„Už krepšinio žaidimo pirmąsias taisykles ir šio sporto pradžią dėkingi turėtume būti Elenai Kubiliūnaitei-Garbačiauskienei“, – portalui LRT.lt tvirtina Istorinės Prezidentūros Kaune istorikė Ingrida Jakubavičienė. Iš kaimynų latvių apie krepšinį išgirdusi Elena ne tik populiarino sportą ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, bet ir kovodama su stereotipais skatino moteris sportuoti.
Kaip teigia I. Jakubavičienė, Elenos meilė sportui užgimė dar mokyklos laikais. Baigusi gimnaziją Sankt Peterburge ir po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į nepriklausomą Lietuvą, ji iš karto Kaune ėmė ieškoti bendraminčių ir tapo viena iš pirmųjų sporto organizacijų kūrėjų.
„Sportas tuo metu jaunoje valstybėje buvo naujovė, apie kurią menkai žinota, nelabai buvo suprantama jo nauda, tad reikėjo labai daug entuziazmo ir užsispyrimo visuomenei įrodyti, jog sportas yra pažangi naujovė, kuriai turi atsirasti vietos modernioje valstybėje“, – sako I. Jakubavičienė.
Įsidarbinusi švietimo ministerijoje, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė pastebėjo, kad jaunimui trūksta fizinio aktyvumo, žaidimų, džiaugsmo ir kontakto su bendraamžiais už mokyklos ribų, todėl tapo viena iš Lietuvos sporto lygos steigėjų.
Savo prisiminimuose Elena sakė, kad „karo nualintoj, svetimų armijų batais numindžiotoje tėvynėje“ skleisti sporto idealus nebuvo lengva, niekas negalvojo apie fizinį auklėjimą, tuo labiau apie moterų sportą, pasakoja istorikė I. Jakubavičienė.
„Bobų zabova“
Retas žino, kad pirmosios krepšinį Lietuvoje pradėjo žaisti moterys, kurias subūrė E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė. Apie krepšinį ji sužinojo iš Rygos futbolo komandos narių, papasakojusių apie naują žaidimą su kamuoliu pavadinimu „basketball“ ir supažindinusių su Džono Neismito sukurtomis krepšinio taisyklėmis. Nauja sporto šaka susidomėjusi Elena išvertė taisykles į lietuvių kalbą ir ėmėsi jį populiarinti tarp moterų.
Kaip pasakoja I. Jakubavičienė, iš pradžių vyrai krepšinio nežaidė, tad jis juokais buvo pramintas „bobų zabova“, o šiandien Lietuvos antrąja religija vadinamam krepšiniui prieš šimtą metų teko gerokai pakonkuruoti su futbolu.
„Vis dėlto Elenos papasakota krepšinio pradžios istorija labai daug pasako apie moterų teises ir apskritai vyravusį požiūrį į moterų autoritetą siūlant naujoves, o dar tokioje jėgos ir ištvermės reikalaujančioje srityje kaip sportas. Iš tiesų krepšinį žaisti Lietuvoje pradėjo moterys, nes vyrams patiko futbolas. Ir tikrąja krepšinio Lietuvoje pradininke laikytina būtent E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė“, – tvirtina I. Jakubavičienė.
Istorikės teigimu, nors oficialiai krepšinio pradininku Lietuvoje yra laikomas Steponas Darius, už šio sporto pradžią pirmiausia dėkingi turėtume būti E. Kubiliūnaitei-Garbačiauskienei. Ji planavo atskiru leidimu pati išleisti krepšinio taisykles, bet dėl lėšų stokos ir abejingumo moterų sportui autorystę perdavė iš už Atlanto grįžusiam S. Dariui.
„Elena pamanė, jog krepšinis įgis daugiau populiarumo, jeigu jį propaguos vyras, todėl bendros idėjos labui atidavė jam spaudai parengtas taisykles. Be to, svarbus argumentas buvo, kad S. Darius pažadėjo surasti lėšų spaudai“, – pažymi I. Jakubavičienė.
Visgi, anot istorikės, Elena smarkiai nusivylė pamačiusi, jog taisyklių knygelėje „Basketbolo žaidimas“ S. Darius krepšinio istorijos pradžia įvardijo vyrų krepšinio rungtynes. Iki šiol pirmomis krepšinio rungtynėmis Lietuvoje yra laikomas 1922 m. balandžio 23 d. įvykęs draugiškas mačas tarp Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos ir rinktinės komandų, nors moterys krepšinį pačių įsirengtoje aikštelėje Vytauto parke Kaune žaidė nuo 1921-ųjų.
„Sunku pasakyti, kokie buvo S. Dariaus motyvai net nepaminėti moterų krepšinio komandų ir žaidimo taisyklių vertimą atlikusios E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės. Vis tik nereikėtų kaltinti tik S. Dariaus, tuo metu ir pačiai Elenai atrodė, jog žaidimas sulauks didesnio populiarumo, jeigu jį propaguos S. Darius. Juk jis nepavogė jos taisyklių vertimo ir neišleido jų be jos žinios“, – pabrėžia I. Jakubavičienė.
Kova su stereotipais
Sporto raida taip pat byloja apie tam tikrą visuomenės modernėjimą, o E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė buvo ryškiausia figūra nelengvame moterų sporto pradžios kelyje, tvirtina I. Jakubavičienė.
