Šiuo metu valstybės viziją bei numatomas jos įgyvendinimo kryptis iki 2030 metų atspindi Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Jau prasidėjo Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ rengimo darbai, kuriuos planuojama baigti iki 2023 metų kovo mėnesio. Šiame dokumente bus nustatyta valstybės pažangos vizija keliems artimiausiems dešimtmečiams, jai įgyvendinti reikalingas valstybės vystymosi kryptys ir poveikio rodikliai, kurie atspindėtų siekiamus socialinės, ekonominės ir aplinkos būklės pokyčius.
Bet kaip nutiesti tą strateginį valstybės kelią į ateitį? Kaip objektyviai galvoti apie ateitį, kai apie ją nėra jokių faktų ir duomenų? Pripažinkime, daugumai apskritai nėra įprasta galvoti apie ateitį. Vis dar esame susitelkę į rūpesčių, problemų sprendimą „čia ir dabar“, ypač pastaruosius porą metų, kai tik atslūgus pandemijai prasidėjo sunkiai įsivaizduojamo masto ir žiaurumo karas Ukrainoje.
Vis dėl to svarbu keisti požiūrį net ir žiaurios dabarties akivaizdoje. Turime suprasti, kad galvojimas apie valstybės ateitį – brandžios ir įžvalgios visuomenės požymis. Projektuodami savo ateitį šiandien galvojame ne tik apie valstybės pažangą, bet ir jos saugumą.
Panašių strateginių dokumentų rengimą lydi abejonės, kad tokias „strategijas“ neaišku kaip parašo keli „išrinktieji“, o jos nuguls biurokratų stalčiuose ir bus greitai pamirštos. Strategijos „Lietuva 2050“ rengėjai siekia, kad procesas būtų atviras ir įtraukus, o skirtinguose rengimo etapuose dalyvautų verslo, kultūros, mokslo ekspertai, kaip bendrakūrėjai su savo pasiūlymais aktyviau įsitrauktų nevyriausybinės ir visuomeninės organizacijos, strategija atspindėtų skirtingus lūkesčius, problemas dėl valstybės ateities.
Rengiant „Lietuva 2050“ pirmą kartą taikomas ateities įžvalgų (angliškai foresight) metodas. Strategijos rengėjai šį metodą pasirinko ir dėl to, kad ilgalaikiam viešosios politikos formavimui jau ne vieną dešimtmetį jis naudojamas tokiose pasaulio valstybėse kaip Singapūras, JAV, Kanada, Suomija, Prancūzija ir kitose. Netgi Europos Komisija paskelbė integruojanti ateities įžvalgas į Europos Sąjungos politikos formavimą ir skatina atsispindėti ateities perspektyvas visapusiškai pasinaudojus žiniomis, informacija ir moksliniais tyrimais.
Pagal šį metodą įvairių sričių ekspertai, politikos formuotojai specialiai surengtose dirbtuvėse jau dirba ir prie kelių galimų ateities scenarijų. Šis procesas turi nuoseklius etapus Pirmiausia įvardijamos ir sutariama dėl galimų ateities scenarijų ašių ir galimų jų kraštutinumų, o vėliau šis „žemėlapis“ užpildomas skirtingų sričių ekspertų įžvalgomis.
Šiuo metu pamažu išryškėja dvi pagrindinės galimų ateities scenarijų ašys: tai auganti įtampa tarp autokratinių ir demokratinių valstybių bei švietimo situacija. Abi ašys turi ir du galimus kraštutinumus. Pirmuoju atveju svarstoma, kokia Lietuva būtų išsaugojusi konsoliduotą demokratiją, kokia būtų situacija, jei ši santvarka išsilaikytų ir kitose Lietuvai svarbiose šalyse. Ir kas atsitiktų priešingu atveju – įsigalėjus autoritarizmui. Švietimo ašies kraštutinumai – nuo stagnacijos iki – negrįžtamo proveržio. Ant šių ašių ekspertai konstruoja ir galimus ateities scenarijus.
Tarkim, koks būtų institucijų ir jų veiklos modelio efektyvumas, jeigu Lietuvoje vyrautų demokratija ir įvyktų švietimo proveržis? Ir kaip dirbtų institucijos, jeigu Lietuva išliktų demokratine valstybe, bet joje švietimo sistema toliau išgyventų sąstingį?
Galimi ateities scenarijai nėra baigtiniai, jie tik padeda įsivaizduoti galimas ateitis, tačiau visų mūsų užduotis galiausiai bus bendrai sutarti dėl norimo scenarijaus, arba valstybės ilgalaikės raidos vizijos. Iš suformuotų ateities scenarijų vėliau dar bus brėžiamos tikslesnės valstybės veiklos trajektorijos, įvardijami strateginiai tikslai ir juos pasiekti padėsiantys žingsniai (uždaviniai), tarpusavyje suderinti ir atliepiantys tą ateities aplinką. Tai tolimesnis nuoseklus, kruopštumo reikalaujantis procesas.
Ypač svarbu nepamiršti, kad bet kuriame strategijos formavimo etape, planuojant valstybės ateitį ir veiklas visas šis nelengvas darbas yra atliekamas dėl žmogaus, mūsų valstybės gyventojo.
Ko gero, prieš kelis metus ar net mėnesius būtume prognozavę kitokią ateitį, o pastaruosius globalius įvykius būtų sunkiai įsivaizduojami 21 amžiuje. COVID-19 pandemija privertė peržiūrėti ir pakoreguoti daugelį valstybės gyvenimo sričių, o prasidėjęs karas Ukrainoje dar labiau sujaukė įsivaizdavimą apie ateities vizijas. Vis dėl to tokie sukrėtimai tik sustiprina įsitikinimą, kad galvoti apie ateitį ir jai ruoštis būtina, juk ateities scenarijai ir Lietuvoje, ir pasaulyje nebūtinai bus tik optimistiniai.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
