Rusijos vykdoma Ukrainos teritorijos okupacija paprastai apibūdinama karo terminais „fronto linijos“, „tranšėjos“, „dronai“, „artilerija“. Tačiau atskira kova vyksta institucijose, ypač mokyklose. Kas kontroliuoja mokymo programas, ant sienų kabinamus simbolius ir istorijos pamokas, tas kontroliuoja ir oficialiąją tikrovės versiją.
Šiame straipsnyje pasakojama apie tris Ukrainos pedagogus iš skirtingų šalies regionų, savo akimis mačiusius, kaip Rusija perėmė vietos švietimo sistemą. Jų patirtas naujųjų valdžios institucijų smurtas – grasinimai, sulaikymai, tardymai, deportacijos – atskleidžia aiškų veiksmų planą. Okupuotose teritorijose šie metodai pasirodė esą veiksmingi.
Kūno kultūros mokytojas, įkalintas Rusijos kolonijoje
Mokyklų perėmimas Charkivo srityje vyko greitai ir brutaliai.
2022 m. vasario 24-ąją, pirmąją Rusijos invazijos dieną, 49 metų Konstantyną Struką, jo žmoną Oksaną ir sūnų Bohdaną pažadino artilerijos apšaudymų garsas. Iki popietės Rusijos šarvuoti transporteriai ir tankai jau riedėjo per Mala Vovčos, pasienio miestelio, kuriame ši šeima gyveno visą gyvenimą, centrą.
Pirmosiomis dienomis kariai nelietė civilių, tik patikino, kad jie „netrukus taps rusais“.
Kovo pradžioje keliuose buvo įrengti kontrolės punktai, kuriuose budėjo vadinamųjų DLR ir LLR (Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“) kariai. Jie ragino paklusti ir įspėjo, kad reguliarioji Rusijos kariuomenė bus „kur kas žiauresnė“.
Netrukus ėmė dingti žmonės.
Birželio pabaigoje ir liepos pradžioje mokytojai buvo sukviesti į mokyklą. Ant stalo gulėjo du popieriaus lapai. Vienas skirtas tiems, kurie sutiko dirbti pagal rusų programą. Kitas – tiems, kurie atsisakė. Okupantų paskirta už švietimą atsakinga vietos pareigūnė Vira Sorokova rėkė ant mokytojų ir grasino, kad tie, kurie atsisakys bendradarbiauti, „badaus“. Konstantynas ir Oksana atsisakė. Jie parašė atsistatydinimo pareiškimus ir atsiėmė savo darbo knygeles.
Nors Charkivo srityje vyko nuožmūs mūšiai, tuo pačiu metu metodiškai buvo vykdoma švietimo sistemos rusifikacija. Pareigas ėjo nekvalifikuoti žmonės, sutikę bendradarbiauti. Mokyklos buvo įtrauktos į naują biurokratinę sistemą. Į klases ėmė plūsti rusiški vadovėliai. Ugdymo įstaigas pasiekė net diplomai su užrašu „Rusijos Federacija“.
Oksana nematė savo šeimos ateities okupacijos sąlygomis. Rugpjūčio pradžioje ji su septyniolikmečiu Bohdanu išvyko į Kyjivo kontroliuojamą teritoriją. Konstantynas liko. Jis nuolat kartodavo, kad niekam nebus įdomus, nes yra „tik fizinio ugdymo mokytojas“.
Netrukus Oksana iš pažįstamų sužinojo, kad FSB pareigūnai ieško mokytojų, kurie pateikė prašymus išeiti iš darbo. Ji paskambino vyrui ir liepė jam pasislėpti, nenakvoti namuose. Tačiau jis to daryti nenorėjo.
Rugpjūčio 14-osios rytą į jų namus atvyko ginkluoti vyrai. Pirmiausia jie nuėjo pas kaimynus, o tada įsuko į Strukų kiemą. Apieškoję namą, paėmę pinigus ir dokumentus, jie sulaikė Konstantyną ir, užmaukšlinę ant galvos maišą, išsivežė.
Nuo tos akimirkos jis buvo laikomas „dingusiu be žinios“.
