Naujienų portaluose po krepšinio ir futbolo rikiuojasi dar kelios visiems žinomos sporto šakos, o štai fechtavimas atsiduria rubrikoje „Kitas sportas“. Nors susidomėjimas fechtavimu Lietuvoje pastebimai auga, tačiau šios sporto šakos entuziastai ir toliau suka galvas, kaip pasiekti rezultatą be finansavimo, jei finansavimas skiriamas tik tada, kai yra pasiektas rezultatas.
Fechtavimo rezultatą šiais metais Tokijo olimpinėse žaidynėse parodė Lietuvos penkiakovininkai, bet ar to užteks, kad Lietuvoje būtų labiau gerbiama viena iš penkių seniausių sporto šakų, kurių atstovai nuo 1896 m. dalyvavo visose olimpinėse žaidynėse?
„Fechtavimas dažnai lyginamas su šachmatais. Tu turi numatyti, ką darys varžovas, o varžovas žino, kad tu bandai atspėti jo veiksmus. Skirtumas tas, kad žaisdamas šachmatais turi daugiau laiko pagalvoti, o fechtavime sprendimą reikia priimti labai greitai“, – pasakojo fechtavimo trenerė Rasa Rimgailienė.
Priimti greitų sprendimų dvikovoje su įsisenėjusiomis problemomis fechtavimo entuziastai negali – nėra šiam sportui pritaikytų salių, trūksta trenerių, per mažai dėmesio skiriama fechtavimui populiarinti. Daugelis sporto šakų, tarp jų ir fechtavimas, Lietuvoje išgyvena dėl dviejų atskirų organizacijų – sporto klubų ir sporto mokyklų. Klubai neturi nei savo salių, nei finansavimo, treneriai iš klubų veiklos atlyginimo negauna. Savivaldybėms priklausančios sporto mokyklos padengia salės nuomą, padeda nusipirkti reikalingos įrangos, suteikia finansavimą varžyboms, bet rezultatui pasiekti to neužtenka.
Juozas Ūdras (1925–1991) iki šiol yra vienintelis Lietuvos fechtuotojas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse (1952 ir 1956 m.). Per septyniasdešimt metų Lietuva galėjo užauginti bent dvi fechtuotojų kartas.
„Valstybė turi suprasti, kad sportas yra ta pati ekonomikos dalis, sporto darbo rinka yra tokia pati darbo rinka kaip kitos. Čia taip pat yra kuriama pridėtinė vertė ir stipriai sužadinamas vartojimas“, – sakė Lietuvos fechtavimo federacijos (LFF) prezidentas Vytautas Polujanskas.
Nėra sporto bazių
Kaimyninėje Latvijoje, Daugpilio olimpiniame centre, įrengta specializuota beveik penkių šimtų kvadratinių metrų fechtavimo salė su dešimt fechtavimo takų. Tai vienintelė tarptautinius fechtavimo federacijos reikalavimus atitinkanti salė Baltijos šalyse.
O štai Lietuvoje, ypač didžiuosiuose jos miestuose, sporto salių stygius yra pagrindinė sportininkų problema. LFF prezidento teigimu, Vilniaus savivaldybė jau imasi žingsnių, kurie reikalingi, siekiant sutvarkyti sporto mokyklų ūkį, bet, anot pašnekovo, sporto salių trūkumo tai neišspręs.
„Miestas plečiasi, žmonių daugėja, bet niekas nesikeičia. Mums reikalingos sporto salės kvadratiniai metrai, o visu kitu, kas reikalinga, mes šiandien esame pakankamai apsirūpinę – fechtavimo įranga, takeliai, ekipuotė – visa tai mes turime, tik neturime kur tuos resursus panaudoti“, – mintimis dalijosi A. Polujanskas.
„Vilniuje turime Edvino Krungolco fechtavimo klubą, jis šiandien merdi, nes jau porą metų neranda fechtavimo salės ir negali vesti treniruočių, – toliau situaciją komentavo LFF prezidentas. – Kaunas susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir Vilnius, o štai Šiauliuose ir Klaipėdoje pagal ten esančių klubų resursus situacija nebloga, klubai yra apsirūpinę sporto salėmis.“
Keturi Kauno fechtavimo treneriai dalijasi viena nedidele sale, dažnai jiems tenka sunkią ekipuotę persivežti į kelias vietas, paprastos sporto salės neturi garso izoliacijos, vargina ginklų keliamas triukšmas, todėl sunku išlaikyti kontaktą su vaikais ir pasiekti tinkamą rezultatą.
Kaip sako trenerė Rasa Ažukienė, tai, kad nėra sporto sistemos, rodo pirmiausia tai, kad nėra bazių.
„Latvijoje kiekviename kaime stovi po sporto centrą, o pas mus pastatytos didžiausios arenos, bet nėra kur treniruotis“, – apgailestauja ji.
„Mums reikalingas specialus apšvietimas, tinkama grindų danga, aukštis ir išdėstymas, leidžiantis sudėti fechtavimosi takelius, reikia patalpos inventoriui“, – paaiškino Lietuvos sporto federacijos viceprezidentė, Lietuvos sporto universiteto lektorė Aida Gaižauskienė. Be to, ji priduria, kad, norint gauti sportinį rezultatą, treneriams turi būti užtikrintos geros darbo sąlygos.
Kauno savivaldybės biudžetinės įstaigos sporto mokyklos „Gaja“ direktorius Žilvinas Galimovas sutinka, kad tokia problema yra, ir užtikrina, kad visada bandoma rasti išeitį.
„Visi norėtų turėti specializuotą bazę su įmontuotais takais, bet šiuo metu tokių galimybių neturim, – apgailestauja Ž. Galimovas. – Visos sporto mokyklos turi vienodas sąlygas ir visi vienodom sąlygom dirbam.“
„Fechtavimas yra ryškesnis atvaizdas problemų, su kuriomis susiduria ir kitos panašios sporto šakos Lietuvoje, visus slegia sporto salių ir finansavimo rūpesčiai“, – teigė Vilniaus fechtavimo klubo „Gintarinė špaga“ treneris Javgenijus Stalmakovas.
Pašnekovas džiaugiasi neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) krepšeliu, dėl jo į klubo biudžetą per mėnesį už vieną vaiką įkrenta po 15 eurų.
„Tai tikrai gera programa. Jei nebūtų krepšelio, tai turėtume visą sumą paimti iš tėvų“, – pasakojo J. Stalmakovas.
NVŠ krepšelis gelbėja ir Klaipėdos fechtavimo klubą „Klaipėdos riteriai“.
„Mes nepriklausome jokiai sporto mokyklai, negauname jokių atlyginimų, gyvename iš klubo narių įmokų ir NVŠ krepšelio. Jei mus perimtų sporto mokykla, viskas būtų kitaip“, – sako klubo prezidentas Artūras Butkevičius. Jis apgailestauja, kad Klaipėdos savivaldybei fechtavimas kol kas neįdomus.
O štai LFF prezidentas V. Polujanskas Klaipėdos savivaldybei pretenzijų neturi. „Pirmiausia mums reikia išsiplėsti iki solidžios apimties ir tapti patraukliems Klaipėdos miestui. Nuo šio rudens Klaipėdos klubo klausimai su sporto sale pagerėjo, tad bandysime miestui parodyti savo pasiekimus ir prašytis, kad priimtų į sporto mokyklą“, – situaciją komentuoja V. Polujanskas.
Visgi ne visiems fechtuotojams Lietuvoje sekasi blogai. Vienintelis Šiaulių fechtavimo klubas „Geležinė kaukė“ turi ir miesto savivaldybės, ir „Ragainės“ progimnazijos palaikymą.
„Nuo pat pradžios glaudėmės „Ragainės“ progimnazijoje, mus labai palaiko jos direktorė Dinara Vitkuvienė, ji suteikė mums galimybę naudotis sale. Pradžioje nuomos išlaidas padėjo padengti fechtavimo federacija, o dabar mumis rūpinasi Šiaulių miesto sporto centras „Dubysa“ – iš jo mes gauname atlyginimus, mums apmoka nuomą, veža į varžybas. Kai perėjom į „Dubysos“ sporto centrą, labai pasijautė, kad dabar esam svarbūs“, – džiaugėsi klubo „Geležinė kaukė“ prezidentė Lorita Valiulienė.
