Lapkričio 9–20 d. beveik viso pasaulio šalių vyriausybių, taip pat verslo, akademinės ir pilietinės visuomenės atstovai renkasi į Antalijos parodų centrą Turkijoje, kur yra prasidėjusi metinė klimato kaitos konferencija, geriau žinoma kaip COP31. Jau tradicija tampa prezidentavimą šioms svarbioms konferencijoms patikėti šalims, kurios anaiptol nėra pirmūnės savo pavyzdžiu ir pasiūlymais, kaip dorotis su klimato kaita.
Tokia yra ir nuo iškastinio kuro priklausoma labiau nei pasaulio vidurkis Turkija, kurios prezidentas Recep‘as Tayyip‘as Erdoğanas net nelaukė konferencijos pabaigos, kad pasidalintų naujiena apie naujai atrastus naftos telkinius savo šalyje.
Be to, jos nacionaliniu lygmeniu nustatyti įpareigojantys veiksmai (strategija siekiant pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslus, angliška santrumpa – NDC) net numato anglies dvideginio išmetimų didėjimą artimiausius dešimt metų šalies ūkyje.
Kaip ir kasmet, konferencijoje dalyvaus Lietuvos delegacija. Nors delegacija žada būti viena gausiausių per Lietuvos dalyvavimo istoriją, skirtingai nei 56 pasaulio valstybių atveju, jai pirmininkaus ne prezidentas ar premjeras, o aplinkos apsaugos ministrė.
Konferencijoje bus svarstoma, kas atlikta, o kas ne per pastaruosius metus ir nuo Paryžiaus susitarimo apskritai, ruošiamasi antram bendros pažangos įvertinimo (angl. Global Stocktake) ciklui.
O atlikta nėra pakankamai, veikiau – pasaulis vis labiau tolsta nuo kelio, kuriuo einant dar būtų įmanoma pristabdyti planetos šiltėjimą iki 1,5 °C, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu. Nepaisant labai nelengvo sutarimo praeitoje konferencijoje paminėti būtinybę laipsniškai atsisakyti iškastinio kuro (išsiderėta, kad būtų peikiamos tik „neefektyvios“ subsidijos jam ir anglies jėgainės be anglies dvideginio gaudytuvių), visas pasaulis kritiškai nuo jo priklausomas – bendrame energijos suvartojime jis sudaro 80 proc. energijos išteklių.
Apskaičiuota, kad apie tris ketvirtadalius šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų dėl žmogaus veiklos išmetama būtent kasant, ruošiant ir deginant iškastinį kurą. Vien anglies dvideginio, pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, per metus išmetama apie šimtą kartų daugiau nei visų planetoje gyvenančių 8,3 mlrd. žmonių kūnų masė.
Šiemet žinias apie konferenciją užgožia JAV, Ukrainos ir Rusijos derybos Abu Dabyje. Be to, skaitant naujienas apie sparčią atsinaujinančios energetikos plėtrą Lietuvoje gali susidaryti nuomonė, kad Lietuva čia ir taip tvarkosi geriau nei pasaulio vidurkis, tad kam mums rūpintis. Dažnai tenka girdėti, kad Lietuvos poveikis esantis per mažas. Skaičiuojama, kad tiesiogiai prie šiltnamio efekto nuo pramonės revoliucijos pradžios ji yra prisidėjusi mažiau nei 0,1 proc., o dabartinė dalis nesiekia nė pusės tiek, nebent įskaičiuotume su produkcija „siunčiamas“ emisijas.
Mandatas Lietuvai
Tačiau šiemet Lietuva turi šansą, kurio ilgai neturės. Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai nuo sausio 1 d. iki kitų metų birželio 30 d. Dėl to Lietuva turi didesnį svorį pakoreguoti Briuselio dienotvarkę ir 2028-2034 m. ES biudžetą ir prioritetus. Pirmininkavimo metu Lietuvos keliami prioritetai, žinoma, reikšmingi ir savalaikiai, bet tiek Europos Sąjungos plėtra ir pagalba Ukrainai bei Moldovai, tiek energetinė nepriklausomybė, saugumas ir konkurencingumas siejasi su Žaliuoju kursu, kurį laiką nustumtu į šalį, tačiau ant popieriaus palikusiu drąsius ir konkrečius pažadus, kuriuos privalu bent jau įvykdyti, jei ne pagerinti.