Darželio direktorė, turėjusi susiruošti per penkias minutes
Pirmąją invazijos dieną 58 metų Halyna Slabko nuėjo į darbą vaikų darželyje Balaklijoje, vidutinio dydžio miestelyje Charkivo srityje. Rūsyje, kuris paprastai buvo naudojamas daržovėms laikyti, ji įrengė laikiną slėptuvę. Artilerijos apšaudymui stiprėjant, vis ėjo žmonės. Darbuotojai ruošė maistą ir ramino vaikus.
Rusijos kariai užėmė Balakliją kovo 2 dieną.
Halyna su kolega nusiuntė dokumentus Ukrainos valdžios institucijoms, kad darbuotojai galėtų toliau gauti atlyginimus. Ji paslėpė slaptus dokumentus: įsakymus, asmens bylas, darbo žurnalus, sunaikino bylas, kuriose buvo nurodyta, kurių vaikų tėvai yra ATO (vadinamosios antiteroristinės operacijos Donbase) veteranai, – ji žinojo, kad, patekusi į rusų rankas, tokia informacija galėtų kelti pavojų toms šeimoms.
Rugpjūčio 18 d. į Halynos butą įsiveržė vadinamieji „Donbaso separatistai“. Jie apkaltino darželio direktorę tuo, kad ji neperdavė okupacinės valdžios institucijoms darželio turto – kompiuterių ir kitos technikos. Halyna buvo išvesta į apklausą, kurioje dalyvavo du FSB pareigūnai, o po to su maišu ant galvos nuvežta į policijos pastatą.
Kameroje jau buvo išvakarėse sulaikyta mokyklos direktorė Tetjana Semenijivna ir kitos moterys. Viena iš jų pasakojo naktį girdėjusi vyrų riksmus. Kamera buvo ankšta; ant grindų gulėjo čiužiniai. Ten buvo tualetas ir kriauklė, bet tekančio vandens nebuvo. Sargybinis ją vadino „moterų VIP kamera“.
Kitą dieną sargybinis paklausė, ar viduje yra darželio ir mokyklos direktorės. Pirmiausia išvedė Tetjaną. Ji sugrįžo apsiverkusi: jai buvo pasakyta, kad turi penkias minutes susiruošti deportacijai. Halyna išgirdo tą patį.
Vėl moterims ant galvų buvo užmaukšlinti maišai ir jos nuvestos į patalpą, kurioje buvo filmuojama. Vyras, kurį Balaklijoje apklausti žmonės vadino „Muratu“, paleido įrašą – rusiškai kalbanti moteris smerkė SBU (Ukrainos saugumo tarnybą) ir Ukrainos kariuomenę, kaltino Ukrainą dėl karo. Moterims buvo liepta pakartoti tą patį prieš kamerą. Muratas vertė kartoti, kai tik žodžiai jo netenkindavo. Galiausiai po trijų bandymų jis pasitenkino įrašu, atitikusiu jo reikalavimus.
Su sargybinių palyda pasiekusi namus Halyna skubiai susirinko būtiniausius daiktus. Ji buvo taip sukrėsta, kad negalėjo rasti spintoje kabojusio šilto palto, ir, mąstydama apie artėjantį rudenį, kartu su vyru įsėdo į automobilį. Lydimi sargybinių, du automobiliai išvyko Ukrainos pozicijų link. Kelias per „pilkąją zoną“ į Charkivą priminė dykumą, nusėtą kraterių, su nuvirtusiais medžiais, išdraskyta žeme.
„Ko išvis čia atėjai?“ – karjerą užbaigęs susirinkimas
58 metų Žaną Kriučevą okupacija užklupo netikėtai ir negrįžtamai pakeitė gyvenimą.
Gyvenimas susiaurėjo iki praktinių skaičiavimų: kada stoti į eilę duonos, kada neišeiti iš namų, kaip išvengti kratų.
Mokykla Andrijivkoje, kaime Zaporižios srityje, sustabdė veiklą. Vaikai nustojo lankyti pamokas. Mokytojai budėjo pamainomis, stebėdami tuščius koridorius, tarsi saugodami savo pačių gyvenimo muziejų.
