Naujienų srautas

Pozicija2026.11.13 10:30

Vanesa Ražinskytė. Pilietinė visuomenė Europoje traukiasi. Ar apginsime savąją?

00:00
|
00:00
00:00

Europoje vis dažniau kalbame apie demokratijos atsparumą, visuomenės pasirengimą krizėms ir būtinybę stiprinti valstybės saugumą. Tačiau šiame pokalbyje neretai pamirštame vieną esminį elementą – pilietinę visuomenę.

O jos padėtis Europoje kelia vis daugiau nerimo.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) 2026 m. duomenimis, 67 proc. apklaustų žmogaus teisių srityje veikiančių pilietinės visuomenės organizacijų susidūrė su žodiniais išpuoliais ar grasinimais internete, 60 proc. – su neigiamomis žiniasklaidos kampanijomis. Nors šie duomenys neatspindi visų Europos NVO situacijos, jie rodo nerimą keliančias tendencijas.

Pilietinės visuomenės erdvė nebūtinai traukiasi garsiai. Organizacijų veikla ne visada ribojama tiesioginiais draudimais. Kartais viskas prasideda nuo jų patikimumo kvestionavimo, didėjančios administracinės naštos, neprognozuojamo finansavimo ar vis mažesnio įtraukimo į sprendimų priėmimą.

Todėl šiandien turime klausti ne tik to, ar Lietuvoje pilietinė visuomenė yra laisva veikti, bet ir ar darome pakankamai, kad ji tokia išliktų ateityje.

Pilietinės visuomenės silpnėjimas nėra tik NVO problema

Lietuvoje nevyriausybines organizacijas vis dar neretai vertiname pirmiausia kaip paslaugų teikėjas arba projektinio finansavimo gavėjas. Tačiau jų vaidmuo demokratinėje valstybėje gerokai platesnis.

NVO veikia pačiose įvairiausiose srityse – nuo socialinės apsaugos, švietimo, kultūros ir sveikatos iki žmogaus teisių, aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, humanitarinės pagalbos ar visuomenės pasirengimo krizėms. Vienos organizacijos kasdien padeda konkrečiam žmogui, kitos telkia bendruomenes, atstovauja skirtingoms visuomenės grupėms, gina viešąjį interesą, kelia nepatogius klausimus ir dalyvauja teisėkūroje. Jos ne tik sprendžia kasdienes problemas, bet ir siekia sisteminių pokyčių, padeda pastebėti tai, kas ne visada matoma valstybės institucijoms.

Jos taip pat yra svarbi visuomenės atsparumo dalis. Krizinių situacijų metu bendruomeniniai ryšiai, savanorystė, pasitikėjimas ir gebėjimas veikti kartu tampa ne mažiau reikšmingi nei formalūs pasirengimo planai.

Todėl silpnėjant NVO sektoriui nukenčia ne tik organizacijos. Mažėja visuomenės galimybės dalyvauti priimant sprendimus, silpnėja atstovavimas pažeidžiamoms grupėms, o valstybė praranda svarbų nepriklausomą partnerį.

Tačiau stipri pilietinė visuomenė neatsiranda vien todėl, kad valstybė deklaruoja jos svarbą. Jai būtinas nepriklausomumas, realios galimybės dalyvauti priimant sprendimus, tvarus finansavimas ir visuomenės pasitikėjimas.

Negalime reikalauti skaidrumo iš kitų, nekeldami tokių pačių klausimų sau

Nevyriausybinės organizacijos pagrįstai tikisi, kad valstybės institucijos veiks skaidriai, atsakingai naudos viešuosius išteklius ir įtrauks visuomenę į sprendimų priėmimą. Tačiau ar tuos pačius klausimus pakankamai dažnai užduodame sau?

Lietuvoje turime daugiau kaip 18 tūkstančių NVO žymą turinčių organizacijų. Jos labai skirtingos, tačiau iki šiol neturėjome bendro paties sektoriaus susitarimo, ką reiškia būti atskaitinga NVO.

Organizacijos privalo laikytis teisės aktų, teikti finansines ir veiklos ataskaitas, atsiskaityti finansuotojams. Vis dėlto tinkamai užpildyti dokumentai savaime neatsako į klausimą, ar organizacija veikia demokratiškai, atsakingai planuoja savo veiklą ir kuria realų pokytį.

Dažnai gebame suskaičiuoti, kiek renginių organizavome, kiek projektų įgyvendinome ar kiek žmonių pasiekėme. Tačiau gerokai sudėtingiau atsakyti, kas dėl mūsų veiklos iš tiesų pasikeitė.

O juk būtent tai visuomenei turėtų būti svarbiausia.

