Lietuvoje ginčijamės, kiek darbuotojų įsileisti iš užsienio, tačiau gerokai rečiau klausiame, kodėl nesugebame į darbo rinką sugrąžinti čia gyvenančių žmonių. Verslas ieško darbo rankų, valstybė registruoja bedarbius, o tarp šių dviejų pasaulių kartais, regis, driekiasi vandenynas. Nors juos skiria vos keli kilometrai.
Mano įsitikinimu, dalį darbo imigracijos poreikio sukuriame patys – nepakankamai tikslia užimtumo politika. Kol neišsiaiškiname, kas žmogui trukdo dirbti ir išsilaikyti darbe, darbuotojų paieška užsienyje darbdaviui tampa paprastesniu sprendimu. Norint valdyti šį procesą, būtina pradėti nuo savo sistemos keitimo.
Skaičiai prašosi paaiškinimo
Užimtumo tarnybos duomenimis, 2026 metų spalio 1 dieną Lietuvoje buvo registruota 141,5 tūkstančio bedarbių. Rugsėjį darbdaviai tarnyboje paskelbė 11,5 tūkstančio laisvų darbo vietų, o dirbti pradėjo 23 tūkstančiai jos klientų. Vadinasi, judėjimas vyksta, žmonės įsidarbina, tačiau didelis darbo neturinčiųjų skaičius išlieka.
Šių rodiklių negalima mechaniškai atimti vieno iš kito: bedarbių skaičius konkrečią dieną ir per mėnesį paskelbtos darbo vietos yra skirtingi dydžiai. Be to, ne kiekvienas darbo ieškantis žmogus turi reikalingą kvalifikaciją ar gyvena ten, kur siūlomas darbas.
Tačiau tai neatleidžia valstybės nuo pareigos ieškoti sprendimų. Rugsėjo pradžioje registruota 26,7 tūkstančio ilgalaikių bedarbių, nedirbančių ilgiau kaip metus. Už kiekvieno tokio įrašo slypi žmogus, bet kartu – neišnaudota galimybė ekonomikai.
Vienas registras, skirtingos istorijos
Užimtumo politikai reikia geriau atskirti skirtingas situacijas.
Vienam žmogui po atleidimo pakanka kelių savaičių, tinkamo pasiūlymo ar trumpo mokymo. Kitam reikia persikvalifikuoti, išspręsti susisiekimo ar artimojo priežiūros problemą. Trečias dėl priklausomybės ar kitų sveikatos sunkumų nepajėgia ilgesnį laiką išsilaikyti darbe.
Atskirai būtina nustatyti piktnaudžiavimo atvejus: kai slepiamos pajamos, dirbama nelegaliai, o registracija naudojama paramai ar garantijoms išlaikyti.
Todėl visiems taikoma vienoda administravimo rutina negali būti veiksminga. Skirtingoms problemoms reikia skirtingų priemonių, o konsultantui – laiko pažinti žmogų, užuot vien tikrinus, ar užpildyti dokumentai.
Po atleidimo turi prasidėti analizė
Įsivaizduokime situaciją: žmogus įsidarbina, gauna atlyginimą, vėliau neateina į darbą ir galiausiai grįžta registruotis. Jeigu toks scenarijus kartojasi, naujo siuntimo pas darbdavį nepakanka.
Reikia suprasti, kas nutiko. Ar priežastis – priklausomybė? Netinkamos darbo sąlygos? Sveikatos sutrikimas? Nesuderinamas grafikas? Neišmokėtas atlyginimas? Vien darbdavio paaiškinimo irgi neužtenka – būtina išklausyti žmogų.
Siūlau sistemingą grįžtamąjį ryšį po nutrūkusių įdarbinimų: užfiksuoti priežastis, įvertinti pasikartojimus ir pagal juos koreguoti pagalbą. Darbdaviui nereikia diagnozių, tačiau atsakingiems specialistams reikia teisėto bendradarbiavimo ir aiškios atsakomybės už tolesnius veiksmus.
Priklausomybės atveju naujas darbo pasiūlymas savaime problemos neišsprendžia. Reikalinga profesionali pagalba, gydymo prieinamumas ir palaikymas grįžus į darbą. Pravaikštos turi pasekmes, bet jų kartojimosi nesustabdysime vien nauja registracijos kortele.
Priemonių yra, reikalaukime rezultato
Būtų netikslu sakyti, kad valstybė tokių problemų apskritai nemato. Užimtumo didinimo programos veikia visose 60 savivaldybių. Jos apima pagalbą dėl priklausomybių, skolų, susisiekimo, artimųjų priežiūros ir kitų kliūčių įsidarbinti.
Todėl svarbiausias klausimas – kiek ši pagalba pakeičia žmogaus gyvenimą. Siūlau viešai vertinti, kiek programų dalyvių dirba po šešių ir dvylikos mėnesių, kiek jų sugrįžta registruotis, kokios kliūtys lieka nepašalintos.
Savivaldybių finansavimą verta sieti ir su tvaraus įsidarbinimo rezultatais, kartu įvertinant skirtingą žmonių situacijų sudėtingumą. Kitaip atsiras pagunda dirbti tik su tais, kuriems pagalbos reikia mažiausiai.
Darbdaviai taip pat turi prisidėti: siūlyti tinkamą atlygį, saugias sąlygas, apmokymą ir, kur įmanoma, lankstesnį grafiką. Darbuotojų trūkumo negalima visais atvejais aiškinti vien žmonių nenoru dirbti.
Imigraciją valdykime nuo priežasčių
Geresnė užimtumo politika nepanaikins viso darbuotojų iš užsienio poreikio. Tačiau ji gali sumažinti tą jo dalį, kuri atsiranda nesugebant panaudoti vietos žmonių gebėjimų.
Darbo imigracijos sprendimus siūlau grįsti konkrečių profesijų ir regionų poreikiu, kartu vertinant, ką galime parengti Lietuvoje. Tai turi būti nuolatinis užimtumo, mokymo ir migracijos politikos derinimas.
Pradėkime nuo aiškaus valstybės įsipareigojimo: kiekvienam galinčiam dirbti žmogui – realus kelias į darbą, susiduriančiam su sunkumais – tiksli pagalba, piktnaudžiaujančiam – pagrįsta kontrolė. Tuomet verslas turės daugiau darbuotojų, viešieji pinigai kurs didesnę naudą, o darbo imigracijos poreikį vertinsime geriau žinodami savo galimybes ir labai tikėtina, kad jis ims mažėti.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

