Formuojant biudžetą – atrodytų, nieko naujo – kiekvienas ministras savo sričiai siekia kuo daugiau. Bet, pasirodo, yra ir išskirtinių sričių – sveikatos ministras nori mažinimų. Jis reikalauja uždarinėti rajoninių ligoninių skyrius, mažinti pacientų gydymo laiką ligoninėse, per prievartą jungti medicinos įstaigas. Ir tai vyksta tuo pat metu, kai gyventojai mėnesius laukia eilėse, kad patektų pas gydytoją.
Vyriausybė ne tik nesvarsto iniciatyvų, kaip padidinti sveikatos finansavimą, bet net neleidžia naudoti Valstybinėje ligonių kasoje sukaupto rezervo. Visa valdančiųjų retorika sudaromas vaizdas, kad sveikatos apsaugai skiriama ir taip per daug pinigų. Tarsi kreivų veidrodžių karalystėje ir pacientams, ir medikams valdantieji viena žada viešai, o planuoja visai kita. Seimo nariai gavo sveikatos apsaugai numatomo finansavimo skaičius.
Lentelėje pateikti skaičiai rodo, kad giriantis planuojama gerove, daugumai sveikatos sistemos dalių nusimato badmetis. Net ten, kur saikingas realus finansavimo padidėjimas yra numatytas, pavyzdžiui, pirminei sveikatos priežiūrai. Tokio padidėjimo neužteks net plačiai reklamuojamam gydytojų darbo krūviui sumažinti. O ten, kur numatomas finansavimo mažinimas, pavyzdžiui, reabilitacijai – minus 12,2 procento, tai tokioms gydymo įstaigoms teks pamiršti algų didinimą ir galvoti apie darbuotojų atleidimą.
Taip manipuliuojant skaičiais ne tik klaidinami sveikatos priežiūros darbuotojai, bet ir kuriamas pagrindas konfliktams ateityje. Dalis medikų patikės valdančiųjų pažadais apie gydytojams ir slaugytojams numatytą algų augimą, darbo sąlygų gerinimą. Tuo metu jų įstaigų administracijos suks galvas ne kaip algas didinti, o kaip tokios finansinės dietos sąlygomis išgyventi.
Ar nenutiks, kad ambulatorijų, poliklinikų, ligoninių dirbantieji, kuriems buvo žadėta, kad susimažinus ir susijungus bus geriau, atėjus 2024 metams, nepradės žiūrėti vienas į kitą kaip į vagis, pavogusius gerovę.
Lietuvos sveikatos sistemoje jau šiandien pykčio yra per daug – per maža finansinė antklodė tampoma už visų galų. Pirminės sveikatos priežiūros įstaigos pykstasi su rajonų ligoninėmis, mažosios ligoninės jaučiasi universitetinių įstaigų išnaudojamos, aktyvaus gydymo įstaigos konfliktuoja su sanatorijomis. Sanatorijos dabar iš viso liks nuskriaustos su labiausiai sumažintu finansavimu, nors net ir ne medikai žino, kad kai kurių pacientų be reabilitacijos tiesiog neįmanoma grąžinti į visavertį gyvenimą.
Gyventojams visi Lietuvos medikai yra reikalingi. Taip pat ir aiškumas bei tiesa, kiek ir kaip sudėtingai jie galės gauti gydymo paslaugų. Tuo tarpu 2022-2023 metais Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija darė visai priešingus dalykus, kurie neatitiko gyventojų ir medikų interesų. Bandant pagrįsti ydingą ir žmonių poreikių neatitinkančią reformą viešai buvo sukama melaginga plokštelė. Nuolat buvo kalbama apie tai, kad Lietuvos ligoninėse yra per daug lovų, ir kad ištekliai nepilnai panaudojami.
„Dulkio reforma“ buvo grindžiama prielaida, kad gyventojų skaičius šalyje mažėja, netgi ignoruojant faktus, rodančius, jog jau nuo 2020 metų gyventojų skaičius augo. Juk į Lietuvą atvyko nemažai ukrainiečių, kai kuriems jų – nukentėjusiems karo zonoje – reikia netgi daugiau ir ypatingų gydymo paslaugų.
Sveikatos apsaugos ministras nuvykęs į ligonines, iš kurių masiškai pabėgę gydytojai, konstatuodavo, kad padėtis stabili. Neįtikėtina, bet jis niekur nepastebėjo ilgėjančių pacientų laukimo eilių, rodančių, kad katastrofiškai trūksta gydytojų, slaugytojų, kitų sveikatos specialistų.
Mažos bei vidutinės gydymo įstaigos ir joms atstovaujančios savivaldybės buvo nuolat spaudžiamos ir valdžios kritikuojamos. Viskas daroma vardan planų uždaryti rajonų ligoninių skyrius.
Valdantieji per savo kadenciją sukūrė priešpriešą tarp skirtingo lygio gydymo įstaigų, savivaldybes atgrasino nuo bandymų kaip nors padėti savo rajonų ar miestų pacientams ir medikams.
Neketinu pritarti biudžetui kaip bloginančiam daugelio pacientų ir medikų padėtį. Jame numatoma skirti 10 procentų mažiau vaistams, reabilitacijai numatoma mažiau 12 procentų.
Valdantieji savo reforma ir finansavimu įteisina rajonų ligoninių griovimo politiką, blogina sveikatos paslaugų prieinamumą, griauna savivaldą, skurdina gyventojus, versdami kreiptis į privačias gydymo įstaigas.
Toks biudžeto pateikimas yra neskaidrus. Visa medikų bendruomenė, Seimui patvirtinus Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetą dabartinėje redakcijoje, nežinos realios PSDF išlaidų struktūros. Teikiamas projektas užprogramuoja savyje aukštos korupcijos riziką biudžeto detalizavimo stadijoje.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
