istorijos.“ O kol kas ji planuoja toliau tyrinėti savo kraštą: „Yra temų, kurios konkursui nelabai tinka, man įdomios tokios smulkmenėlės, kurios ne visus sudomina, pvz., mediniai kryžiai, kokia istorija už jų slypi, kokia proga pastatyti, ką pagerbti norėta, kokią atmintį saugo.“
Gal būtent tos „smulkmenėlės“ ateityje taps dar vienu svarbiu liudijimu apie mūsų laiką, žmones ir kraštą. Nors darbo metu netrūko abejonių ir minčių viską mesti, Gabija prisipažįsta, kad svarbiausia buvo įveikti save: „Natūralu, kai pasidaro sunku, norisi atsitraukti. Labai svarbu perlipti save ir bandyti įveikti save.“
Paprašyta prisiminti apdovanojimus, Gabija sako, kad ta akimirka jai iki šiol atrodo tarsi kino scena: „Buvo labai keista. Tiek gerų darbų ir visi tokie nuostabūs. Kai paskelbė mano pavardę, tarsi viskas sulėtėjo, it filme...“
Vieną savo darbų G. Steponavičiūtė užbaigia žodžiais, kurie, regis, labai tiksliai nusako ir visos šios veiklos esmę: „Darbo rašymo metu įgyta patirtis – neįkainojama. Tikiuosi, kiekvienas žmogus turi galimybę tai patirti savaip.“
Gabija jau pasirinko ir kito darbo temą. Kol kas tai paslaptis, tačiau mergina neslepia: šiuo dalyku domisi visi be išimties.