Birželio 21 d. Žana gavo žinutę, kuri skambėjo beveik įprastai: „Susirinkimas – prašome nevėluoti.“
Ji dešimtmečius dirbo mokytoja, dėstė anglų kalbą ir ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas. Prieš prasidedant plataus masto karui, Žana dažnai ginčydavosi su mokyklos direktoriumi Oleksandru Havrylovu. Ji sako, kad, kiek jį pažįsta, jis visada simpatizavo Rusijai. Dabar jam atsirado proga savo nuostatas įgyvendinti praktiškai.
Susirinkime direktorius paskelbė, kad mokykla pereis prie rusiškos mokymo programos. Tada jis ėmė po vieną kviesti mokytojus į savo kabinetą, tarsi juos egzaminuodamas.
Jis tiesiai šviesiai paklausė Ž. Kriučevos, ar ji ketina bendradarbiauti su okupacine valdžia. Ji atsisakė – be jokių dramų, bet aiškiai ir nedviprasmiškai. O. Havrylovas atkirto: „Tai ko išvis čia atėjai?“ Žana jam priminė, kad jis sukvietė visą personalą ir kad formaliai ji tebėra Ukrainos mokyklos mokytoja, o tada paprašė savo darbo knygelės.
Posovietiniame pasaulyje darbo knygelė yra daugiau nei paprastas dokumentas: tai tęstinumo įrodymas, gyvenimo, susieto su profesija, darbo vieta ir darbo stažu, liudijimas. O. Havrylovas pareikalavo, kad ji parašytų atsistatydinimo pareiškimą. Žana vėl atsisakė. Ji neketino palikti ukrainietiškos mokyklos; ji atsisakė prisidėti prie jos perorganizavimo į rusišką įstaigą.
Po individualių pokalbių darbuotojai vėl buvo sukviesti. Okupantų paskirta kaimo tarybos pirmininkė Natalija Romanko paskelbė, kad „Ukraina jau yra praeitis ir ji nebegrįš“. Mokytojams buvo liepta susitaikyti su „nauja realybe“. Jei jie sutiktų iš karto, galėtų „tiesiog dirbti“. Jei atsisakytų, netektų darbo.
2022 m. liepą Ž. Kriučeva išvyko iš okupuotos teritorijos. Ji prisipažįsta, kad, „gyvendama Rusijos kariuomenės užnugaryje“, jautusi ne tiek baimę, kiek pasibjaurėjimą ir pažeminimą. Išvykusi iš okupuotos teritorijos ir pamačiusi Ukrainos vėliavą, Žana pajuto palengvėjimą.
Dvi švietimo fronto pusės
Vietos, kurias šio pasakojimo veikėjai vadina namais, šiuo metu egzistuoja skirtingose realybėse.
2022 m. rudenį Ukrainos kariuomenė išlaisvino Mala Vovčą, tačiau dėl nedidelio atstumo nuo Rusijos sienos civiliams ten gyventi vis dar pavojinga, neveikia ir mokykla. Oksana buvo priversta palikti savo namus. Jos vyras Konstantynas tebelaikomas Rusijos kalėjime. 2022 m. lapkričio 30 d. Rusijos gynybos ministerija per Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą atsiuntė tai liudijantį pranešimą. Maždaug po metų atėjo trumpas laiškas. Konstantynas rašė, kad yra gyvas ir sveikas, kad myli savo šeimą, ir klausė, kas yra daroma, kad jis galėtų grįžti namo. Jis baigė laišką vildamasis, kad jie dar pasimatys.
Balaklija buvo išlaisvinta 2022 m. rugsėjį žaibiško Ukrainos kontrpuolimo metu. Dėl tebegresiančio pavojaus daugelis gyventojų negrįžo. Tą rudenį Halyna jau buvo grįžusi namo. Kambaryje esančioje spintoje ji pamatė tiesiai prieš akis kabantį šiltą paltą. Kovų metu sunaikinta vietos mokykla buvo atstatyta, tačiau vėliau vėl buvo apgadinta per dronų smūgį. Šiuo metu pamokos vyksta nuotoliu. Papildomos pamokos ir meno veiklos vaikams vyksta požeminiame bunkeryje.
