Dalyje Lietuvos trečiadienį ir ketvirtadienį paskelbtas oro pavojaus signalas mokymo įstaigose ir darželiuose esantiems vaikams sukėlė įtampą. Jie kartu su suaugusiaisiais buvo palydėti į priedangas, dalis jų skambino tėvams ir ieškojo saugumo. LRT RADIJO laidoje „10-12“ Paramos vaikams centro vadovė Jūratė Čižauskaitė ir Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos psichologė Rūta Vancevičiūtė dalijasi įžvalgomis: kaip su vaikais kalbėti apie oro pavojų, kaip juos nuraminti ir padėti jaustis saugiau?
Visą LRT RADIJO laidos įrašą galite perklausyti čia:
Kaip nuraminti vaikus, išgirdus apie dronų pavojų?
Išgirdus pavojaus sireną, pamačius pranešimą telefone, išgirdus signalą per radiją ar televiziją, svarbu išlikti ramiems, nesileisti apimamiems panikos jausmo, elgtis racionaliai, susikaupti. J. Čižauskaitė tikina, jog nepaisant situacijos rimtumo, svarbu pasirūpinti ir vaiko emocine būkle – kalbėti ramiu tonu, sakyti tik faktinę informaciją.
„Mokėjimas išlikti ramiam yra pagrindinė savybė. Svarbu neinterpretuoti situacijos, geriau tik kalbėti apie faktus, priimti vaikų jausmus, jei jie yra išsigandę – reaguoti, tačiau tuo pačiu nenuvertinti jų jausmų, nesakyti, kad nevyksta nieko rimto.
Namuose svarbu užtikrinti rutiną ir stabilumą, nekeisti šeimos planų. Jei vakare yra numatyta vakarienė, tegul ji įvyksta. Taip pat svarbu stebėti jų būseną, ar nesutriko valgymo, miego režimas“, – LRT RADIJO laidoje įžvalgomis dalijasi J. Čižauskaitė.
Uteniškiai trečiadienį gavo geltono, ketvirtadienį – raudono lygio įspėjimus apie oro pavojų. Anot Utenos mokyklos psichologės, gimnazistai į oro pavojaus galimybę sureagavo ganėtinai ramiai, tačiau, anot jos, toks elgesys paaugliams yra būdingas.
„Paaugliai be abejonės išsigando, tačiau jie yra linkę slėpti nerimą. Galiu pasakyti, kad nuo karo Ukrainoje pradžios, mūsų vaikai dažniau kreipiasi į psichologą dėl nežinomybės jausmo, nerimo, dėl pokalbių apie karą namuose.
Manau, kad labai svarbu, jog ir mokykloje, ir namuose suaugusieji galėtų ramiai, ramiu tonu paaiškinti, kas vyksta, kad vaikai būtų susipažinę su evakuacijos planais, kad būtų pasitreniravę. Nežinomybė jiems kelia nerimą“, – sako R. Vancevičiūtė.
Anot J. Čižauskaitės, jei vaikas yra ramesnio ar tylesnio būdo, yra linkęs užsidaryti savyje, tėvai turėtų atkreipti dėmesį į pasikeitusius jo įpročius – jie gali išduoti apie besikaupiantį nerimą.
„Nebūtina laukti, kol vaikas pradės klausinėti apie situaciją, užtenka atkreipti dėmesį, gal jis yra tylesnis nei įprastai, gal nevalgo vakarienės, gal naktį sapnavo košmarą.
Net ir kai kurie aktyvūs vaikai nebūtinai nori pasisakyti apie savo patirtis, todėl tėvams svarbu juos patikinti, kad tokiose situacijose bijoti ir išsigąsti yra visiškai normalu“, – priduria ji.
Paramos vaikams centro vadovė teigia, jog vieno teisingo būdo, kaip kalbėti su vaikais apie ėjimą į priedangą nėra. Ikimokyklinio amžiaus vaikams ji siūlo pasitelkti pasakos ar nuotykio elementus.
„Tikrai girdėjau, jog kai kuriuose darželiuose buvo sekama pasaka, arba kalbama apie Lietuvos kariuomenės misiją, prie kurios turi prisidėti ir jie, nuėję į rūsį.
Tačiau vėl gi, čia viskas priklauso nuo suaugusiojo tono, nes tą pačią pasaką galima pasakoti ir išgąsčio pilnu balsu“, – sako ji.
Parengė Emilija Balcerytė