Priklausomybė nuo dyzelino parodė, kaip lengvai Lietuva gali tapti geopolitinių įtampų įkaite. Nelabai senas ir kitas su iškastiniu kuru siejamas kuriozas – 2022 m. žiemą perėjimą prie biokuro vilkinusi Vilniaus miesto savivaldybė, pritrūkusi gamtinių dujų, pastatų šildymui degino mazutą. Visa tai rodo, kad Žaliojo kurso mums ir visai Europai reikia vis labiau. Net jei Lietuvai 2025-aisiais pasisekė išvengti pragaištingų karščio bangų, niokojusių Centrinę Europą, privertusių laikinai stabdyti branduolines jėgaines Vengrijoje.
Karščio bangos vis dažnės ir intensyvės dėl sparčiai kylančios vidutinės Žemės temperatūros. Lietuva niekuomet neturėjo lengvai prieinamų naftos ar dujų klodų, o ir eksploatuojamieji senka, nors naftos perdirbimo gamyklos ir veikia. Tuo tarpu saulės ir vėjo energijos potencialas anaiptol neišnaudotas, plečiant elektros energijos kaupimo technologijas ir taip gerinant jų efektyvumą. Tad gautųsi logiška Lietuvai remti diskursą, skatinantį Lietuvos energetinę nepriklausomybę, inovacijas, galų gale – gerą savo vardą Europos Sąjungoje ir tarptautinėje bendruomenėje. Gal net pačiai Europos Sąjungai, kuri pastaruoju metu prisnūdusi ir lyg per miegus kalba apie naujus milžiniškus duomenų centrus, o ne, pavyzdžiui, vandenilio technologijas.
O Europos Sąjungai vėl ėmusis aktyvesnės politikos, galbūt pavyktų paspartinti mūsų saugumą ir inovatyvumą gerinančius projektus. Tai ir Rail Baltica (šiuo atveju paspaudžiant po paskutinių rinkimų čia dar labiau apsnūdusią Latviją), ir jūrinio vėjo jėgainių parkas su žaliojo vandenilio gamyba ir kuru Šiaurės ir Baltijos šalių vandenilio koridoriui, atversiančiam visiškai naują erą laivybai, sunkiajai ir lengvajai pramonės šakoms, ir vis dar vangi daugiabučių renovacija miestuose.
Tuomet ir į ES šeimą ateityje prie ES prisijungsiančios Ukraina ir Moldova europinę rinką dar labiau išplėstų, atverdamos naujas bendradarbiavimo, investicijų bei technologijų eksporto galimybes, įskaitant tų, kurios šiuo metu gali atrodyti rizikingos, per brangios, gal net nekonkurencingos. Tačiau išdrįsusieji žengti pirmyn turės didesnę tikimybę tapti tokių technologijų rinkos lyderiais.
Klaidingas tariamai neproporcingai daug dėl klimato kaitos darančios ES vaizdinys
Sutikčiau, kad Europos Sąjungos klimato kaitos politikoje galima įžvelgti rimtesnių trūkumų, bet didesnį matyčiau nenuoseklume, o ne regioninio „konkurencingumo silpninime“, kaip tai dažniausiai pateikia Žaliojo kurso kritikai.
Pravartu prisiminti, kad pats Žaliasis kursas suformuotas 2019 m. pabaigoje, COVID-19 pandemijos išvakarėse ir savu laiku reikšmingai prisidėjo gyvindamas pokorininę ekonomikos būklę tiek ES, tiek Lietuvoje. Tačiau jau po kelerių metų Europos Komisijai nusprendus ir Europos Parlamentui 2022 m. liepą nubalsavus, gamtinės dujos priskirtos pereinamajam „žaliajam kurui“, taip investuotojams pasiunčiant klaidinantį signalą. Visa tai nepaisant to, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą teko atsisveikinti – daug kam skausmingai – su pigesnėmis rusiškomis dujomis. Dar dabar Vokietijoje Rusijos, kaip pigių dujų šalies, portretą piešia tenykštė kraštutinė dešinioji partija.
Pastaruoju metu Europos Sąjunga šiek tiek nusileido populistinių jėgų, norinčių rezultato per vieną politinį ciklą ir kategoriškai atsisakančių kurti bendrą energetinio ir klimato saugumo politiką, spaudimui, daug kur nuleisdama kartelę. Tiek elektromobilių ir tolesnės žemyno pramonės elektrifikacijos, tiek žaliojo vandenilio projektų klausimu. Būtent tai kirs Europos Sąjungos konkurencingumui pasaulinėse rinkose, visa tai neigiamai palies ir Lietuvą, nebent Lietuva vis dažniau jungsis prie Šiaurės šalių reikalaudama ambicingesnių planų.
