Pozicija

2021.11.08 08:00

Rūta Kaziliūnaitė. Korupcija – grėsmė nacionaliniam saugumui?

Rūta Kaziliūnaitė, STT direktoriaus pavaduotoja2021.11.08 08:00

Artėjant vienam iš svarbiausių šių metų antikorupcinių renginių – jubiliejinei dvidešimtajai Europos partnerių prieš korupciją tinklo EPAC/EACN metinei konferencijai Vilniuje – pakvietėme šio renginio dalyvius iš visos Europos, trumpai tariant, „pergalvoti korupciją“.

Vertimas gan grubus iš angliško vienos pagrindinių renginio temų – rethinking corruption. Tačiau pats klausimas kiek sudėtingesnis ir subtilesnis – ar ne laikas pergalvoti visiems įprastą korupcijos sampratą, taip pat – kokią vietą korupcija (arba, žvelgiant iš kitos pusės, antikorupcinė veikla, korupcijai atsparios aplinkos kūrimas) užima, o kokią – turėtų užimti liberalios Vakarų demokratijos valstybės prioritetų, veiklos krypčių ir strateginio planavimo srityje? Ar pakanka tradicinio, pakankamai suprantamo ir plačiai paplitusio įvaizdžio, kad korupcija – tai nusikaltimas (pavienis, turintis savo dalyvių ratą, aiškią pradžią ir pabaigą), kai kažkas duoda, o viešosios valdžios atstovas – ima kyšį? O galbūt korupcija turėtų būti suprantama plačiau, kaip viena iš grėsmių nacionaliniam saugumui?

Ko gero, taip, to įprasto korupcijos supratimo pakanka, tačiau tik esant tam tikroms sąlygoms. Tokios sampratos galbūt pakanka, jei kalbame apie išsivysčiusią, vadinamojo „pirmojo pasaulio“ valstybę (pavyzdžiui, kurią nors iš senųjų Vakarų arba Šiaurės Europos demokratijų) kurioje aukšti korupcijos kontrolės, viešojo valdymo kokybės bei piliečių pasitikėjimo valstybe rodikliai; stabili vidaus politikos ir viešojo saugumo padėtis; negresia politinės krizės, interesų grupių kovos, visuomenės susipriešinimas ir neramumai; organizuotas nusikalstamumas, jei ir egzistuoja, tai kažkur visuomenės paribiuose, yra valdomas ir didesnės grėsmės absoliučiai daugumai padorių piliečių nekelia; bent jau artimąjį užsienį sudaro tokios ar panašios valstybės, todėl hibridinės grėsmės mažai tikėtinos.

Taip, visas šias sąlygas atitinkančioje valstybėje, tokios korupcijos sampratos – kaip vieno iš daugelio nusikaltimų, esančių už viešąjį saugumą ir viešosios tvarkos palaikymą atsakingų teisėsaugos institucijų rūpesčiu – pakaktų. Tik klausimas – ar daug valstybių šiuolaikiniame pasaulyje tokios yra, o jei tokiomis jaučiasi – ar pakankamai pagrįstai, ar nėra užmigusios ant laurų arba praradusios budrumą? Jau nekalbant apie rytinį šių blokų sparną bei artimiausius jo kaimynus, tai pasakytina net ir saugiausių pasaulio šalių, pavyzdžiui, senųjų Vakarų demokratijų, ES ir/arba NATO narių, kontekste.

Štai, pavyzdžiui, transliuotojo BBC publikacijoje pristatyti neseni įvykiai – ar, tiksliau, nesenas jų iškilimas į dienos šviesą – Jungtinėje Karalystėje, lyg ir atitinkančioje valstybės, galinčios korupciją laikyti vienu iš daugelio eilinių nusikaltimų, kurių kontrolė leidžia palaikyti viešąją tvarką, paveikslą. Pavyzdžiui, vienas Pandora Papers tyrimo metu atskleistų atvejų leidžia teigti, kad Rusijoje galimai įgyvendintomis korupcinėmis schemomis įgytais pinigais finansuojami juridiniai asmenys ir juos valdantys fiziniai asmenys galimai šiomis lėšomis remia vieną iš Jungtinės Karalystės valdančiųjų politinių partijų ir tuo pat metu siekia įgyvendinti strateginių jungčių projektą, prisidedantį prie šalies energetinio (kas šiais laikais neatsiejama nuo nacionalinio) saugumo. Tuo pat metu atkakliai neigiant minėtų lėšų korupcinę kilmę ir kartu – korupcinius jų naudojimo partijai remti tikslus. Neva šie paramos lėšų pervedimai „visiškai teisėtai, tinkamai deklaruoti ir nebuvo atlikti atsilyginant už kokias nors išskirtines sąlygas“. Galbūt. Tačiau, jei pašalintumėm žodžius „galimai“ (jų, žinoma, nešaliname dėl pagarbos nekaltumo prezumpcijai), išeitų klasikinė korupcinė schema su politinės korupcijos ir užsienio subjektų įsiterpimo į strateginius projektus elementais.

