Po 2020 m. konservatorių pergalės Seimo rinkimuose, užsienio reikalų ministru tapo Gabrielius Landsbergis. Iš karto buvo skelbiama apie ambicingą užsienio politikos kryptį – vertybinę politiką. Šiais pareiškimais norėta sukurti įspūdį, kad Lietuva užsienio politikoje vadovausis žmogaus teisių principais, nepaisant Lietuvai naudingų pragmatinių išskaičiavimų.
Deja, realybėje tos vertybės tapo itin pragmatiškos. Savo principingumą Lietuva rodė tik tų valstybių, kurios pačiai Lietuvai kelia grėsmę, t.y. Kinijos ir Rusijos atžvilgiu. Karo eskalacija Ukrainoje tapo proga įtvirtinti konservatorių, kaip vakarietiškų vertybių sergėtojų, įvaizdį. Valdančiosios daugumos atstovai nepraleido progų pakartoti, kad Ukraina kovoja ne tik už savo nepriklausomybę, bet ir universalias demokratines vertybes – žmogaus teises, tautų apsisprendimo laisvę, taisyklėmis pagrįstą pasaulio tvarką, Europos Sąjungą.
Rusijos agresija iš tiesų kelia didžiulę grėsmę taisyklėmis grįstai pasaulio tvarkai. Tačiau konservatorių vertybinė politika ties ja ir pasibaigia. Vos tik kalba pasisuka apie kitus konfliktus, vertybės dingsta it „BaltCap“ fondo azartiniuose žaidimuose „pralošti“ Vilniaus futbolo stadiono milijonai.
Nepaisant nulinio Užsienio reikalų ministerijos dėmesio, pavyzdžiui, krizei Sudane ar kitiems plataus masto konfliktams, Palestinos klausimas daugelyje valstybių šiandien tapo lakmuso popierėliu vertinant užsienio politikos ribotumą.
Šiai dienai Izraelis de facto kontroliuoja didžiąją dalį palestiniečių žemių ir vykdo apartheidui prilygstančią politiką. Tai teigiu ne aš, o Tarptautinis Teisingumo Teismas. 2024 m. liepos 19 d., TTT pripažino, kad Izraelio vykdoma Palestinos teritorijų okupacija yra neteisėta ir prilygsta apartheidui. Valstybės narės, be kita ko, šiuo sprendimu įpareigotos neteikti pagalbos ar paramos situacijai, susidariusiai dėl nuolatinio Izraelio valstybės buvimo okupuotoje Palestinos teritorijoje, palaikyti.
Ką dėl to padarė Lietuvos politikai? Iki šiol nė viena valdančioji ar opozicinė partija nesugebėjo išreikšti net menkiausio susirūpinimo palestiniečių padėtimi. 2023 m. spalio gale, tuometis Seimo NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas apgailestavo, kad Lietuva susilaikė JT balsavime dėl raginimo skelbti humanitarines paliaubas Gazos Ruože. Anot jo, Lietuva, kartu su JAV ir dar 13 valstybių, turėjo balsuoti prieš. Panašius skaičius valstybių, t.y. absoliuti pasaulio mažuma, nepalaikė ir raginimų Ukrainoje skelbti paliaubas.
Centrinę Lietuvos poziciją, t.y. susilaikymą balsuojant palestiniečiams svarbiais klausimais Jungtinėse Tautose propaguoja Lietuvos užsienio reikalų ministras. Anot jo, „mūsų buvimas centre suteikia daugiausiai pridėtinės vertės ir ES balso girdimumui, nuoseklumui ir paties konflikto sprendimo galimybei“. Tokia pozicija, ko gero, atspindi ne tik konservatorių, bet ir daugumos Lietuvos politikų nuomonę. Spengianti tyla tvyro net ir tarp pačių progresyviausių, įprastai už žmogaus teises pasisakančių politikų.
Tačiau ar tikrai visuomenę tenkina valstybės buvimas centre, jokio stuburo neturėjimas, kai kalbame apie tūkstančių civilių žudymą? Situacija puikiai naudojasi pigaus dėmesio besivaikantys politikai. Šį vakuumą gudriai užpildė Remigijus Žemaitaitis, net ir Petras Gražulis mėgino teikti rezoliuciją Palestinai palaikyti.