Kol Europos Sąjunga susvyravo tampoma antieuropietiškų jėgų, jos svarbi partnerė JAV neseniai puoselėtas ambicijas metė dar toliau. Tuo tarpu Kinija, strategiškai plėsdama savo ryšius ir įtaką Afrikos žemyne, susirinko visą medžiagų tiekimo grandinę baterijų, kaupiklių ir kitoms ateities technologijoms. Kinija nusipelno kritikos dėl technologijų, oksimoroniškai vadinamų „švaria anglimi“, vystymo pas save ir svetur, bet užtikrindama tiekimo grandinę atsinaujinančiai energetikai ir baterijoms ji įžvalgiai sužaidė šachmatų partiją.
Viso to išdava – kol kas Kinijai prognozuojamas nepralenkiamumas elektromobilių pramonėje ir po dešimties metų, lyginant su Europa. O jų perspektyvumu neabejoja nei Tarptautinė energetikos agentūra, nei beveik visos išsivysčiusios valstybės. Gal vėl pasikeitusi ES politika, jei Lietuva, Latvija ir Rumunija gintų savo interesus ir spaustų visą bloką, padėtų šiose valstybėse pasiekti didesnį proveržį su ekonomikos elektrifikacija, kurią labiausiai stabdo senas automobilių parkas ir nepakankamos paskatos elektromobiliams gatvėse.
Svarbu pabrėžti, kad nors gyventojų skaičiumi gerokai atsilieka nuo Kinijos, ES valstybių ekonomikos kartu sudėjus vis dar lenkia Kiniją. O jei klimato kaita būtų suvokiama kaip milžiniškas nuostolis ateities saugumui ir ekonomikai, o tam įrodymų yra, gal kiltų mažiau pagundų atidėlioti esminius sprendimus dėl trumpalaikės ekonominės naudos ir taip išvengiant puokštės neigiamų padarinių ateityje?
Nebūkime drovūs ten, kur (dar) galime girtis
Nors pasaulio energetikoje vis dar yra nemažai neapibrėžtumo, visi signalai rodo, kad ne iškastiniu kuru grįstai energetikai priklauso ateitis. Jau šiemet prognozuojama, kad anglis – taršiausias būdas energijai gauti – nebeteks pagrindinio kuro elektros gamybai statuso, nes šį aplenks atsinaujinantys energetikos šaltiniai.
Laimė, kad Lietuva šio kuro elektros gamybai visai nenaudoja ir yra tarp remiančių iniciatyvą visiškai atsisakyti anglies jėgainių. Ribota sunkioji pramonė lėmė, kad ir kitoms sritims akmens anglies beveik nereikėjo, išskyrus namų ūkius, kur anglis dar neseniai buvo laikoma alternatyva – pigia kišenei, bet ypač brangia miesto oro kokybei ir miestiečių sveikatai.
Iš dalies dėl to, kad dauguma valstybių tai daro per lėtai, iš dalies dėl ilgalaikės energetikos politikos formuotojų vizionieriškumo, Lietuva vis dažniau užsitarnauja gerą vardą ne tik tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, bet ir visos Europos Sąjungos mastu, – dėl sparčios ir efektyvios saulės ir vėjo jėgainių, pastaruoju metu – ir kaupiklių, plėtros. Energetikos ministerijos duomenimis, spalį gaminančių vartotojų skaičius Lietuvoje pasiekė 200 000, o pagal nutolusius gaminančius vartotojus Lietuva išlieka lyderė. Daugiau atsinaujinančių energetikos šaltinių reiškia didesnę dalį pasigaminamos energijos ir mažesnį priklausomumą nuo iškastinio kuro kainų svyravimų.
Dar įspūdingiau visa tai atrodo, prisimenant, kokioje nepavydėtinoje ir grėsmingoje padėtyje Lietuva buvo atsidūrusi po Ignalinos AE uždarymo ir Visagino AE projekto sustabdymo. Dėl priklausomybės nuo rusiškų dujų importo dar pirmais metais nuo Krymo aneksijos raudonuodavome ES valstybių lentelėse. O 2022 m. pavyko jų visiškai atsisakyti – vienai pirmųjų Europoje.