Kažkur girdėta? Tikriausiai taip. Vieniems – todėl, kad tam tikrų prielaidų apie panašias grėsmes dažnai girdime ir Lietuvoje. Kitiems – nes tokios tendencijos ima panašėti į kito masto, lygmens reiškinį – valstybės užvaldymą (angl. state capture), kuris apibūdinamas, kaip sunkiausia ir destruktyviausia korupcijos forma, kuomet individai, institucijos, įmonės ar kitos interesų grupės valstybėje arba už jos ribų neskaidriais būdais daro įtaką valstybės politikai, teisinei sistemai, ekonomikai, siekiant asmeninių interesų patenkinimo.

Tradiciškai teigiama, kad tokio masto valstybės užvaldymo reiškinys labiau būdingas (o ir tikėtinas) ne įsitvirtinusioms liberalioms Vakarų demokratijoms, o pereinamojo laikotarpio valstybėms. Vis dėlto, ar intensyviai besikeičiančiame globaliame pasaulyje galime būti ramūs dėl atsparumo tokio masto korupcinėms grėsmėms, kurios kartu neabejotinai yra ir rimta grėsmė nacionaliniam saugumui? Abejotina.

Sisteminės grėsmės reikalauja sisteminio atsako, kai pavienių korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų atskleidimas ir ištyrimas – kad ir koks svarbus bebūtų – tam būtina, tačiau nebepakankama korupcijos kontrolės sąlyga. Čia būtina ir platesnio spektro prevencinė bei analitinė veikla, su korupciniais ryšiais ir sandoriais susijusių pinigų srautų stebėsena, valstybėje vykstančių procesų bei duomenų apie juos analizė, kas leidžia korupcijos keliamas grėsmes ir rizikas neutralizuoti iki joms peraugant į korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat – susigrąžinti galimai korupciniu ar kitu neteisėtu būdu gautą turtą, tuo kartu pakertant ir naujų korupcinių schemų, organizuoto nusikalstamumo ar valstybės užvaldymo reiškinio užuomazgų ekonominį potencialą.

Didelio masto valstybės užvaldymo reiškinys mūsų šalyje, tikėkimės, mažai tikėtinas. Tačiau į korupcijos ir nacionalinio saugumo sąsajas verta pažvelgti ir šiek tiek kasdieniškiau, paieškoti jų ir sprendžiant žemiškesnius klausimus. Tad kaip tai gali pasireikšti?

Darant neteisėtą įtaką tiesiogiai su nacionaliniu saugumu susijusios srities – krašto apsaugos sistemos – pirkimams, o tokiems atvejams paaiškėjus – dar ir žalą visuomenės pasitikėjimui šia sistema? Per poveikį teisėkūrai? Politinių partijų finansus ir įtaką rinkimų rezultatams? Įtaką išrinktųjų sprendimams? Galimybę diskredituoti konkurentus ar kitus nepageidaujamus potencialius laimėtojus dėl tikrų ar tariamų korupcinių ryšių? Įsiskverbimą į strateginius projektus, per pirkimų, investuotojų patikros procedūras ir/arba jas apeinant? Tikriausiai atsakymas „Taip“ – visais paminėtais atvejais. Tačiau kas blogiausia – per bendrą nusivylimą valstybe, šeimininko savo šalyje jausmą ir kartu – pasiryžimo ginti savo šalį (kraštutiniu atveju, ir ginklu) – sumažėjimą.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt