„Encyclopædia Britannica“ plagiatą apibrėžia kaip kito žmogaus parašytų tekstų pasisavinimą ir pateikimą savais (angl. „the act of taking the writings of another person and passing them off as one’s own“). Apibrėžimas trumpas ir aiškus. Svetimomis mintimis „padabinęs“ savo darbą, jo autoriumi netampi. Net jeigu ant viršelio puikuojasi solidaus universiteto pavadinimas.
Etine prasme sąmoningas plagiatas yra intelektinė vagystė ir apgaulė. Pasisavinamas kito žmogaus darbas, o jo pagrindu kuriama sava reputacija, karjera ir autoritetas. Kažkas tyrinėjo, mąstė, rašė. Kažkas kitas užrašė savo pavardę. Patogu, žinoma. Tik sąžiningai dirbančiam žmogui tokio patogumo kaina gali pasirodyti gerokai per didelė. Ypač kai svetimais tekstais pasinaudojęs asmuo pats ima mokyti kitus atsakomybės.
Akademinėje bendruomenėje šio pažeidimo svorį rodo Europos mokslinių tyrimų etikos kodeksas (The European Code of Conduct for Research Integrity): plagiatas kartu su duomenų fabrikavimu ir falsifikavimu priskiriamas pagrindinėms mokslinio nesąžiningumo formoms. Sankcijos priklauso nuo pažeidimo aplinkybių ir sunkumo, tačiau gali siekti ir jau suteikto laipsnio panaikinimą. Oksfordo universitetas už plagiatą numato pasekmes iki pašalinimo iš universiteto.
Laipsnio atėmimas yra realiai taikoma praktika. Harvardo teisės mokykla savo oficialiame vadove pateikia atvejį, kai absolventui panaikintas teisės magistro laipsnis, vėliau paaiškėjus, kad jo baigiamasis darbas buvo plagijuotas. Kembridžo universiteto tribunolas 2014 metais už svetimų tyrimo rezultatų pasisavinimą panaikino absolventui suteiktą tyrimų magistro laipsnį. Daktaro laipsnių panaikinimą iliustruoja Bairoito ir Heidelbergo universitetų sprendimai dėl Karlo Theodoro zu Guttenbergo ir Silvanos Koch-Mehrin disertacijų.
Šių sprendimų principas paprastas: jau apgintas darbas ir įteiktas diplomas nesuteikia imuniteto atsakomybei. Jeigu laipsniui gauti buvo pasisavintas svetimas darbas, gali būti panaikintas ir pats laipsnis. Universiteto antspaudas svetimo teksto autorystės nepakeičia.
Lietuvoje prisiminkime buvusį KTU rektorių Petrą Baršauską. 2017 metais jis pasitraukė iš pareigų, o 2018-aisiais VGTU senatas panaikino jo habilituoto daktaro laipsnį. Pats P. Baršauskas plagijavimą neigė, pripažindamas technines klaidas. Ši istorija turi svarbią detalę: 2021 metais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino kontrolieriaus įpareigojimą atšaukti laipsnio suteikimą, nes atitinkama įstatymo nuostata negalėjo būti taikoma atgal. Tačiau išvada apie akademinės etikos pažeidimus liko galioti. Teisinės sankcijos panaikinimas savaime nesuteikė akademinio sąžiningumo pažymėjimo.
Politikoje svetimais tekstais susikurtas autoritetas įgyja dar vieną matmenį. Žmogus, prašantis visuomenės pasitikėjimo, turi atsakyti ir už tai, kaip kūrė savo kompetencijos įvaizdį. Vakarų demokratijose šis klausimas ne kartą kainavo aukščiausias pareigas.
Vokietijos gynybos ministras Karlas Theodoras zu Guttenbergas atsistatydino 2011 metais, švietimo ministrė Annette Schavan – 2013-aisiais. Abu jau buvo netekę daktaro laipsnių. Vengrijos prezidentas Pálas Schmittas 2012 metais taip pat pasitraukė po to, kai universitetas panaikino jo daktaro laipsnį dėl plagijuotos disertacijos.