R. Žemaitaičio antisemitiniai pasisakymai sukėlė viešą ažiotažą, kuris jam atnešė politinių dividendų kuriant šiais laikais taip trendinantį anti-sisteminio kandidato įvaizdį. Nors kaip pridera tikram antisistemininkui, ponas Remigijus Seime tarpsta nuo 2008 m., t.y. solidžius 16 metų, keturias kadencijas iš eilės. Šiame kontekste, Palestinos okupuotų žemių, Izraelio neteisėtų veiksmų Gazoje, civilių aukų klausimai atsidūrė antrame plane, po vienos personalijos skandalo dūmų uždanga.
Ką Lietuva vis dėlto galėtų daryti kitaip? Mes neprivalome šiame konflikte palaikyti vienos ar kitos pusės, kare tiesiogiai nedalyvaujame. Ką privalome daryti, tai visomis išgalėmis palaikyti tarptautinę tvarką. Lietuvos, kaip mažos tautos ir valstybės, istoriškai atsiradusios tarp dviejų galios blokų, egzistavimas yra tiesiogiai priklausomas nuo to, ar didžiosios pasaulio valstybės bus priverstos ir įtikintos laikytis tarptautinių taisyklių ir įsipareigojimų.
Tarptautinė humanitarinė teisė nebuvo sukurta taikos laikotarpiui. Jos laikymasis yra aktualus krizių, ginkluotų konfliktų metu. Negalime sau leisti prabangos spjauti į tarptautinių teismų sprendimus ir tarptautinės bendruomenės poziciją. Jei tik sudvejosime ir tarptautinės teisės standartus imsime taikyti selektyviai, tapsime viena iš nepatikimų valstybių, kurios sąjungininku lemiamo konflikto metu galbūt nenorės būti nei JAV, nei mūsų kaimyninės ES valstybės.
Deja, dabartinė vyriausybė nuosekliai demonstravo problemišką santykį su tarptautine teise. Migracijos krizės kontekste buvo priimtas ne vienas tarptautinius įsipareigojimus ar mūsų pačių Konstituciją laužantis sprendimas, vėliau – jau minėtas Palestinos klausimas, o naujausia valdančiųjų užgaida, kurios dar niekada nebuvo įgyvendinusi jokia kita vyriausybė – tarptautinės sutarties denonsavimas.
Krašto apsaugos ministro L. Kasčiūno iniciatyva, Seimas pritarė Lietuvos pasitraukimui iš konvencijos, draudžiančios kasetines bombas. Šios bombos yra uždraustos ne veltui – Kasetinės amunicijos stebėsenos centro duomenimis, 2022 m. 95 proc. stebėsenos centro užregistruotų kasetinės amunicijos aukų buvo civiliai gyventojai, o daugiau kaip 70 proc. iš jų – vaikai. Et, kam tie tarptautiniai susitarimai, jeigu turėsime tokias stiprias bombas!
Tokie konservatorių sprendimai būtų suprantami ir paaiškinami, jeigu ne jų nuolat be perstojo kartojamos frazės, kaip šie, bene vieninteliai, sergi tarptautinę tvarką ir demokratines vertybes. Ši kadencija parodė, kad vos tik ištinka krizė, jie yra pirmieji jas sulaužyti, o tokie sprendimai tik prisideda prie tolimesnės tarptautinių taisyklių erozijos, stiprinant polinkį šalims bendrauti ne taisyklių, o jėgos kalba.
Tarptautinis baudžiamasis teismas yra išdavęs arešto orderį Vladimirui Putinui. Visai neseniai jis lankėsi Mongolijoje, kuri yra Romos statuto signatarė ir pagal tarptautinius įsipareigojimus turėtų V. Putiną suimti. Tačiau ji to nepadarė, ko gero, suvokdama, kad santykiai su Rusija yra gyvybiškai svarbūs Kinijos grėsmės akivaizdoje.
Užduokime sau klausimą, ar Lietuva, jei Tarptautinis baudžiamasis teismas iš tiesų išduotų arešto orderį Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu, šiandien mūsų šalyje ryžtųsi jį sulaikyti? Tampa nesunku suprasti, kodėl mūsų kaltinimai Rusijai pasirodo veidmainiški kitų regionų akyse – o kodėl kitos šalys turėtų laikytis tarptautinių įsipareigojimų, jeigu mes patys šio testo dažnai neišlaikome?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
