Kalbant apie korupcijos žalą, dažnai vardijami valstybės ir piliečių patiriami praradimai (pradedant labai praktiškais kaip, pavyzdžiui, laiku negauta viešoji paslauga, ir baigiant labiau apibendrintais ir abstraktesniais rodikliais, tokiais kaip, tarkime, pasitenkinimas demokratijos veikimu šalyje). Rečiau leidžiamasi į diskusijas apie galimą korupcijos daromos žalos mastą pinigine išraiška – tai kaina, kurią valstybė moka už nepakankamą korupcijos kontrolę.
Tarsi ir suprantama, kodėl – nes apie tai kalbėti sudėtinga, o visiškai patikimos ir bet kokią kritiką atlaikančios korupcijos „kainos“ skaičiavimo metodikos, ko gero, ir nėra sukurta, o turimi metodologiniai įrankiai greta faktų yra grindžiami tam tikromis prielaidomis bei daugiau ar mažiau teoriniu modeliavimu, kas didina paklaidos tikimybę.
Tačiau, kita vertus, šiek tiek keista ir apmaudu, kad šis klausimas nesulaukia pakankamo dėmesio – jau vien dėl to, kad skaičiai (net ir turint omenyje veiksnius, lemiančius sąlyginį jų pobūdį) yra įspūdingi ir, tikėta, plačiau aptariami priverstų atsitokėti ir imtis ryžtingesnių veiksmų.
Štai, pavyzdžiui, Europos Parlamento užsakymu „RAND Europe“ atlikto tyrimo duomenys parodė tiesioginį ir netiesioginį korupcijos poveikį, išreiškiamą numanoma socialine, politine ir ekonomika žala valstybei vertinant pagal BVP. Šio tyrimo duomenimis, Lietuvoje korupcijos rizikos kaina per metus galimai siekia iki 4,491 mlrd. Eur (11,42 proc. BVP).
Yra ir kitų, ne ką mažiau sudėtingų tyrimų, parodančių kiek kitokius, tačiau ne ką mažiau skaidrintis motyvuojančius skaičius, nes jie paprastai – sunkiai suvokiami, milijardiniai.
Tačiau iš ko susideda šie skaičiai, kokiu būdu, kokiais keliais „sumokama“ korupcijos „kaina“? Ko ir kaip mes negauname, o ką – išleidžiame arba prarandame? O štai čia, ko gero, laikas ir vieta atidžiau pasižiūrėti į simbiotinį korupcijos ir šešėlio santykį.
Visų pirma, kaip korupcija įgalina šešėlį?
• korupcija priežiūros ir kontrolės institucijose – prielaida nelegaliam darbui;
• korupcija priežiūros ir kontrolės institucijose – prielaida šešėlinei prekybai, neteisėtam prekių importui ir paslaugų teikimui;
• korupcija – priežastis menkam pasitikėjimui institucijomis ir valstybe apskritai, menkas pasitikėjimas – menka mokestinė moralė;
• korupcija – neapskaitytos pajamos, kurias reikia arba legalizuoti, ar panaudoti, t. y., išleisti nelegalizuotas lėšas, todėl korupcija – vienas iš šešėlinės rinkos „paklausos“ formavimosi veiksnių.
O kaip dėl atvirkštinio ryšio? Kaip šešėlis „atsilygina“ korupcijai už pastarosios pagalbą nelengvoje šešėlio kovoje už būvį?
• neapskaityti grynieji pinigai – nors, atrodytų, šiais laikais yra daugybė kitų, labiau „civilizuotų“ būdų teikti neteisėtą atlygį, tiek atliekami ikiteisminiai tyrimai, tiek ir verslo subjektų pastangos sąskaitoje turimas ir apskaitytas lėšas paversti neapskaitytais grynais (pavyzdžiui, pervedant susijusiems paramos gavėjams, bet tai jau atskira tema...) – ne „išbaltinti“, kaip dažniausiai yra įprasta, o priešingai – „išjuodinti“, tokiu būdu apsirūpinant būsimu kyšio dalyku;
• iš korupcijos gauto turto panaudojimas – nors šiais laikais reikšminga (ir, tikėtina, vis didesnė) korupcijos atvejų dalis pasireiškia ne klasikine savo forma, t. y. atsilyginimu grynaisiais už pageidaujamą paperkamojo veikimą ar neveikimą, o subtilesnėmis atsiskaitymo formomis, savo reikšmės nepraranda ir korupcijos „klasika“ – atsiskaitymas grynais. O banknotas prie banknoto – ir krūvelė per pamainą, darbo savaitę ar ilgesnį ataskaitinį laikotarpį.
Kaip tą krūvelę panaudoti neprisišaukiant papildomo dėmesio ir nemalonių klausimų dėl pajamų ir turto bei išlaidų neatitikimo? Paprasčiausias būdas – kokie yra, tokius, t. y. neapskaitytus grynus, ir išleisti. Kam apsisunkinti, rizikuoti būti pagautam ir dar patirti papildomas išlaidas įvairioms pinigų „išbaltinimo“ paslaugoms (pavedimai, pervedimai, perleidimai, registravimai ir perregistravimai irgi kainuoja, jau nekalbant apie su tuo susijusias teisines paslaugas, konsultacijas ir t. t.), jei netoliese sukiojasi statybininkas, remontininkas, kirpėjas, prekeivis ar kitų gėrybių teikėjas, pasiruošęs prekes ar paslaugas suteikti „be jokių ten PVMų“ arba su tik nedidele jų dalimi?
• nors aukščiau aptartas korupcijos teikiamų pajamų panaudojimo būdas paprastas ir patrauklus, jis atitinka toli gražu ne visų tokių ar panašių pajamų turinčių asmenų poreikius, siekius, galų gale – jis tinkamas tik iki tam tikro korupcijos masto ir, atitinkamai, pajamų kiekio. O toliau vis dėlto reikalingi iš korupcinio pobūdžio veikų gaunamo turto legalizavimo mechanizmai – keliai, praminti tiek nusikalstamu būdu gauto turto, tiek ir vengiant mokesčių ar kitais šešėlinės ekonomikos teikiamos finansinės naudos turėtojų.
Toks abipusis šešėlio ir korupcijos ryšys veda prie išvados, kad ir poveikio – atoveiksmio – šiems reiškiniams priemonės turėtų būti tampriai susietos, planuojamos, rengiamos ir įgyvendinamos glaudžiai bendradarbiaujant ir keičiantis informacija už šias sritis atsakingoms institucijoms.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
