Naujausias Lietuvos sporto universiteto tyrimas atskleidė, kad 60 proc. devintų–dvyliktų klasių mokinių prie ekranų per dieną vidutiniškai praleidžia ilgiau kaip keturias rekomenduojamas valandas. Didžiąją dalį – socialiniuose tinkluose. Mokslininkai sako, jog sužiūrėti, kad šiuolaikinių medijų būtų su saiku, – ne tik tėvų rūpestis, tačiau ribos ir susitarimai su vaikais šeimoje turi būti.
„LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kokių priemonių imasi tėvai ir bendruomenės, kad vaikai prie ekranų praleistų mažiau laiko.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.
Ketvirtokas Emilis: vaikai žaidžia ir naktimis
Su dešimtmečiu Emiliu ir jo mama Agne susitinkame Emilio mokykloje. Prieš mane – trys neplonos knygos. Emilis sako, kad dažniausiai skaito savaitgaliais. Dar lanko breiko ir krepšinio treniruotes. Mokslai ir sportas jam sekasi gerai.
Mums kalbantis, Emilis su mama ruošiasi žaisti stalo žaidimą. Jis sako, kad geriausia laiką leisti su šeima, žaisti stalo žaidimus arba važiuoti į gamtą. Telefono ketvirtokas neturi, per savaitę kompiuterinius žaidimus žaidžia truputį daugiau nei valandą. Tiek ir užtenka. Konsolę žaidimams jis nusipirko už savo pinigus.
„Kartais biškį nori, kai kažką darai ir nori greitai pabaigti, nedaug liko, bet reikia išjungti, nes yra susitarimai, reikia jų laikytis“, – paaiškina Emilis.
Tačiau draugai kompiuterinius žaidimus žaidžia kur kas ilgiau.
„Jie mokykloje tiek daug kalba apie žaidimus, jau skauda galvą. Kiekvieną dieną ateina, visą laiką kalba, sako, žaidė naktį, visą dieną“, – sako Emilis.
Šeimoje svarbu sutarimai
Viskas prasideda nuo pokalbio, sako Emilio mama Agnė Pinigienė. Tėvai su sūnumi apie laiką prie ekranų padėjo kalbėti, kai jam buvo penkeri. Šeimoje auga ir jaunesnis Emilio brolis, kuriam ekranai iš viso nerūpi.
„Mes rinkomės sunkesnį kelią, pradedant nuo to, kad kavinėse yra patogu duoti telefoną arba ekraną vaikui. Mes to nesirenkame, mes galbūt pasiimame pieštukų“, – sako A. Pinigienė.
Pasak jos, namuose nėra griežtų taisyklių, bet yra susitarimai. Jų laikosi ir tėvai.
„Atsiranda susitarimai, kad tai nėra tik vienintelis įrankis, vienintelis laiko praleidimas, kad yra ir kitų veiklų, kad yra bendravimas, gyvas bendravimas. Aš manau, kad tai yra toks indėlis į ateitį, vaiko ateitį, mūsų, tėvų, ateitį, kai mes neprarasime ryšio su savo vaikais“, – teigia A. Pinigienė.
Moteris atvira – ribodami laiką prie ekranų, kartais su vyru jaučiasi mažuma, tačiau pastebi, kad tarp draugų tokių kaip jie randasi vis daugiau.
Dešimtokas Majus: vaikui turi padėti tėvai
Dešimtokas Majus Mikėnas naršyti ar bendrauti su draugais telefone gali dvi valandas – laiką ribojančią programėlę tik nupirkę telefoną įdiegė tėvai.
„Prie kompiuterio labiau būna mokslai, bet sau pasižadėjau, kad savaitgaliais – žaidimai, o darbo dienomis – šimtaprocentinis mokslas“, – sako M. Mikėnas.
Jis pripažįsta, kad kartais reikia pakovoti su savimi, kai laiko prie ekranų norisi praleisti daugiau.
„Man tikrai yra buvę, kad esu žaidęs per naktis, aštuonias valandas per dieną, pasigailėjau tikrai. Tai buvo blogai praleistas laikas“, – pasakoja M. Mikėnas.
Vaikinas sako jau suprantantis, kad smagiau laiką leisti su draugais susitikus, o ne prie ekranų, tačiau pripažįsta, kad kontroliuoti laiką prie jų yra sudėtinga.
„Tas pats dopaminas visada laimės prieš jauną žmogų, nes jauno žmogaus smegenys nėra pakankamai išsivysčiusios, kad suvoktų, kas yra tas ekranas ir kiek man jo reikia, dėl to tėvai turi įsikišti į šitą pagalbą“, – svarsto M. Mikėnas.
5 val. 20 min per dieną prie ekranų
Naujausiame tyrime Lietuvos sporto universiteto mokslininkai apklausė 5 tūkst. gimnazistų visoje Lietuvoje. Pasak tyrėjų, 60 proc. apklaustųjų prie ekranų praleidžia ilgiau nei rekomenduojamos keturios valandos. Maždaug pusė – dėl to, kad smagu.
„Merginos praleidžia pusvalandžiu daugiau laiko prie ekranų, į tai įeina televizija, „Netflix“, „Youtube“, negu vaikinai. Merginos taip pat praleidžia beveik valandą daugiau laiko socialiniuose tinkluose nei vaikinai“, – sako Lietuvos sporto universiteto docentė dr. Brigita Miežienė.
Didžioji dalis apklaustų mokinių internetu ir kompiuteriu namuose naudojasi beveik tiek, kiek nori. Jie fiziškai mažiau aktyvūs nei tie, kuriems laikas ribojimas. Keli procentai, kurie ir taip sėdi ilgiau už kitus, norėtų pasėdėti dar ilgiau. Maždaug pusė internete ieško daugiau akademinių žinių.
„5 proc. mokinių laiką prie ekranų praleidžia naktį, tačiau realiai tai būtų tūkstančiai visoje Lietuvoje. Akivaizdu, kad jie neišsimiega, būna labiau mieguisti dienos metu, jų ir psichikos sveikata prastesnė“, – sako B. Miežienė.
Sprendimas – tėvų kontrolė?
Pasak LSU mokslininkės B. Miežienės, siekiant mažinti vaikų laiką prie ekranų, tėvų kontrolė dažnai veiksminga tik jaunesniems. Vyresniems reikėtų ugdyti sąmoningumą.
„56 proc. mokinių išreiškė tokį pageidavimą, norą sumažinti laiko prie ekrano. Reikia padėti jiems išsikelti tokius tikslus, padėti jiems tokių tikslų siekti“, – sako B. Miežienė.
Pasak Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Vaikų dienos stacionaro skyriaus vedėjos dr. Giedrės Misiūnienės, jei šeimoje susitarta ir nubrėžtos ribos, sužiūrėti vaikų laiką prie ekranų lengviau.
„Laiku sužiūrint [prie ekranų praleistą laiką], sakome, kad tikriausiai nereikės tų gydymo įstaigų. Bet jei veikla ir nevaldomas elgesys užsitęsia daugiau kaip tris, keturis, penkis mėnesius, tikrai vertėtų kreiptis pagalbos“, – teigia G. Misiūnienė.
Pasak medicinos sociologo, Vytauto Didžiojo universiteto V. Kavolio instituto darbuotojo dr. Benedikto Gelūno, visuomenėje kalbant apie jaunimo laiką prie ekranų, dažnai manoma, kad tai tik tėvų atsakomybė.
„Tai yra didžiulis krūvis tėvams, nes tėvai nėra tie, kurie sukūrė šitas medijas, kurie būtinai giliai supranta turinį. Man atrodo, svarbu kalbėti ir apie platesnę socialinę kultūrinę atsakomybę tiek įstatymų aspektu ir reguliacijos, tiek per viešą kalbėjimą, edukaciją“, – sako B. Gelūnas.
Pasak mokslininko, pajusti gyvenimą šiapus ekranų padeda savanorystė, hobiai, įsitraukimas į vietos bendruomenę.
„Tiek jauniems, tiek nejauniems žmonėms vienišumas dažnai yra didžiulė problema“, – teigia B. Gelūnas.
Lietuvos sporto universiteto tyrimas rodo, kad kas penktas apklaustas gimnazistas prie ekranų jaučiasi mažiau vienišas, trečdalis ieško draugų.