Vyresnės kartos sportininkai dar prisimena tuometinio Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto (KKI) fechtavimo salę, kurioje Dvikovos sporto šakų katedros vedėjas, sporto meistras, dėstytojas Juozas Subačius (1928–2013) išugdė būrį garsių fechtuotojų ir penkiakovininkų.
Lietuvos sporto universiteto (LSU) lektorė A. Gaižauskienė paaiškino, kad tuo metu buvo daugiau fechtavimo sportininkų. Persitvarkymo laikotarpiu buvo fechtavimo specializacijos pertrauka, vėliau, vėl išaugus susidomėjimui šia sporto šaka, ta salė tapo per maža. „Turim vilčių gauti kokią vietą atnaujintoje sporto halėje, bet niekas nežino, kaip ten bus“, – svarstė A. Gaižauskienė.
Visgi šiandieną fechtavimo treneriams sunkiau ne iškęsti nežinomybę, o atsiliepti į fechtavimu susidomėjusių jaunų žmonių skambučius ir pasakyti: „Paskambinkite vėliau. Nežinome, kur gausime salę.“
Treneriai iš pašaukimo
2017 m. išleistame Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanache pasakojama apie viduramžių riterius, kurie legaliai aiškinosi santykius ginklu. Rapyra, špaga ar kardu tarpusavio ginčus sprendė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, dvikovų pasitaikydavo ir tarpukario Lietuvoje. Tuo pačiu metu pradėta propaguoti ir sportinį fechtavimą.
J. Subačius aštuonis kartus tapo Lietuvos fechtavimo kardu čempionu (1954, 1956–1962). R. Ažukienė rapyra nugalėjo Pasaulio lietuvių žaidynėse (1991). R. Rimgailienė – penkis kartus Lietuvos čempionė rapyra, 2008 metais – pasaulio veteranų čempionė špaga.
Ženkliai sumažėjus trenerių skaičiui Lietuvoje išliko tik špaga.
Daugiau nei 40 metų fechtavimo sportui atidavęs teoretikas ir praktikas J. Subačius parašė tris knygas, skirtas mokyti fechtuoti, ir paruošė daug aukštos kvalifikacijos trenerių, šie, savo ruožtu, turėjo užauginti naujų fechtuotojų, bet šiuo metu Lietuvoje fechtavimo trenerių labai trūksta.
Pasak LSU lektorės A. Gaižauskienės, Lietuvos sporto universitete fechtavimo specialybės šiuo metu mokosi vienas žmogus, siekiantis sporto bakalauro laipsnio. Taip pat yra trys žmonės, kurie jau turi aukštąjį išsilavinimą, bet pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos numatytą perkvalifikavimo programą atėjo mokytis papildomai. Po pusantrų metų jie gaus pažymėjimą su įrašu „fechtavimo trenerio specializacija“.
R. Rimgailienė pasakoja, kad treneriai Lietuvoje dirba daugiau iš pašaukimo, bet pastebi, kad atsirandantys vis nauji fechtavimo klubai trenerių skaičių koreguoja: „Trenerių daugėja, bet jų kvalifikacija tinkama tik supažindinti su fechtavimu, o aukšto meistriškumo trenerių vis dar labai trūksta.“
„Jei turėtume aukšto meistriškumo sportininkų, olimpinių čempionų arba olimpinės rinktinės kandidatų, tai mūsų įkainiai būtų kiti. Bet tokių fechtavimo sportininkų mes kol kas neturime“, – teigė R. Rimgailienė.
R. Ažukienė priduria, kad vienas treneris negali paruošti daug sportininkų, nes fechtavimas yra individuali sporto šaka ir su kiekvienu žmogumi reikia dirbti individualiai. „Gerą sportininką galima išlaikyti, kol jis baigia mokyklą, kol dar mokosi universitete, o kaip jį išlaikyti paskui? Jauni žmonės iš sporto nepragyvena, o dirbdami daug laiko sportui skirti negali“, – samprotavo R. Ažukienė.
A. Butkevičius teigė, kad fechtavimo klubas „Klaipėdos riteriai“ norėtų užsiauginti savo trenerių, bet nežino, kaip tai padaryti.
„Galimybės išgyventi iš fechtavimo kol kas nėra. Valandinį atlyginimą gaunantis treneris negali skirti savo laiko kursams, o dėl salės užimtumo nepajėgia daryti daugiau individualių treniruočių perspektyviems vaikams“, – apgailestauja jis.
Tačiau LFF prezidentas V. Polujanskas Klaipėdos fechtuotojų situaciją aiškina kitaip.
„Šiai dienai „Klaipėdos riteriai“ neturi trenerių, kurie galėtų suderinti darbą sporto mokykloje su savo pagrindine profesija. Pradėti dirbti vien tik sporto mokykloje jiems būtų gyvenimo apsisprendimas“, – aiškino V. Polujanskas.
Anot L. Valiulienės, trenerių trūkumas yra, bet ne toks, koks buvo prieš dešimt metų, o norinčius tapti fechtavimo treneriais dalinai remia Lietuvos fechtavimo federacija.
Fechtavimo patrauklumą akcentuojantis LFF prezidentas sako, kad šiame sporte galima pasiekti aukšto meistriškumo be būtinybės pasirinkti tiktai sportą.
„Fechtavime žmonėms nėra sunku suderinti sportą su mokslu ir vėliau pasirinkti kitas profesijas. Pagrindinę profesiją galima suderinti su fechtavimo trenerio darbu arba tapti profesionaliu treneriu“, – teigė V. Polujanskas.
Tuo tarpu J. Stalmakovas mato gilesnes trenerių išsilavinimo ir finansavimo problemas. Pašnekovas pasakoja, kad pagal licenzija dirbantys treneriai iki 2024 metų turi baigti universitetines studijas ir pastebi konkurencinį dviejų aukštųjų mokyklų nesusikalbėjimą: „VDU teigia, kad sporto pedagogiką ir psichologiją baigę žmonės galės dirbti treneriais, o LSU atsako, kad sporto mokytojas treneriu dirbti negalės“.
A. Gaižauskienė patvirtino, kad VDU sporto pedagogiką ir psichologiją baigę žmonės fechtavimo treneriais dirbti negalės.
„Ministerijos nurodymu trenerius ruošti gali tik sporto studijų krypties mokymus vykdantys universitetai, o VDU šiuo atveju suteikia tik pedagoginį išsilavinimą“, – sakė A. Gaižauskienė.
Akivaizdu, kad po kelių metų pertraukos fechtavimo specializacija vėl grąžinta į Lietuvos sporto universitetą. Fechtavimo bakalaurą pasirinkę žmonės gali pretenduoti į nemokamą studijų krepšelį, o persikvalifikavimo studijas dalinai remia fechtavimo federacija. Nepaisant visų lengvatų, studijuojančių vis tiek yra nedaug.
Anot A. Gaižauskienės, mažas trenerių atlyginimas yra visų sporto šakų problema. „Atlyginimas priklauso nuo rezultato, o greito rezultato gauti neįmanoma. Pirmiausia vaiką reikia sudominti, leisti jam pajusti judesio malonumą ir tik po to pradėti jį stiprinti, kurti gerą sportinį pagrindą, ant kurio būtų galima statyti techniką. Priešingu atveju pasipils traumos“, – aiškino A. Gaižauskienė.
Visgi LSU lektorė tikisi, kad po kelių metų vidurinę mokyklą baigsiantys jauni žmonės pasirinks jų universitete siūlomą fechtavimo studijų programą: „Mes, LSU ir fechtavimo federacija, stengiamės jaunimui parodyti, koks smagus ir įdomus yra trenerio kelias, turim gerą Viktės Ažukaitės pavyzdį, matom, kaip gražiai ji dirba su mažais vaikais, ruošia juos varžyboms“.
Populiarėjantis, bet vis dar mažai matomas sportas
Nedidelę Lietuvos fechtuotojų bendruomenę vienija entuziastingi žmonės, kurie savo kasdienybėje retai skirstomi į profesionalus ir mėgėjus.
„Fechtavimas – tai kūrybingas dviejų žmonių darbas, tai greitumas, meistriškumas ir elegancija“, – sako R. Rimgailienė. – „Ši sporto šaka ugdo orientaciją, savitvardą, pagarbą
varžovui, padeda priimti greitus sprendimus, tobulina laikyseną, lavina susikaupimą ir labai tinka hiperaktyviems vaikams“.
Fechtavimo klubai bei sporto mokyklos priima visus norinčius išbandyti šią sporto šaką. Mėgėjams sudaromos sąlygos dirbi su jų lygmens varžovais. Priimami 6-7 metų vaikai ir brandaus amžiaus žmonės, fechtuoja senukai su vaikštynėmis, vyksta neįgaliųjų kovos, bet trenerių ir sportinių bazių stoka lemia tai, kad apie šią sporto šaką visuomenė žino nedaug.
„Mano draugai šito sporto nesupranta, kad paaiškinčiau jiems, turiu sutapatinti su trim muškietininkais“ – pasakoja šešis metus sportuojanti Karina Čėplaitė. Apie fechtavimą mergina sužinojo iš kaimynystėje gyvenančios trenerės ir jaučiasi išskirtinė, nes pasirinko nepopuliarią sporto šaką. Fechtavime Karinai labiausiai patinka strategija ir greitas galvojimas.
Trylikametė Justė Tamošuitytė juokiasi prisiminusi, kad jos draugams fechtavimas atrodo neįprasta „berniukiška“ sporto šaka. Justė į šį sportą atėjo perskaičiusi knygą apie Karibų piratus ir jau penktus metus fechtuotojus laiko savo antrąja šeima. „Sunkiausia buvo išsiugdyti reakciją, kad galėtum pastebėti priešininko veiksmą ir susitvarkyti su jauduliu“, – sako mergina.
Karinos ir Justės trenerė R. Rimgailienė nesupranta, kodėl didžioji dalis vaikų nuvedami į krepšinį ar kitą populiarią sporto šaką.
„Yra daug ir kitų labai gerų sporto šakų. Kiekvienas vaikas turėtų rinktis individualiai kas jam labiausiai tinka ir patinka. Noras sumažinti nepopuliarias sporto šakas iš esmės sumenkina vaikų sportinį vystymąsi, nes vienaip jie gali pasireikšti komandiniame žaidime, kitaip – dvikovose“, – mintimis dalinosi R. Rimgailienė.
LFF prezidentas V. Polujanskas džiaugiasi, kad pagaliau pradedama kalbėti apie fechtavimo populiarinimą.
„Mes dar turime galimybių fechtavimą išpopuliarinti tiek, kiek jis yra populiarus už Lietuvą mažesnėje Estijoje – ten fechtuotojai turi ir savo tradicijas, ir pasiekimus“, – sakė LFF prezidentas, – Mums svarbu, kad klubai būtų suinteresuoti ugdyti gerus ateities sportininkus jauname amžiuje. Šių metų mūsų biudžete yra numatytos lėšos, skirtos jaunių programai. Pinigus jau turime, tad natūraliai atsiras ir jų panaudojimo priemonės, kad sportininkai būtų pradėti ruošti kokybiškiau“.
V. Polujansko teigimu, rėmimas ir populiarinimas yra aktualus bet kuriai sporto šakai, bet, prieš pradedant ieškoti rėmėjų, pirmiausiai reikia atlikti savo darbą.
„Kiekvienas sportas turi įvykdyti savo uždavinius, sukurti produktą, kuris būtų patrauklus. Mes turime būti matomi visuomenėje ir turėti daug sportuojančių žmonių. Masinis darbas neša kokybę, o iš jos išauga medaliai“, – sakė V. Polujanskas.
Bandydami fechtavimu užkrėsti kitus, Lietuvos fechtuotojai dalyvauja atviruose miestų renginiuose, olimpinėse dienose, paplūdimio šventėse, net bėgimuose su fechtuotojų aprangom ir ginklais rankose.
Šiaulių „Geležinės kaukės“ prezidentė pasakoja, kad klubo veiklos pradžia nebuvo lengva, bet įdėtos pastangos atnešė lauktų rezultatų.
„Kiek įmanoma daugiau kalbame apie fechtavimą mokyklose, Šiaulių televizijoje, dalyvaujame sporto šakų pristatymo renginiuose ir tikrai jaučiame žmonių susidomėjimą“, – sakė L. Valiulienė. Pašnekovė džiaugėsi, kad apie Šiaulių fehtuotojus rašo vietiniai laikraščiai, o imtynininkams ar futbolininkams surengti fechtuotojų pasirodymai padeda perduoti visuomenei žinutę, kad Lietuvoje yra ir kitų sporto šakų.