Tačiau nors Lietuva tarptautinėje arenoje ir tokiuose renginiuose, kaip COP31, privalo dalintis savo gerąja patirtimi, pravartu neužmiršti, kad priklausomybė nuo iškastinio kuro išlieka milžiniška ir pasauliniu mastu proveržio nematyti. Šiuo metu Lietuvos tikslas – visą reikalingą elektros energiją beveik 100 proc. pasigaminti iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Tačiau negalime čia sustoti, nes bendrame energijos suvartojime, atmetus elektros gamybą, dar esame labai priklausomi nuo iškastinio kuro – jis sudaro beveik du trečdalius viso energijos suvartojimo ir čia Lietuva yra keturiolikta ES, šiek tiek gadinanti visos bendrijos rezultatą. Jei orientuotumėmės į Šiaurės šalių ir Baltijos regioną, atrodome labai blogai ir lenkiame tik Estiją, labai stipriai atsilikdami nuo Latvijos.
Siekiant ambicingo ir atsakingo požiūrio
Nors nuo 2010 m. situacija Lietuvos energetikoje nuolat gerėja, Lietuva klimato kaitos konferencijose ir kituose tarptautiniuose forumuose linkusi būti viena pasyviausių dalyvių. Nors pernykštės konferencijos metu skaitydamas pranešimą tuometis aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Žuromskas minėjo laipsniško iškastinio kuro atsisakymo būtinybę, Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių, neremiančių iniciatyvos reikšmingai mažinti metano dujų emisijas.
Tiesa, nuo šiemet pareigas einanti XXI-oji vyriausybė, kaip ir dvi prieš tai, yra įtraukusi punktą, pabrėžiantį Lietuvos siekį Europos klimato teisės akte nustatytą 2050 m. terminą pasiekti anksčiau, pripažįstanti naudą Lietuvai. Vis dėlto aukštas pareigas einantys valstybės pareigūnai ir patyrę Seimo nariai yra sau leidę viešai suabejoti strateginių projektų reikalingumu ar net tokios Žaliojo kurso tikslingumu Lietuvai.
Verta paminėti, kad komentarai išsakyti visai ne laiku, nes šių metų Europos Komisijoje ataskaitoje Lietuva minima kaip valstybė, kuriai turėtų pritrūkti iki 2030 m. tikslo realizavimo.
JAV ir Izraeliui pradėjus karą prieš Iraną ir sukėlus naftos, ypač dyzelino, kainas iki seniai regėtų aukštumų, pingant atsinaujinančios energetikos kaštams, iškastinio kuro resursų neturinčios besivystančios šalys dar sparčiau vysto saulės ir vėjo energetiką. Tai puiki pamoka visiems, maniusiems, kad nafta gali užtikrinti ekonominį saugumą, jei tik bus neperkama ar neperperkama iš Rusijos. Per COVID ir 2022 m. ES, taip pat Lietuva, padarė proveržį. Ir dabar jo reikia – karo Ukrainoje akivaizdoje bei dabartinės JAV administracijos spaudimo kontekste.
Grįžtu prie minties komentaro pradžioje, kad Lietuva esanti maža ir neįtakinga. Tačiau ši „maža ir neįtakinga“ šalis sugebėjo viena pirmųjų nutraukti Rusijos angliavandenilių importą, Lietuvos diplomatinį svorį ir brandų požiūrį į Baltarusiją ir Rusiją turėjo pripažinti ir Europos didžiosios valstybės. Tačiau tikrai esame per maži, kad galėtume rizikuoti į viską žiūrėti pragmatiškai ir iš trumpalaikės perspektyvos. Tad turėdama ambicijų Lietuva jas gali ir pasiekti, ypač siekdama jų su bendramintėmis valstybėmis.
Rašydamas apie klimato kaitos konferenciją, šįkart sąmoningai daugiausiai minėjau energetiką, ateities ekonomiką ir geopolitiką, o ne patį klimatą. Suprantu, kad daugeliui klimato kaita atrodo tolima ir abstrakti, ypač rašant apie ją žvarbią lapkričio dieną. Tačiau šiemet kaip niekuomet akivaizdu, kad ambicingesnis Žaliasis kursas siūlo efektyvų sprendimą tiek geopolitinėje, tiek aplinkosauginėje plotmėse.
Šį komentarą noriu užbaigti garsaus britų fiziko, tyrinėjančio subatominių dalelių fiziką, tad miniatiūrinius ir trumpučius pasaulius, Brian Cox mintimis, kurios tebūnie palinkėjimu dabartinei ir būsimoms Lietuvos vyriausybėms: „Tikrasis iššūkis – atsakingai naudotis savo žiniomis. Norint užkirsti kelią pasaulinėms katastrofoms, reikia priimti sprendimus, pagrįstus įrodymais, užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą ir būti pasirengus mąstyti plačiau nei tik apie trumpalaikius interesus“.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