„Elena Kubiliūnaitė buvo viena iš modernisčių, skatinusių moteris aktyviau burtis į sporto organizacijas ir sportuoti, pasirodyti varžybose. Elena pasiekė tikrai stulbinamų laimėjimų to meto Lietuvos sporte“, – LRT.lt pasakoja istorikė.
Anot jos, tuo metu tebevyraujant nuomonei, kad moteris pirmiausia turi būti gera šeimininkė ir motina, pirmosios sportuoti pradėjo drąsiausios modernybės pulsą pajutusios merginos.
„Apsirengus sportinę aprangą išeiti sportuoti į Kauno Ąžuolyną nebuvo lengva. Tai buvo aiškus, net demonstratyvus tradicijos laužymas. Juk pagal tradicinį lietuvių visuomenės požiūrį moterys yra silpnesnės prigimties, todėl joms visiškai nebūtina suvyriškėti, auginti raumenis“, – pasakoja istorikė.
Kaip teigia I. Jakubavičienė, nors moterų sportui kilo nemažai kliūčių ir visuomenė sportuojančią moterį priėmė negatyviai, moterys nesutiko taikstytis su primetamais standartais.
„Apskritai sporto pradžia Lietuvoje yra ne tik apie pirmuosius stadionus ir oficialias varžybas, aš sakyčiau, kad tai yra netgi labiau apie naują požiūrį į vyrų ir moterų lygias teises. Moterims reikėjo atlaikyti visuomenės pasipriešinimą. <...> Visuomenės požiūriu, moterims sportas ir kūno kultūra buvo reikalinga tik sveikatai pagerinti ir grožiui išsaugoti. Taigi Elena su bendramintėmis ir pirmosiomis Lietuvos sportininkėmis stojo į kovą su tokiu atsilikusiu požiūriu“, – tvirtina I. Jakubavičienė.
Pasak jos, daugiausia E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės pastangomis buvo įsteigtas Moterų komitetas, Lietuvoje daugėjo sportuojančių moterų, buvo ginama jų teisė sportuoti. Elenos indėlio svarbą taip pat įrodo tai, kad jai išvykus iš Lietuvos gerokai sumenko moterų sporto sekcijos veikimas.
Nesulaukė tinkamo įvertinimo
E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, pasak istorikės, puikiai suprato, kad sportą reikia propaguoti, aprašyti ir populiarinti, kad jis taptų madingas ir sulauktų daugiau simpatijų. Ji buvo viena iš pirmųjų žurnalo „Lietuvos sportas“ redaktorių, taip pat ėmėsi ir organizacinio darbo, kurio labai nemėgo vyrai, buvo įvairių sporto sąjungų sekretorė ir vadovė.
Elena ir pati aktyviai užsiėmė įvairiomis sporto šakomis, jai priklausė net septyni iš dvylikos Lietuvoje registruotų moterų lengvosios atletikos rekordų: 60 ir 200 metrų bėgimo, šuolių į aukštį ir į tolį, disko ir ieties metimo, rutulio stūmimo ir trikovė.
„Kad tiek rekordų galėjo pasiekti viena moteris, stebėtis nereikėtų, kadangi ano meto sportininkai buvo devynių amatų meistrai, jie gerai išmanė ne vieną sporto šaką ir esant reikalui galėjo ne vienoje atstovauti savo klubui ar šaliai“, – sako I. Jakubavičienė.
Elenos vyras Steponas Garbačiauskas taip pat buvo aktyvus sporto entuziastas: žaidė futbolą, ledo ritulį, tenisą, krepšinį, užsiėmė lengvąja atletika, dalyvavo sporto organizacijų kūrime. 1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse buvo olimpinės delegacijos vadovu ir futbolo rinktinės kapitonu, daug prisidėjo prie šios sporto šakos populiarinimo Lietuvoje.
Taip pat skaitykite
„Galime klausti, kodėl Elena nepasiūlė krepšinio taisykles publikuoti savo vyrui, Stepui Garbačiauskui, kuris išleido ir pirmąsias futbolo žaidimo taisykles? O taip įvyko, greičiausiai, todėl, kad futbolininkas S. Garbačiauskas nelabai domėjosi krepšiniu ir nelabai tikėjo šio žaidimo sėkmingu prigijimu Lietuvoje“, – pasakoja I. Jakubavičienė.
Abiejų sportinė karjera pasibaigė, kai S. Garbačiauskui buvo pasiūlyta išvykti dirbti į Šveicariją, kurioje jis tapo lietuvių išeivijos politiniu veikėju, prisidėjo prie išeivijos sporto renginių. Kaip teigia istorikė, nors Šveicarijoje gyvenusių Garbačiauskų sovietų teroras nepalietė, abu stipriai jaudinosi dėl prarastos Lietuvos nepriklausomybės.
„Elena mirė Ciuriche 1997 metais, sulaukusi 96 metų ir dar kartą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės, tačiau tikrai nesulaukusi tinkamo įvertinimo. Ši nepaprastai aktyvi ir daug jėgų Lietuvos sportui skyrusi pora tikrai verta ir platesnės studijos“, – užbaigia istorikė I. Jakubavičienė.