Tačiau nemažai politikų atsistatydino dar nesulaukę galutinio akademinio sprendimo. Europos Parlamento vicepirmininkė Silvana Koch-Mehrin vadovaujamų pareigų atsisakė 2011 metų gegužę, tebevykstant tyrimui. Heidelbergo universitetas daktaro laipsnį panaikino birželį. Vokietijos šeimos reikalų ministrė Franziska Giffey atsistatydino 2021 metų gegužę, kol pakartotinis jos disertacijos tyrimas dar nebuvo baigtas; sprendimas panaikinti laipsnį priimtas kitą mėnesį. Politinė atsakomybė šiais atvejais aplenkė galutinę akademinę procedūrą.
Čekijos teisingumo ministrė Taťána Malá 2018 metais pareigose išsilaikė vos trylika dienų. Kilus kaltinimams dėl jos baigiamųjų darbų, ji pasitraukė, nors pati kaltinimus vadino žiniasklaidos kampanija ir neigė nusižengusi. Vadinasi, net įsitikinimas savo teisumu nesutrukdė pripažinti politinės skandalo kainos vyriausybei.
Ypač iškalbingas Austrijos ministrės Christine Aschbacher atvejis. Ji atsistatydino 2021 metais, kilus kaltinimams plagijavus akademinius darbus, nors kaltinimus neigė. Vėliau disertaciją tyrusi komisija plagiato nenustatė, ir politikė išsaugojo daktaro laipsnį. Šis pavyzdys primena, kad atsistatydinimas savaime nėra kaltės įrodymas. Jis parodo, kokią reikšmę politikoje gali turėti pasitikėjimo krizė dar iki galutinio tyrimo rezultato.
Norvegijos aukštojo mokslo ministrė Sandra Borch 2024 metais pasirinko dar paprastesnį kelią: pripažino magistro darbe naudojusi svetimą tekstą be šaltinių ir atsistatydino. Ji pati paaiškino, kad toks elgesys nesuderinamas su atsakomybe už akademines taisykles. Tam neprireikė metų metus trunkančio aiškinimosi, kiek sąžiningumo telpa vienoje išnašoje.
Šių istorijų fone premjero Mindaugo Sinkevičiaus atvejis atrodo gana pažįstamas. ISM universiteto Etikos komisija jo disertacijoje nustatė akademinės etikos pažeidimų, įskaitant plagijavimo atvejus, ir įpareigojo juos ištaisyti. Kartu komisija nusprendė, kad nustatytų pažeidimų nepakanka rekomenduoti panaikinti mokslo laipsnį. Abi šios aplinkybės svarbios. Tačiau politinės atsakomybės klausimas lieka atviras.
Universitetas gali nustatyti disertacijos taisymo tvarką. Visuomenė turi teisę kelti platesnį klausimą: kokio sąžiningumo tikimės iš valstybės vadovų? Ar užtenka išsaugoti diplomą, kad būtų išsaugotas ir pasitikėjimas? Ar politiko atsakomybė prasideda tik tada, kai išnaudota paskutinė galimybė apskųsti paskutinį sprendimą?
Man norėtųsi tikėti, kad Lietuva gali būti vakarietiškos politinės kultūros dalimi ir tada, kai už principus tenka sumokėti savomis pareigomis. Kad sąžiningumas mums reiškia daugiau nei gebėjimą išsitekti procedūrų rėmuose. Kad iš jaunos politikų kartos galime tikėtis ir kitokio atsakomybės supratimo.
Su Algirdu Brazausku siejama formulė „vsio zakonno“ jau seniai tapo tam tikros politinės laikysenos simboliu. Norėtųsi, kad senosios mokyklos bizantiškos tradicijos pagaliau užleistų vietą paprastam gebėjimui prisiimti atsakomybę. Būkime vakarietiškos politinės kultūros dalimi, kurioje natūraliai suvokiama: visuomenės pasitikėjimas yra vertingesnis už dar vieną dieną garbingame poste.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

