Politika yra įstabi tuo, kad kruvinas ginčas gali kilti lygioje vietoje vos atsiradus keletui rėksnių. Jie gali rėkti visiškus kliedesius ir nesąmonėmis įtikinti šimtus ar net tūkstančius. Šios dienos yra paženklintos klyksmų apie genderizmą ir Stambulo konvenciją. Kas tai?
Visų pirma, gender, arba lietuviškiau – socialinės lyties – teorija sako, kad daugelis atributų, kuriuos mes priskiriame lyčiai, yra socialiai sukonstruoti, t.y. atsiranda iš įvairiausių istorinių aplinkybių.
Pavyzdžiui, šiandien alaus darymas mums asocijuojasi su vyrais, nors Viduramžiais Europoje aludarystė buvo priskiriama prie moteriškų profesijų. Arba – ilgą laiką homoseksualios moterys buvo spaudžiamos tekėti už vyro, nes taip yra priimta visuomenės. Ir ne tik moterys – iki šiol daugybė homoseksualų turi maskuotis po santuokomis, kuriose kartais turima ir vaikų.
Taip sukonstruota gali būti ne tik elgsena ir įsipareigojimai, bet ir mada. Batai su kulniuku, pėdkelnės, perukai, sijonai – tai buvo mūsų žemyno vyrams būdingi aprangos atributai. Ir skirti ne kokiems kaimo juokdariams, bet didikams bei turtingiesiems, kurie sau galėjo leisti prabangą.
Žmogiška, kad visais laikais senieji visuomenės nariai ir jiems prijaučiantys kaltino dalį jaunimo, kad anie prisigalvojo kažkokių nesąmonių ar kažką daro netinkamai, kad laužo tradicijas ar normas. Bet kai kurie pokyčiai vyko taip lėtai, kad mažai kas tepastebėjo.
Atsirandant rimtesnėms kapitalizmo užuomazgoms, išimtinėse turtingųjų ir moterų vienuolynų terpėse brendo idėjos apie moterų laisves ir emancipaciją – feminizmas, kuriuo taip stipriai remiasi gender teorija. Pirmuose feminizmo tekstuose, nesileidžiant į subtilybes, tvirtinta, kad moterys turi būti laikomos vienvertės vyrams, kaip vienodas galimybes – protines, socialines, ekonomines ir išsilavinimo – privalančios turėti žmonių rūšies atstovės. Jei skamba nekaip, paaiškinkit savo draugei, žmonai ar mamai, kad ji yra mažiau žmogus nei vyrai.
Šios permainos yra susijusios ne tik su tuo metu siautusiomis revoliucinėmis nuotaikomis, bet ir ne mažiau radikaliomis ekonominėmis permainomis – radosi industrializacija, žmonės iš kaimų ėmė spiestis į miestus ir t.t. Dirbo vyrai, bet ilgainiui jų darbo jėgos nebepakako, užmokesčiai buvo menki, tad dirbti, kad šeima išsimaitintų, reikėjo visiems, kurie galėjo stumti, nešti, rinkti... – moterims ir bent kiek guvesniems vaikams, kurių tuo metu gimdoma buvo ypač daug.
Bėgant laikui skleidėsi feminizmas ir keitėsi moterų padėtis visuomenėje, kas po Pasaulinių karų tapo visiškai akivaizdu – spėriai kito ekonominė situacija, o darbų pobūdis įgavo naujas formas. Moterys ėmė dirbti tuose pačiuose ofisuose ir beliko vos keletas „šventų“ berniukų klubų – kunigo, kario ir dar kelios profesijos.
Kai poetė, filosofė ar net verslininkė nebebuvo tiek reta, kiek ir barzdotos moterys cirko trupėse, ėmė kilti antroji feminizmo banga, kuri irgi nereikalavo nieko, ko nenorėtumėte palinkėti savo draugei ar mamai – kad moteriškos veiklos, kūnas, fiziologija, būdas bei jausmai nėra kažkoks žemesnės kilmės reikalas. Menstruacijos bei vaikų gimdymas neužgožia gebėjimo dirbti teisininke, gydytoja ar chemike, būti profesionalesne nei vyrai.
Bendros socialinių ir humanitarinių mokslų kaitos fone feminizmo studijos ėmė įsitvirtinti kaip atskiras mokslinis laukas, kuris atkreipė dėmesį į istorijoje vykusius pokyčius, kad moteris 20 a. nesielgia, nemąsto ir nesiekia to paties, kaip moteris 19 a., 12 a., 3 a. ar prieš Kristų; kad neretai mūsų „tradicinės vertybės“ ir tradicijos tėra daugiausiai poros šimtų metų senumo.
Plečiantis feminizmo studijų tematikai ir daugėjant atvejus analizuojančios literatūros, tyrimų objektu tapo ne vien moterys: pradėti lyginti ne vien vyrų ir moterų, bet ir homoseksualių, biseksualių ar aseksualių (seksualinio potraukio nejaučiančių) asmenų gyvenimai, jų patiriamos problemos. Taip ir gimė gender teorija, kuri tiria ne tik seksualumą, bet ir tai, kaip žmonės elgiasi, atsiskleidžia kitiems ir kaip į tai reaguoja aplinkinė visuomenė ar jos grupės.
