Naujienų srautas

Pozicija2026.11.16 12:02

Stasys Buškevičius. Jeigu vieną dieną Rusija subyrėtų, kas nutiktų su Karaliaučiumi?

00:00
|
00:00
00:00

Neseniai teko lankytis Kybartuose. Būdamas netoli geležinkelio, pamačiau tranzitinį traukinį, vykstantį į Karaliaučiaus sritį. Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo. Traukinys kaip traukinys: vagonai, langai, sėdintys keleiviai. Tačiau šįkart į jį žiūrėjau kiek kitaip.

Prieš akis buvo priešiškos, agresyvų karą prieš Ukrainą kariaujančios valstybės traukinys. Žmonės, ramiai keliaujantys per NATO valstybės teritoriją. Ir nejučia pagalvojau: kiek iš jų, kilus karui tarp Rusijos ir NATO, būtų pasirengę paimti ginklą ir kariauti prieš mus? Neabejoju, kad bent dalis tikrai būtų pašaukti į kariuomenę ir atvyktų į mūsų šalį jau su ginklais rankose.

Prisiminiau ir ne kartą viešojoje erdvėje nagrinėtus galimų provokacijų scenarijus. Kas nutiktų, jei toks traukinys netikėtai sustotų Lietuvos teritorijoje? Jei keleiviai atsisakytų tęsti kelionę? Jei įvyktų tyčinis incidentas, kurį Maskva mėgintų panaudoti politiniam ar kariniam spaudimui?

Tai nėra vien fantazijos, o visiškai tikėtini scenarijai, kuriuos nagrinėja Lietuvos saugumu besirūpinančios tarnybos. Bent dalis scenarijų grįsti jau įvykusiais incidentais. Pavyzdžiui, pernai birželį iš tranzitinio traukinio Lietuvoje pasišalino Rusijos pilietis. Po šio įvykio Vidaus reikalų ministerija peržiūrėjo tranzito kontrolės procedūras. O 2026 metų vasarį Kauno geležinkelio stotyje surengtos valstybinio lygmens pratybos, per kurias imituotas incidentas su Rusijos piliečių tranzitu. Tai rodo, kad tokio lygio grėsmės yra vertinamos rimtai.

Tačiau, stovėdamas Kybartuose, pagalvojau apie gerokai platesnį klausimą. Ne apie vieną traukinį. Ir net ne apie galimą provokaciją. O kas būtų, jeigu vieną dieną Rusija prarastų Karaliaučių?

Ar Lietuva ir Europa yra pasirengusios scenarijui, kai Rusija pradėtų byrėti iš vidaus, o Karaliaučiaus krašto ateitis taptų atviru politiniu klausimu?

Imperijos nėra amžinos

Prieš keturis dešimtmečius Sovietų Sąjunga atrodė milžiniška branduoliniais ginklais ginkluota valstybė, kontroliuojanti pusę Europos. Jos kariuomenė stovėjo Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje. Nedaug buvo tokių, kurie tuomet tikėjo, kad po kelerių metų ši imperija subyrės, Baltijos šalys atkurs nepriklausomybę, Vokietija susivienys, o sovietų kariuomenė pasitrauks iš Vidurio Europos. Bet taip įvyko.

Šiandien Rusijos Federacijos subyrėjimas, nors ir atrodo menkai tikėtinas, nėra fantastinis scenarijus. Mano manymu, Rusija, kaip imperinis darinys, miršta. Ekonomiškai, demografiškai, kultūriškai. Ta mirties agonija, prasidėjusi dar 1917 metais, tęsiasi iki šiol. O desperatiškas Putino bandymas išgelbėti imperiją – karas Ukrainoje – irimo procesą dar labiau paspartino. Kada tai įvyks, niekas tiksliai nežino. Nežino ir to, ar po imperijos subyrėjimo Karaliaučius liks Rusijos sudėtyje, ar ne, tačiau galvoti apie ateitį reikia jau šiandien.

Apie galimą Karaliaučiaus ateitį jau svarsto ir Vakarų autoriai. Leidiniuose „Engelsberg Ideas“, „iNews“ bei „The Geopolitical Economist“ nagrinėjamas šio Rusijos eksklavo karinis pažeidžiamumas, ekonominė priklausomybė nuo Maskvos ir galimos ilgalaikio Rusijos silpnėjimo pasekmės.

Lietuvos interesas – saugus Karaliaučiaus kraštas

Jeigu vieną dieną Rusijos Federacija iš tiesų subyrėtų, niekas šiandien negali pasakyti, koks likimas lauktų Karaliaučiaus krašto. Ar jis liktų susijęs su Rusija, ar pasirinktų kitokį politinį kelią? Tai būtų sudėtingas klausimas, kurį tektų spręsti tarptautinei bendruomenei, pirmiausia Europos Sąjungai ir kaimyninėms valstybėms, atsižvelgiant ir į tautų apsisprendimo teisę.

Tačiau Lietuva jau dabar turėtų aiškiai žinoti, ko tokiu atveju siektų. Mūsų interesas – demilitarizuotas Karaliaučiaus kraštas, nekeliantis karinės grėsmės Lietuvai ir kitoms Baltijos regiono valstybėms. Kraštas, kuris nebebūtų Rusijos imperinės politikos atramos taškas ir karinis placdarmas Europos viduryje.

Ne mažiau svarbus ir istorinis bei kultūrinis klausimas. Karaliaučiaus kraštas turi turtingą lietuvišką, prūsišką ir vokišką paveldą, kurio dalis per praėjusį šimtmetį buvo sunaikinta ar nustumta į užmarštį.

Norėtųsi, kad ateityje šis paveldas būtų puoselėjamas, restauruojami istoriniai objektai, sugrįžtų senieji baltiški vietovardžiai. Tai galėtų vykti bendradarbiaujant su krašto gyventojais, kultūros ir mokslo institucijomis, kaimyninėmis valstybėmis.

Žinoma, šiandien nežinome, ar tokia galimybė kada nors atsiras. Tačiau geopolitiniai pokyčiai neretai įvyksta tada, kai jų mažiausiai tikimasi. Todėl Lietuvai svarbu ne tik stebėti, kas vyksta už jos sienų, bet ir turėti savo ateities viziją.

Juk geriau būti pasirengus pokyčiams, kurie galbūt niekada neįvyks, negu vieną dieną suprasti, kad istorija mus ir vėl užklupo nepasirengusius.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą