Kai kuriems mokytojams svarbiausia akademiniai pasiekimai, kiti ieško kūrybos. O mokytoja Sigita Vaškaitienė iš Klaipėdos tiki bendryste. Dirbdama Klaipėdos Simono Dacho progimnazijoje ji mato savo klasę kaip mažą bendruomenę, kur svarbiausia – pagarba.
Šis tekstas yra nacionalinio projekto „Mūsų mokytojai“, kurį inicijuoja VšĮ „Lietuvos Junior Achievement“ kartu su LRT, dalis – juo kviečiame atviriau pažvelgti į mūsų mokytojus kaip įvairialypes ir įkvepiančias asmenybes, kurios tyliai, bet atkakliai kasdieniu savo darbu ir rūpesčiu kuria ateities Lietuvą. Visas mokytojų istorijas rasite čia.
Sigita išsiskiria vienu itin ryškiu bruožu – gebėjimu iš labai skirtingų, stiprių asmenybių sukurti vieningą, bendradarbiaujančią klasę. Jos klasėje mokiniai atrenkami pagal aukštus pasiekimus ir išreikštus gabumus, tačiau Sigita mato svarbesnį tikslą – išmokyti juos būti šalia vienas kito, bendradarbiauti, dalytis. Anot jos, visi šie vaikai pratę girdėti pagyrimus ir būti išskirti, tačiau pati mokytoja tiki, kad tikra vertė slypi gebėjime kurti ryšį. Jai sėkmė – tai ne tik daugikliai ir diktantai, bet ir kasdienis žmogiškumo ugdymas.
Tačiau mokytojo darbas man pačiai – kaip verslininkui jo verslas.
S. Vaškaitienė
„Jie visi – lyderiai, pratę girdėti pagyrimus, būti išskirtiniai ir pastebėti. Bet kai tokių susitinka 24 vienoje klasėje, tai jau ne klasė, o ringas – konkurencija trykšta per kraštus. Reikia daug darbo, kad iš to išsivystytų bendrystė, kad jie jaustųsi viena komanda, gebėtų ir norėtų vienas kitą palaikyti ir padėti. Vis primenu vaikams, kad jie neprivalo mylėti vienas kito, bet privalo gerbti, būti kaip kumštis – vienas už visus“, – sako Sigita.
Ji sąmoningai kūrė aplinką, kur svarbiausia pagarba, o ne simpatija, komandinis jausmas, o ne individualus blizgesys.
Pasak mokytojos, pradžioje tai reikalavo nuolatinio grįžimo prie vertybių, pokalbių, refleksijų. Dabar jos klasėje tvyro pasitikėjimas ir bendras ritmas – kaip choreografijoje, kur kiekvienas žingsnis svarbus, bet tik visi kartu jie tampa šokiu.
Choreografijos pradmenys klasei
Šokis Sigitą lydėjo visais gyvenimo etapais. Išbandžiusi save švietimo vadyboje, muziejų edukacijose ir akademiniame darbe, ji galiausiai grįžo prie vaikų – ten, kur jaučiasi geriausiai. Šiandien ritmas, kurį ji jaučia šokdama, persikelia į kiekvieną jos mokytojavimo dieną. Ji tiki, kad klasė, kaip ir šokių aikštelė, reikalauja jautrumo, gebėjimo jausti kitą, reaguoti į ritmą ir nesibaiminti improvizacijos.
„Esu šokusi net per pamokas – parodau vaikams žingsnį, o jie tuoj pat rodo savo. Taip mes užmezgame savotišką pokalbį be žodžių“, – pasakoja Sigita.
Šokis jai – būdas jausti bendrystę, atgauti jėgas po įtemptos dienos. Solo Latino treniruotėse ji dalyvauja su komanda, ruošiasi konkursams, kuria choreografiją. Tai neatsiejama jos gyvenimo dalis, kurioje susilieja disciplina, kūryba ir emocijos – tos pačios, kurias ji kasdien atsineša ir į savo klasę.
Pamokose ji nuolat ieško netikėtų kampų ir patyrimo. „Kai mokiniai mokėsi apie virškinimo sistemą, pasiūliau jiems patiems tapti virškinimo traktu – jie, dirbdami komandose ir naudodamiesi įvairiomis priemonėmis, turėjo atkartoti virškinimo etapus ir „suvirškinti“ duonos riekę. Nuo gabalėlio burnoje iki skrandžio ir žarnyno, kurį sukonstravome iš maišelių ir pėdkelnių. Buvo daug juoko, klyksmų ir net žiaugčiojimo, bet žinios įsirašė ne į sąsiuvinius, o į patirtį“, – juokiasi mokytoja.
Tokie potyriai – neatsiejama Sigitos mokymo filosofijos dalis. Ji tiki, kad žinios turi būti patiriamos, o ne tik užrašomos sąsiuvinyje. Todėl jos klasėje dažnai skamba ne tik klausimai, bet ir juokas, nuostabos šūksniai, o kartais – net muzika. Be biologijos ar lietuvių kalbos, čia ugdomas gebėjimas pažinti save, kurti ryšį, veikti kartu. Mokytoja teigia, kad jausdamiesi klasėje gerai, jausdami vienas kito palaikymą, vaikai nebijo klysti, todėl drąsiai dalijasi savo įžvalgomis. Tai neabejotinai prisideda prie jų aukštų mokymosi rezultatų.
Šokio ritmu į verslumo ugdymą
Šią patirtį Sigita papildo verslumo pamokomis, dalyvaudama „Lietuvos Junior Achievement“ programose. Su vaikais ji keliauja į įmones, susitinka su verslininkais, kalbasi apie verslo idėjų kėlimą, verslo įkūrimo ir vystymo iššūkius, verslininkui būdingas charakterio savybes ir pan. Ne vienas verslininkas stebėjosi iš pradinukų sulaukęs tokių rimtų klausimų.
„Viskas, ko mokau, galiausiai susideda į antreprenerystės kompetenciją – kritinį mąstymą, kūrybiškumą, gebėjimą spręsti, veikti ir bendradarbiauti. Verslumas – tai ne atskira tema, o būdas mąstyti ir veikti. Svarbiausia, kad jie suprastų esmę – nuo bendradarbiavimo ir tarpusavio pagarbos iki atsakingų sprendimų priėmimo. Visuomenėje gajus požiūris, kad mokytojai padirba iki pietų ir likusi diena laisva.
Tačiau mokytojo darbas man pačiai – kaip verslininkui jo verslas. Mintys apie mokinius, užduotis, naujas idėjas nepaleidžia nei einant miegoti, nei vedžiojant šunį. Tai kaip nuosava įmonė, kurią valdai visa širdimi. Man gera mokykloje – tikrai jaučiuosi savo vietoje“, – sako Sigita.
Ir jei reikėtų rinktis iš naujo? Ji neabejoja: „Tikriausiai grįžčiau anksčiau.“