Atsakymas – ne daugiau kontrolės, o daugiau atsakomybės

Būtent dėl šios priežasties Nacionalinė NVO koalicija kartu su partneriais ėmėsi rengti savanorišką NVO atskaitomybės standartą.

Jo tikslas nėra sukurti dar vieną kontrolės mechanizmą ar papildomų administracinių reikalavimų sąrašą. Norime, kad nevyriausybinis sektorius pats susitartų dėl atsakingo veikimo principų ir turėtų įrankį, padedantį organizacijoms stiprėti.

Standartas apima keturias sritis: strategiją ir valdymą, organizacinę kultūrą ir kompetencijas, pokyčio bei ilgalaikio poveikio vertinimą, atvirumą ir viešą informacijos sklaidą.

Jame numatyti bazinis ir pažangus lygmenys, leidžiantys atsižvelgti į skirtingas organizacijų galimybes. Standarto taikymas savanoriškas.

Mažai bendruomeninei organizacijai atskaitomybė gali prasidėti nuo labai paprastų dalykų – aiškaus atsakomybių pasidalijimo, narių įtraukimo į sprendimus ar atviro veiklos rezultatų pristatymo bendruomenei.

Atskaitomybė neturi tapti privilegija, kurią gali sau leisti tik didelės organizacijos. Tačiau ji neturėtų likti ir vien gražia deklaracija.

Pasitikėjimui reikia daugiau nei vieno sektoriaus pastangų

Atskaitomybės standartą kuriame patys, tačiau jo vertė neturėtų apsiriboti vien nevyriausybiniu sektoriumi.

Savivaldybėms reikia patikimų partnerių, gebančių atliepti vietos bendruomenių poreikius. Valstybės institucijoms – nepriklausomų organizacijų, galinčių prisidėti prie viešosios politikos formavimo. Verslui – atsakingų partnerių ilgalaikėms socialinėms iniciatyvoms. Žiniasklaidai ir visuomenei – aiškumo, kieno interesams organizacijos atstovauja ir kokią vertę kuria.

Todėl ilgalaikis mūsų siekis – kad atskaitomybės standartas taptų plačiau atpažįstamu atsakingo NVO veikimo orientyru, į kurį būtų galima atsižvelgti kuriant partnerystes ir stiprinant pasitikėjimą.

Tačiau svarbu neperžengti ribos: savanoriškas standartas neturi virsti dar vienu privalomu filtru, dėl kurio mažos organizacijos prarastų galimybes gauti finansavimą ar dalyvauti viešajame gyvenime.

Lygiai taip pat negalime visos atsakomybės už pilietinės visuomenės stiprumą perkelti pačioms NVO.

Net ir skaidriausiai veikianti organizacija negalės išlikti visiškai nepriklausoma, jeigu jos finansavimas bus nuolat neprognozuojamas, dalyvavimas priimant sprendimus – tik formalus, o valdžios sprendimų kritika bus vertinama kaip nepageidaujama veikla.

Stipri pilietinė visuomenė kuriama anksčiau, nei prasideda krizė

Lietuvai šiandien svarbu ne tik reaguoti į Europoje matomas tendencijas, bet ir veikti prevenciškai: užtikrinti realų NVO dalyvavimą priimant sprendimus, stiprinti regioninių organizacijų pajėgumus, skatinti finansavimo šaltinių įvairovę ir plėtoti bendradarbiavimą su savivalda, verslu bei žiniasklaida.

O pačios NVO turi būti pasirengusios parodyti, kad jų reikalaujamas skaidrumas, demokratija ir atsakomybė pirmiausia egzistuoja jų pačių veikloje.

NVO atskaitomybės standartas buvo rengiamas konsultuojantis regionuose su nevyriausybinių organizacijų atstovais. Dirbtuvės, fokusinės grupės, nacionaliniai susitikimai ir organizacijų keliami klausimai – visa tai standarto rengėjams buvo pamatas kuriant dokumentą, kuris gali sustiprinti ateityje pilietinę Lietuvos visuomenę.

Tai galimybė auginti kitokią nevyriausybinių organizacijų veikimo kultūrą – tokią, kurioje atsakomybė nėra primetama iš išorės, o kyla iš pačių organizacijų supratimo, kad pasitikėjimą reikia ne tik pelnyti, bet ir kasdien išlaikyti.

Europa šiandien mums primena, kad pilietinės visuomenės laisvė ir nepriklausomumas nėra savaime suprantami dalykai.

Todėl Lietuvoje turime ne tik ginti jau turimą pilietinę erdvę, bet ir stiprinti jos pagrindą. Nes stipri pilietinė visuomenė yra ne ta, kuri niekada nesulaukia kritikos, o ta, kurioje nepriklausomos organizacijos turi laisvę veikti, drąsą kelti nepatogius klausimus ir gebėjimą pačios atsakingai atsiskaityti už savo sprendimus.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą