Pozicija

2020.08.30 16:38

Linas Linkevičius. Laikome egzaminą

Linas Linkevičius, Lietuvos užsienio reikalų ministras2020.08.30 16:38

Tai, kas pastaruoju metu įvyko Baltarusijoje, yra žymiai daugiau ir giliau nei krizė diktatūros valdomoje šalyje. Sukrėtimų ir represijų Baltarusijoje būta ne kartą ir ne keleto per tuos 26 Aliaksandro Lukašenkos valdymo metus.

Kadangi opozicija visuomet būdavo silpna ir susiskaldžius, rėžimui nesunkiai pavykdavo neramumus numalšinti. Tarptautinėje arenoje visuomet pasiteisindavo laviravimo taktika – suartėjimą su Rusija keitė flirtas su Vakarais ir tai kartodavosi nuolat. Europos Sąjunga kantriai toleravo tuos pokyčius ir stengėsi užčiuopti bent menkiausią pažangos viltį.

Būtent tai ir paaiškina prieš ketveris metus atšauktas sankcijas daugumai Baltarusijos pareigūnų, nes rėžimas ryžosi paleisti politinius kalinius.

Lietuvos pirmininkavimo ES metu „sujudėjo ledai“ derybose dėl readmisijos ir vizų palengvinimo. Tai sudarė sąlygas ženkliai atpiginti Šengeno vizų kainą Baltarusijos piliečiams. Lietuva iš tiesų suinteresuota, kad mūsų kaimynai daugiau keliautų, daugiau pamatytų pasaulio, mes jiems esame tarsi „langas“ į Europą.

Pastaruoju metu lyg buvo atsiradę konstruktyvesnių požymių dialoge su ES, po didelės pertraukos atkurti kontaktai su JAV. Kuomet paskutinį kartą lankiausi Minske, dalyvavome Tado Kosciuškos pagerbimo priėmime, kuriame sveikinimo kalbas sakė JAV, Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministrai. Ministras Vladimiras Makėjus kalbą sakė baltarusiškai. Kažką panašaus įsivaizduoti prieš keletą metų būtų neįmanoma.

Žodžiu, atsigavimo ir laisvėjimo ženklų būta, bet sustabarėjusi „valdymo vertikalė“ tų ženklų greičiausiai nesureikšmino.

Kaip parodė pastarieji įvykiai, po „pavogtų rinkimų“ pilietinei visuomenei kantrybė išseko. O šalies vadovui rūpėjo ne moderni šalies raida, netgi ne nepriklausomybė ar suverenitetas, o jo paties valdymas ir postas. Bauginimai Rusijos spaudimu pasirodė visišku farsu, kuomet buvęs prezidentas, įspaustas į kampą, paprašė karinės pagalbos būtent iš Rusijos.

Būtent Rusijos vadovui įvykiai Baltarusijoje tapo tikru išbandymu ir ne tik galvos skausmu. Ką daryti? Toleruoti beprecedentinį smurtą Minsko gatvėse? To nuslėpti jau neįmanoma. Toliau palaikyti susikompromitavusį lyderį ir surasti pretekstą „pagalbai“, kaip tai numato sąjunginė sutartis? Bet tam nėra jokio pagrindo ir atrodytų labai dirbtinai. Be to, karinė invazija greičiausiai iššauktų baltarusių tautos pyktį ir neapykantą, jei taip būtų mėginama išsaugoti nueinantį lyderį, kuris savo piliečius išvadino girtuokliais, bedarbiais, tarakonais ir žiurkėm. Tai vargu ar bus pamiršta.

Yra kitas kelias paskatinti Baltarusijos valdžią tikram dialogui, kas iš tiesų sudarytų sąlygas naujiems rinkimams ir ne be pagrindo tikėtis, kad kitas lyderis nebus nusiteikęs prieš Rusiją.

Yra kitas kelias paskatinti Baltarusijos valdžią tikram dialogui, kas iš tiesų sudarytų sąlygas naujiems rinkimams ir ne be pagrindo tikėtis, kad kitas lyderis nebus nusiteikęs prieš Rusiją.

Panašu, kad svarstymai tebevyksta ir tiesiog bijoma demokratinių, „nevaldomų“ procesų, nes tai galimai parodys Kremliaus silpnumą ir persiduos savo nuotaikomis į pačią Rusiją, kurioje pilietinė visuomenė, nors ir spaudžiama, rodo savo aktyvumą jau ne tik Maskvoje ar Sankt Peterburge, bet ir Tolimuosiuose Rytuose.

Tad belieka kompromituot visus tuos, kurie siekia dialogo. Kartoti nueinančio Baltarusijos lyderio pasakas apie užsienio šalių kišimąsi į šalies vidaus reikalus, mokyti kitas valstybes tarptautinių santykių etiketo.

Tikiuosi, visiems, kas atidžiai stebi situaciją, yra visiškai aišku, kad niekas iš Vakarų pusės negrasina šalies suverenitetui ir integralumui, nesikiša ir neketina kištis į vidaus reikalus, nespaudžia ir niekaip kitaip nedaro įtakos opozicijai. Vienintelis įsikišimas buvo tuomet, kai priėmėme į savo šalį tuos, kuriems kilo reali grėsmė, tarp jų ir Sviatlaną Cichanouskają, kandidatę prezidento rinkimuose.

Pareiškėme, kad nepripažįstame neskaidrių, nelaisvų ir nedemokratinių rinkimų ir teigiame, kad tik nauji rinkimai gali išvesti šalį iš moralinės ir politinės aklavietės. Aiškiai sakome: kuomet mušami, prievartaujami taikūs protestuotojai ir prieš juos netgi galimai vykdomi nusikaltimai, negalima dangstytis suverenitetu. Tai nėra kišimasis. Rusija kol kas tebesvarsto, ką daryti, ir kartoja nueinančio Baltarusijos lyderio išsigalvojimus.

Kartu dar siunčia žinutes saviems ramybės drumstėjams ir opozicijos lyderiams. Senais KGB metodais tęsiasi politinių oponentų nuodijimai ir neseniai visus sukrėtė atvejis su Aleksėjum Navalnu.

Iki šiol pasiteisindavo ciniška ir agresyvi taktika, tikintis, kad Vakarai bus susiskaldę, neryžtingi, nenorės komplikuoti ir taip įtemptų santykių ir kaip nors viskas susitvarkys. Taip, kaip „susitvarkė“ po karo Pietų Kaukaze, kuomet buvo okupuota 20 procentų Sakartvelo teritorijos, ir po ryžtingų ES vertinimų bei pasmerkimo greitai buvo sugrįžta į įprasto bendradarbiavimo ritmą. Vakarai pamokų neišmoko, o agresorius suprato, kad kaina priimtina.

Neturėtų stebinti 2014 metais įvykdyta Krymo aneksija ir agresija Donbase. Matyt, savo eilės laukia užšaldytas konfliktas Moldovos Padniestrėje. Rusijos taktika ir siekis vaidinti supervalstybės vaidmenį ne reguliuojant, o kuriant konfliktus ir per tai darant įtaką iki šiol pasiteisino. Tol, kol mūsų sąjungininkai Vakaruose nesupras, kad Rusija šiandien yra ne supervalstybė, o superproblema, tol ir tęsis tarptautinės teisės pažeidimų praktika.

Įvykiai Baltarusijoje išryškina ne tik padėtį toje šalyje, bet ir kitų jėgos centrų situaciją. Tai egzaminas mums visiems.

Tad įvykiai Baltarusijoje išryškina ne tik padėtį toje šalyje, bet ir kitų jėgos centrų situaciją. Tai egzaminas mums visiems.

Ar leisime, kad nugalėtų ciniška elementarių žmogaus teisių užgniaužimo ir malšinimo politika? Ar toleruosime, kai neišrinktas prezidentas, padedant sąjungininkei Rusijai, „išspręs problemą“ sau įprastais metodais ir liks toliau vadovauti?

Todėl jau aiškiai pasakėme, kad tai – buvęs prezidentas ir jo įgaliojimų bei kitų veiksmų valstybės vardu nepripažinsime. Aiškiai pasakėme, kad Europoje toks elgesys nepriimtinas ir netoleruotinas. Sankcijos režimui būtų tik dalis reakcijos. Padedame ir padėsime represijų aukoms, reikalaujame ir reikalausime visų sulaikytųjų paleidimo, nepriklausomo, tarptautinio galimai įvykdytų nusikaltimų tyrimo. Palaikome pilietinę visuomenę, nepriklausomą spaudą.

Europa turi pasakyti Rusijai, kad jos įsikišimas turės ilgalaikes ir rimtas pasekmes ir tos pasekmės bus įgyvendintos. Jei konformizmas ir kitoks prisitaikymas nugalės mūsų deklaruojamą vertybinį požiūrį, ne tik neišlaikysime šio egzamino, bet ir stipriai pažeisime savo pačių, ES, pamatus.