„Kalbiesi su pacientu, o po dešimties minučių jo širdis sustoja ir nieko pakeisti nebeįmanoma.“ Klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner-Sakalauskienė jau dvidešimt metų iš mirties nagų traukia įvairiomis medžiagomis apsinuodijusius žmones: „Kai Navalnas buvo apnuodytas „Novičok“, aš buvau pasiūliusi jį gydyti Lietuvoje, mūsų skyriuje.“
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
Gabija Laubner-Sakalauskienė yra Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) klinikinės toksikologijos gydytoja. Antroji jos specializacija – gydytoja anesteziologė-reanimatologė. Moteris vadovauja Toksikologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriui.
– Kuo toksikologijos reanimacija skiriasi nuo kitų Intensyvios terapijos skyrių?
– Tuo, kad čia patenka ūmias būkles dėl apsinuodijimo patiriantys pacientai. Apsinuodijus žmogaus būklė kinta labai dinamiškai ir gali staigiai pablogėti iki kritinės. Esu turėjusi ne vieną atvejį, kai su pacientu kalbiesi, jis sąmoningas, o po dešimties minučių jo širdis sustoja ir nieko pakeisti neįmanoma.
– Kaip paaiškinti tokią staigią mirtį?
– Pavyzdžiui, žmogus pavartojo per didelę tam tikrų vaistų dozę. Išgeriamas nuodas iš pradžių patenka į skrandį, kol jis absorbuojasi į kraują ir pradeda daryti savo juodą darbą, užtrunka šiek tiek laiko. Todėl labai svarbu kaip įmanoma greičiau nustatyti nuodo rūšį ir jį neutralizuoti. Kol nuodinga medžiaga dar yra skrandyje, mes turime šiek tiek laiko ją pašalinti. Patekusi į kraują ji gali labai greitai numarinti žmogų.
– Kuo dažniausiai apsinuodiję pacientai patenka į jūsų skyrių?
– Pas mus atvežami visi pacientai, kurie kuo nors apsinuodijo, išskyrus maistu. Išimtis yra grybai. Daugiausia pacientų yra apsinuodijusių alkoholiu. Taip pat nemažai patenka tų, kurie pavartojo medikamentų, kitų psichoaktyvių medžiagų, kartais buitinės chemijos. Priežastys būna įvairios – nuo siekio nusižudyti iki savigydos, tikslo svaigintis arba netyčia.
– Kokia keisčiausia, rečiausia medžiaga apsinuodijusius pacientus teko gelbėti?
– Salietra, langų valymo skysčiu, amoniaku ir t. t. Visų ir nepamenu. Tarp kitko, mes turėjome galimybę gydyti Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną, kai jis buvo apnuodytas cheminiu ginklu „Novičok“.
Būdama Europos toksikologų valdybos nare, aš pasiūliau jį atgabenti į Lietuvą, į mūsų ligoninę. Bet jo žmona nusprendė vyrą gydyti Vokietijoje. Suprantama, nes mūsų šalies laboratorinės diagnostikos galimybės nėra tokios geros kaip vokiečių.
– Kaip nustatote, kuo žmogus apsinuodijo, jei jis nesąmoningas, liudininkų, kurie pasakytų, ką pacientas vartojo, nėra, o laikas kritiškai svarbus?
– Pateiksiu pavyzdį: dramblys įeina į porceliano parduotuvę, o jūs po jo ateinate. Dramblio nebėra, bet viskas išdaužyta. Tas pats ir kai nuodas patenka į organizmą. Jis suskyla ir paskui reikia ieškoti galų. Tada, norint išsiaiškinti konkretų nuodą ir skirti tinkamą gydymą, tenka būti detektyvais. Klausinėjame ir Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, ir policijos, ir aplinkinių. Atliekame aibę medicininių tyrimų.
Pasitaiko ir sąmoningų pacientų, kurie slepia, ką vartojo, nes gėda prisipažint, arba bijo, kad bus priduoti teisėsaugai. Čia apie tuos, kurie vartojo narkotikus. Noriu nuraminti, kad mūsų tikslas – išgelbėti žmogų, o ne skųsti jį policijai.
– Ar yra vadinamieji etatiniai pacientai?
– Tikrai taip. Yra tokių, kurie po penkiolika kartų per tris dienas kreipiasi. Turime pacientų, kurie su ta pačia bėda guldomi ir devyniolika kartų.
– Kokie tai žmonės?
– Labai įvairūs ir nebūtinai asocialūs. Dažniausios jų bėdos – alkoholio, narkotikų vartojimas kaip ir visoje Europoje. Jei dirbčiau, pavyzdžiui, Australijoj, daugiausia pagalbą tektų teikti gyvačių ir kitų nuodingų gyvūnų apnuodytiems pacientams.
– Lietuvoje irgi gyvena nuodinga gyvatė angis. Ar yra patekusių į jūsų reanimaciją dėl jos įkandimo?
– Yra, bet tai – labai, labai reti atvejai. Per dvidešimt metų gal tik du atvejai man yra pasitaikę. Angis nėra mirtinai nuodinga gyvatė.
– Ar su metais mažėja pacientų, apsinuodijusių grybais?
– Tendencijos išlieka labai panašios. Dalis žmonių yra ne visai protingi ir valgo nuodingus grybus specialiai. Pavyzdžiui, raudonas musmires. Rudenį turėjome sunkios būklės pacientą, kuris privalgė raudonųjų musmirių, susilažinęs su draugu, kad jam nuo jų nieko neatsitiks.
– Kokius matytus atvejus priskirtumėte kvailiausių apsinuodijimų kategorijai?
– Prieš kelias savaites gydžiau pacientą, kuris pamatė stotelėje ant suoliuko paliktą limonado butelį ir atsigėrė. Ten buvo ne limonadas, o šarminė rūgštis. Jis nusidegino stemplę, skrandį.
Buvo vienas atvejis, kai į skyrių atvežė moterį, kuri gamino ir valgė cepelinus su raudonomis musmirėmis. Jos vyras nenorėjo patikėti, kad žmona ten jų pridėjo, ir negirdėjo, ką sako medikai. Grįžęs namo pats ėmė valgyti tuos cepelinus. Netrukus ir jis atsidūrė mūsų reanimacijoje.
Dar pamenu vieną buvusią baleriną. Ji dirbo namų tvarkytoja pas jauną vaikiną. Radusi ant spintelės sudžiovintų raudonųjų musmirių moteris pagalvojo, kad tai – vytinta žuvis ir suvalgė. Jai prasidėjo haliucinacijos. Ją rado viduriuojančią, vemiančią ir darančią piruetus.
Vienas pacientas gėrė stabdžių skystį, nes jam jis pasirodė saldus ir skanus.
– Ar neapima pyktis, kai diena iš dienos reikia gelbėti, gydyti žmones, kurie patys save žaloja žinodami, kuo tai gresia?
– Norėdamas dirbti Toksikologijos skyriuje privalai suprasti, kad priklausomybė irgi yra liga. Pasakymas, kad susirgę širdies liga ar diabetu žmonės yra labiau verti užuojautos, ne visai teisingas. Daugeliu atveju šie žmonės irgi puikiai žinojo, kad yra rizikos grupėje, ir nieko nedarė. Pavyzdžiui, ignoravo gydytojų rekomendacijas atsikratyti antsvorio, nerūkyti, koreguoti spaudimą ir t. t.
Savo pacientams aš nejaučiu pykčio, bet kartais apima beviltiškumas. Manau, kad tą patį jaučia ir kiti gydytojai, kurie daugybę kartų aiškina pacientui, kad jei jis nenumes svorio, jį ištiks insultas. Net nežinau, kada yra beviltiškiau ir pikčiau.
– Kokio amžiaus pacientai dažniausiai pas jus gydomi?
– Dauguma pacientų yra labai jauni. Kartais ateini į reanimaciją ir visi pacientai gimę jau po 2000-ųjų. Ir paneigsiu nuomonę, kad Toksikologijos skyriuje gydosi tik asocialūs žmonės. Didžioji dauguma – socialūs.
– Kiek per metus jūsų skyriuje miršta žmonių?
– Apie dešimt procentų. Tai yra daug. Ypač turint minty, kad daugeliu atvejų žmonės galėjo išvengti mirties. Beprasmės mirtys – mūsų skyriaus kasdienybė.
– Ar būna, kad grįžtate namo ir negalite iš galvos išmesti šiuo metu skyriuje gydomo sunkios būklės paciento?
– Nuolat. Neįmanoma užtrenkti durų ir pamiršti. Aš su tuo jau susitaikiau.
– Kaip emociškai paleidžiate paciento mirtį?
– Mirus pacientui man įsijungia ne gailestis, o protas: „Ką dar buvo galima padaryti, kad žmogus gyventų?“
Svarbiausia išsiaiškinti ir pasakyti sau, kad padariau viską, ką galėjau. Jeigu kyla klausimų, kad gal kažko nepadariau, tada labai sunku.
– Pranešti apie artimojo mirtį jau pripratote?
– Man kiekvieną kartą pranešti apie mirtį yra stresas. Prie to neįmanoma priprasti. Nors toksikologijoje žinia apie mirtį kartais būna specifiškai išgirsta. Kartais paskambinus ir pranešus, kad jūsų artimasis mirė, supranti, jog žmogui kitame laido gale tarsi palengvėjo. Kalbu apie tuos atvejus, kai dabar jau miręs žmogus savo gyvenimo būdu kankino artimuosius.
– Minėjote, kad pasitaiko gydytojų rezidentų, kurie skirsto pacientus į labiau estetiškai atrodančius ir mažiau. Pavyzdžiui, nenori dėti zondo benamiui. Kaip jūs vertinate tokį požiūrį?
– Tokius skirstytojus labai pamoko gyvenimas. Prisimenu atvejį, kai į reanimaciją atvežė pacientą, kuris prarado sąmonę žvejodamas ant ledo. Jis buvo sušalęs, sušlapęs, nešvarus. Viena slaugytoja tada rėžė tokius žodžius: „Ką, ir vėl mums tuos bomžus veža!“ Kiek vėliau, pamačiusi jo veidą, supratau, kad tai joks ne benamis, o jos giminaitis!
Tie patys asocialūs asmenys yra kažkieno tėvai, vaikai. Ne sykį teko matyti, kai pas mus paguldomas žmogus, kuris, regis, gyvena už socialumo ribų, o lankyti jo ateina giminaičiai, kuriuos mes matome per TV ar žurnalų viršeliuose.
– O gydyti žinomus visuomenei žmones teko?
– Tikrai taip ir ne kartą.
– Ką reiškia moteriai vadovauti toksikologijos reanimacijai?
– Aš įžvelgiu savo privalumus. Man regis, aš jautriau pažiūriu į situacijas ir turiu daug kantrybės.
– Niekada nesate išgirdusi seksistinių užuominų, kad moteriai ne vieta toksikologijoje?
– Geras klausimas... Tokių pasakymų nepamenu. Gal tik anksčiau nelabai rimtai žiūrėjo. Reikėdavo pradėti kalbėti, kad žmogus pakeistų nuomonę. Įrodyti savo vertę.
Nemažai pacientų man sako: „Nesitikėjau, kad tokia smulki, gležna, į mergaitę panaši gydytoja gali būti tokia kieta.“ Bet man tai skamba kaip komplimentas.
– Smurtą iš pacientų esate patyrusi?
– Esu sykį bėgusi nuo agresyvaus paciento, kai dirbau Skubiosios pagalbos skyriuje. O ir mūsų skyriuje tokių netrūksta. Kartais vienas nesuvaldai situacijos, tenka kviesti pagalbą ir laikyti aštuoniese, kol pastatome kateterį ir nuslopiname ūmios psichozės ištiktą pacientą.
Viena mūsų slaugytoja yra fiziškai nukentėjusi nuo paciento. Ją užpuolė ir davė per galvą.
– Esate minėjusi, kad ligoninės skyrių vedėjai yra bene vienišiausi iš viso kolektyvo. Kodėl?
– Medicinoje hierarchija yra neišvengiama. Visi atviriau bendrauja pagal subordinaciją, tarp savęs. Man irgi dažniau tenka draugauti su kitų skyrių vedėjais.
– Ar jūsų bijo pavaldiniai?
– Nežinau, bet aš esu griežta ir konkreti. Reanimacijoje turi būti tvarka. Pavyzdžiui, kai atveža pacientą ūmios būklės, man atrodo, kad normalu, jog visa įranga ir priemonės turi būti sutvarkytos taip, kad nereikėtų laukti. Aš juk esu atsakinga už kiekvieno paciento gydymą.
– Kas labiausiai vargina jūsų darbe?
– Skamba keistai iš reanimacijos gydytojos lūpų, bet man nepatinka, kai viskas vyksta ne pagal planą, kai visi dienos planai subyra dėl labai sunkaus paciento.
– Kokių keisčiausių padėkų esate sulaukusi?
– Žinau, kad du buvę mano pacientai savo dukras pavadino Gabijos vardu, kaip patys sakė, mano garbei. Keista būna, kai ateina jau mirusio paciento artimieji ne priekaištauti, o padėkoti už darbą ir dideles pastangas išgelbėti.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