Buvo paneigta vis daugiau su lytimi susijusių stereotipų, kaip ir paneigtos rasistinės teorijos apie tai, kad juodaodžiai tinka būti tik vergais, tarnais ar juodadarbiais. Jei turite dukrą, pamėginkit jai paaiškinti, kad jai nereikia mokslo – pakaks išaugti moterimi, kuri nepriešgyniaus vyrui, gimdys vaikus, tvarkys namus ir, šiukštu, nepirks džinsų ar batų iš vyriškos parduotuvės sekcijos. Jei taip ir pasakysit, tai bent 9 ir 10 dukrų pasuks pirštą prie smilkinio.
Taip, trečioje ir ketvirtoje feminizmo bangose, kurios svarsto gender klausimus, tyrėjai remiasi postmoderniais autoriais, marksistais ir psichoanalitikais, o kai kurios autorės rašė apie vyrų išnaikinimą.
Bet kliedesių ir radikalizmų pasitaiko kiekviename moksle ir akademikų bei visuomenės tikslas yra atskirti grūdus nuo pelų. Tarkim, kartais kairiosioms pažiūroms atstovaujančių lyčių studijų tyrinėtojų tekstai apie tai, kodėl verslų ar politikos vadovaujančiuose postuose reikia kvotų moterims, gali skambėti labai pritemptai, bet ne viena analizė apie tyčinį trukdymą moterims tapti vadovėmis yra daugiau nei įtikinama bei baksnoja į neteisybes, kurių reikia atsisakyti.
Bėda ta, kad daugelis šūkaujančių ir bijančių termino gender nieko apie jį nežino, apart to, ką rašė feisbuke koks nors politikas ar viešosios moralės sargas. Esu įsitikinęs, kad 99 procentai šaukiančių neskaitė ir visos Stambulo konvencijos. O jei ir skaitė, bent pusė šventai tiki, koks čia blogis, nes perskaitė ne tai, kas parašyta, o ką norėjo perskaityti (pavojinga Lietuvos tendencija).
Neseniai feisbuke užtikau vieną ginče apie Stambulo konvenciją dalyvaujančią moterį rašant: „O tamsta gal mokate turkų kalbą? Ši Stambulo konvencija nėra išversta į lietuvių kalbą, nuo kada mums pradėjo rūpėti kitų, ypač Azijos tautų gyvenimai, papročiai? Daug esu skaičiusi apie jų gyvenimus, tai visai kitas pasaulis. Aš iš nuotrupų tik žinau, kad tai siaubas. Neliks lyčių, vaikų, šeimų, visi su visais ir bet kaip, o jeigu įsipainiojusi Šakalienė, tai tikrai grėsmė lietuvių tautai.“
Mačiau ir tokį egzotišką komentarą, esą partizanai nekovojo už homoseksualų diktatą Lietuvoje. Pareiškimas kiek keistokas, nes okupacijos metu jie ir neturėjo už tai kovoti, bet statistiškai tarp partizanų ir pagalbininkų turėjo būti daugiau nei keli šimtai LGBT asmenų. Homoseksualumas, biseksualumas ir visi kiti lytiniai bei lyties dalykai neatsirado atgavus nepriklausomybę. Tiesiog jie buvo nutylimi, kartu su tokių žmonių kančiomis ir pasmerkimais.
Šiedu virtualūs pasisakymai yra puikios reikalo iliustracijos. Tik kad Stambulo konvencija yra išversta į lietuvių kalbą. Tai – sausas biurokratinis tekstas, kuriame nėra kalbama apie prievolę moterims gerti hormonus ir augintis barzdas, o vyrams – keisti tarpkojo komplektaciją. Kalbama apie smurto mažinimą, o ne šeimų ardymą, ar vaikų homoseksualizaciją.
Dera paminėti, kad šeimos vis sparčiau skiriasi ir be Stambulo konvencijos; mano kartoje plaukioja juokelis, kad nevedęs iki 30–ies praleidai tik pirmąsias savo skyrybas.
Gerokai realesnė su konvencijos tekstu susijusi problema yra tai, kad tekstas, kurį tobulino net Vatikano teisininkai, yra gremėzdiškai išverstas, todėl painiai pritaikomas. Realu, kad prisikurs įvairių neaiškios paskirties institutų ir projektinių veiklų programų, o su jų išvadomis ir rekomendacijomis per didelę galią gavę valdininkai ir visuomenininkai gali imti spausti ir atleidinėti už poziciją.
Tiesa, tiesmukai įžeidūs bei smurtą kurstantys atvejai, kai reikia trinktelėti įstatymu, nėra žodžio laisvės ribojimas – į juos reikia reaguoti operatyviai ir griežtai. Bet tai yra susiję ne su konvencijos ratifikavimu, bet vėlesniais biurokratiniais judesiais, kuriuos turi prižiūrėti valdžia, siekiant, kad kova su smurtu neišsigimtų į pinigų gryninimo ar ideologijos įgyvendinimo aparatą.
Susumuojant, genderizmas laimi ne įstatymiškai – Briuselyje ar LR Seime. Lyčių vaidmenys tiesiog kinta istorijos tėkmėje ir tai yra natūralu, o mūsų „tradicinės vertybės“ yra pernykštis sniegas ar net labai paini pasaka.
Galop, baigsiu dar vienu įdomiu faktu: genderistinė samprata socialinė lytis į Lietuvos teisėkūrą ir politinę darbotvarkę atėjo dar gūdžiais brazauskiniais 1995 m., priėmus Pekino deklaraciją. Tad šaukiu aš Tautą, peštynių dėl Stambulo konvencijos išsekintą: „Mušatės prie tuščių lėkščių, kai pietūs suvalgyti, o deserto niekas nebeatneš“. Ir maršai už šeimą čia yra gerokai ne į temą.
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.
