Kad nereikėtų ilgai mokytis, po dvyliktos klasės Dalius Matkevičius pasirinko ne mediciną, o odontologijos studijas. Visgi nutiko taip, kad iš viso studijavo jis net 17 metų. Veido ir žandikaulių chirurgija susidomėjęs vyras dėl sunkaus darbo ir bemiegių naktų tapo vienu iš vos 8-ių šios srities profesionalų Lietuvoje. Jo pagalbos dabar prašo ne tik tautiečiai, bet ir ukrainiečiai, karo metu patyrę siaubingas traumas.
Odontologo darbas viliojo dėl laisvų savaitgalių
Veido ir žandikaulių chirurgu D. Matkevičius dirba jau 14 metų, be to, dar yra ir Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos Priėmimo skyriaus vedėjas.
Kaip LRT RADIJUI pasakoja specialistas, jau 12 klasėje jis žinojo, kad rinksis kokią nors sveikatos mokslų kryptį. Visgi medicinos studijų būsimasis chirurgas nenorėjo, šios pasirodė per daug reikalaujančios, todėl nusprendė stoti į odontologiją.
„Mačiau, kad odontologai neturi budėjimų, dirba nuo 8 iki 17 val., savaitgaliai laisvi. Dar savo stomatologės tuo metu paklausiau, kiek ji turi atostogų. Atsakė, kad turi 36 dienas. Pagalvojau: oho, viskas bus labai gerai“, – prisimena laidos „Pažinimai“ svečias.
Pirmaisiais studijų metais, kai mokėsi bendrųjų medicinos dalykų, pašnekovui viskas patiko. Visgi po dvejų metų, prasidėjus vien odontologijai, jis pasijuto tarsi atsidūręs tamsiame miške.
„Nežinai, kur save padėti: (...) lyg ir kanalus patinka gydyti, lyg ir protezuoti, bet protezavimą pradedi daryti, matai, kad sunkiai sekasi, neini į tuos darbus su užsidegimu“, – atvirauja D. Matkevičius.
Visgi vieną dieną studento talentą chirurgijai pastebėjo dėstytojas, prižiūrėjęs, kaip studentai priiminėja pacientus. Kaip tik tuo metu greitoji į priėmimą atvežė vaiką sužalotu veidu. Dėstytojas paliepė vaikinui jį susiūti.
„Susiuvau tą veidą ir dėstytojas pasakė: „Turi duomenų būti chirurgu, manau, kad susitiksime motyvaciniuose pokalbiuose“, nes odontologas gali eiti ir į burnos chirurgiją. (...) Aš kažkaip paklausiau, atėjau, pasirašiau viską ir įstojau į burnos chirurgiją“, – pasakoja specialistas.
„Norėjau iš tikrųjų gelbėti pacientus“
Pradėjusiam mokytis šios specialybės D. Matkevičiui laisvų savaitgalių jau nebeliko, tekdavo budėti paromis. „Tada apie atostogas jau net natūraliai nesinorėjo pagalvoti, nes pamačiau, kiek reikia išmokti“, – teigia jis.
Vis dėlto bestudijuodamas burnos chirurgiją pašnekovas suprato, kad jam „burnoje bus per mažai vietos“ – jis norėjo imtis „didžiosios chirurgijos“, apimančios dar ir veidą bei žandikaulius.
„Norėjau tvarkyti veidą, norėjau daryti rekonstrukcijas, norėjau iš tikrųjų gelbėti pacientus. Per studijų laiką pamačiau, kiek iš tikrųjų būna mirčių ir tos mirtys kartais būna laiku nesuteikus paslaugos arba nekokybiškai ją suteikus.
(...) Kartais matai, kad norėtųsi kitaip atlikinėti tam tikras procedūras, kurios galbūt tikrai palengvintų tam pacientui gyvenimą, dėl kurių jis greičiau grįžtų į socialinį gyvenimą“, – sako laidos „Pažinimai“ svečias.
Kad taptų burnos, veido ir žandikaulių chirurgu, D. Matkevičius turėjo įgyti dvigubą išsilavinimą – ir odontologo, ir gydytojo. Dėl to visa ši kelionė ir užtruko beveik du dešimtmečius.
„Tai yra vienintelė specialybė, kuriai reikalingas ir odontologo išsilavinimas, ir gydytojo. Reiškia, kad tu, pabaigęs odontologijos ir burnos chirurgijos studijas, stoji į pirmąjį kursą medicinos, taip, kaip stotum po 12 klasės, ir vėl pradėti naujas studijas. Pabaigi mediciną, tada po medicinos į dar vieną rezidentūrą stoji. (...) Tai visos studijos trunka 17 metų“, – aiškina specialistas.
Kraupūs vaizdai ilgam išlieka pasąmonėje
Veido ir žandikaulių chirurgu prieš 14 metų tapusiam D. Matkevičiui kasdien tenka susidurti su siaubingais vaizdais – avarijose sužalotų ar smurtą patyrusių žmonių veido traumomis. Kaip pažymi ekspertas, jo praktikoje, deja, pasitaiko ir tokių atvejų, kai pacientui jau neįmanoma padėti.
„Veido traumos yra iš tikrųjų gana rimtos ir gana sunkios, nes pirmiausia yra uždaromi kvėpavimo takai, dėl ko pacientas gali uždusti.
(...) Artimasis net nemato, turbūt, pacientų išeičių stadijos, kai iš klinikinės mirties mes pereiname į biologinę mirtį. Tie virsmai yra iš tikrųjų tragiški ir tas vaizdas lieka ilgam tavo pasąmonėje. Dėl to tu tą pacientą, kuris mirė pas tave ant stalo arba kurį tu gaivinai ir neatgaivinai, iš tikrųjų matysi dažnai“, – tikina pašnekovas.
Pasak laidos „Pažinimai“ svečio, susitvarkyti emociškai su paciento mirtimi yra be galo sunku, dėl to kiekvienas specialistas turi savų būdų, kaip po darbo atsipalaiduoti. Jam pačiam vasarą padeda darbai tėvų ūkyje, o žiemą – slidinėjimas.
„Tu kažką turi daryti, nes jeigu nedarysi, baigsis taip, apie ką mes šnekame, kas dabar vyksta, – mes turime daug savižudybių. Niekas mūsų nei mokė, kaip su tuo susitvarkyti, nei ten kažkas gauna tą pagalbą psichologinę.
Pažiūrėkime, kaip visuomenėje yra suformuota: jeigu viskas gerai, tai gydytojas yra herojus, o jeigu kažkas negerai, jis yra žudikas baltu chalatu. Tai aš dėl to vaikštau su juodu chalatu“, – sako D. Matkevičius.
„Padarėme jį kaip kokį robotuką“
Visgi, pripažįsta chirurgas, dėl pacientų atsiliepimų jis skųstis negali – jaučiasi jų mėgstamas ir vertinamas dėl puikių rezultatų. Didžiuojasi šiais ir jis pats: sako, būna, jog iš pažiūros net ir beviltišku atveju pavyksta pasiekti sėkmę. Vienas iš tokių neseniai buvo ukrainiečių kario patirta trauma.
„Žmogus ieškojo daug kur pagalbos. Trauma jo iš tikrųjų buvo įspūdinga, 10 valandų praleido po griuvėsiais, prispaustas blokų. Po tos traumos jis negalėjo nei maitintis, nei normaliai kvėpuoti. Važinėjo po Europą, kai kur susidūrė su finansiniais dalykais, negalėjo tiesiog išsimokėti, (...) kitur susidūrė su tuo, kad (...) [jam] sakydavo: „Galime bandyti operuoti, bet tu liksi ant stalo negyvas“.
(...) Sutikau priimti jį konsultacijai. Jis atėjo pas mane, atnešė savo kompiuterinę tomografiją. (...) Pažiūrėjau į jį ir pasakiau: „Mes dabar su tavimi šnekame, bet po operacijos mes galime nešnekėti, tu gali būti lavonas“. O jis atsakė: „Aš žinau, (...) bet ar taip, ar taip neturiu kito pasirinkimo. (...) Žiūriu į tavo akis, girdžiu tavo dėstymą, ką tu čia man nori padaryti, ir jaučiu, kad aš čia gyvensiu“.
(...) Mes iš tikrųjų jį išoperavome, (...) padarėme jį kaip kokį robotuką, su titaninėmis plokštėmis, visokiais sąnariais ir panašiai. (...) Kas man įspūdingiausia buvo – kad jis taip greitai norėjo iš ligoninės išvykti, nes norėjo greičiau savo broliams padėti. Ir jis dabar toliau kariauja, aišku, nėra priešakinėse fronto linijose. Bet jis man kiekvieną mėnesį paskambina. (...) Taip, žinokite, glosto širdį. Pagalvoji: kaip smagu, kad ryžomės, padarėme“, – atvirauja D. Matkevičius.
Operacinėje klausosi Povilaičio
Kad pasiektų tokių stulbinančių rezultatų, chirurgas dirba neskaičiuodamas valandų, be to, daug savo laiko skiria ir pagalbai jaunesniems kolegoms. Vyras pripažįsta, jog dėl to tenka aukoti savo asmeninį gyvenimą.
„Nukenčia antrosios pusės, nukenčia tėvai, artimieji, draugai, iš tikrųjų viskas nukenčia, nes tu užsivedęs tame cikle, tu kaip ta voverė negali tiesiog iš jo ištrūkti, nes visą laiką gaila to žmogaus“, – teigia specialistas.
Profesionalas neslepia sulaukęs ne vieno pasiūlymo išvykti iš Lietuvos ir darbuotis kur nors užsienyje, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Šveicarijoje. Nors ten už savo sunkų darbą ir gautų daugiau, visgi palikti tėvynės jis nenori: „Už pinigą savo šalies neiškeisiu“.
Meilę jaučia jis ir lietuviškai muzikai, kurios neretai klausosi operuodamas pacientus. Viena jo mėgstamiausių ir labiausiai užvedančių dainų – maestro Stasio Povilaičio „Švieski man vėl“.
„Jeigu naktį operuoji, tau sunkiai sekasi, matai, kad jau tuoj bus rytas, norisi tokio užvedančio gabalo. Tas „Švieski man vėl“ yra iš tikrųjų toks naktinio chirurgo darbo rezultatas – tu matai jau operacijos pabaigą, ir viskas tau nušvinta tada“, – juokiasi pašnekovas.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Pažinimai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