Zaporižios srityje esanti Andrijivka tebėra okupuota. Iš dvidešimties mokytojų iš pradžių aštuoni atsisakė bendradarbiauti, tačiau trys iš jų galiausiai sutiko. Be Žanos, okupuotą teritoriją paliko tik dar vienas mokytojas. Nuo 2022 m. rugsėjo mokykloje buvo pradėta taikyti rusiška mokymo programa. Mokiniai mokosi Rusijos istorijos, stovi išsirikiavę po Rusijos vėliava ir sueigų metu gieda Rusijos himną. Kai kurie prisijungė prie Kremliaus remiamo „Pirmųjų judėjimo“, sukurto pagal sovietinių pionierių pavyzdį.
Perėmimo sistema
Oksanos, Halynos ir Žanos istorijos yra asmeninės, tačiau pats reiškinys sisteminis. Prievartinis mokyklų perėmimas buvo pirmasis žingsnis platesnėje okupacijos per švietimą kampanijoje. Pasak Rusijos švietimo ministro, iki 2022 m. pabaigos apie 1 300 mokyklų okupuotose teritorijose buvo įtrauktos į Rusijos sistemą, jose dirbo 36 000 mokytojų, kurių daugelis atvyko iš Rusijos.
Tai greičiausiai yra tarptautinės teisės, numatančios, kad okupantas paprastai privalo išsaugoti esamą teisinę tvarką, pažeidimas. „The Reckoning Project“ teisės analitikas Kareemas Asfari atkreipė dėmesį, kad pagal Hagos konvencijos 43 straipsnį „okupantas privalo gerbti šalyje galiojančius įstatymus, nebent tai būtų visiškai neįmanoma“. Ilgalaikės okupacijos atveju Ženevos konvencijos nuostatos reikalauja, kad būtini pakeitimai būtų daromi atsižvelgiant į gyventojų gerovę, įskaitant pagarbą švietimo įstaigoms, kultūriniam, religiniam ir šeimos gyvenimui, – toks reikalavimas neleidžia vykdyti didelio masto ideologinių pertvarkų.
Pasak Ukrainos žmogaus teisių organizacijos „Almenda“, Kryme kelerius metus išbandytas modelis po 2022 m. buvo pradėtas taikyti sparčiau ir ryžtingiau. Išlaisvintų Charkivo srities vietovių mokyklose rastuose 23 rusiškuose vadovėliuose tyrėjai aptiko sistemingos karą remiančios propagandos: mitą apie visada laiminčią „didžiąją Rusiją“, totalitarinę „tarnystės tėvynei“ etiką ir kaip pavyzdžius vaikams pateikiamus karo didvyrius.
Rusijos primesta mokymo programa taip pat greičiausiai yra neteisėta. Remiantis ataskaita, kurią organizacija „The Reckoning Project“ pateikė Jungtinių Tautų Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetui, Rusijos politika pažeidžia tarptautinę žmogaus teisių teisę, pagal kurią švietimas privalo „gerbti vaiko kultūrinę tapatybę, kalbą, vertybes ir kilmės šalį“. Švietimas taip pat turi būti „priimtinas“, tai yra, aktualus, kultūriškai tinkamas ir kokybiškas, ir negali būti naudojamas „karinei propagandai“ ar neapykantai kurstyti.
Ukrainos vaikų militarizavimas neapsiriboja vien propaganda. Tai taip pat yra praktinis procesas, turintis aiškų galutinį tikslą. Propagandiniais elementais persmelkti „pokalbiai apie tai, kas svarbiausia“ ir „drąsos pamokos“, kurias veda kariai, yra papildomi ginklų ir dronų naudojimo mokymais. Rusija taip pat plečia kadetų rengimą ir sukarintų jaunimo organizacijų veiklą.
Pasak Džordžtauno universiteto projekto „Collaborative on Global Children`s Issues“ tarptautinio bendradarbio Vladyslavo Havrylovo, Rusijos valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su savo pagalbininkais, sukūrė „plataus masto sistemą, apimančią visus vaikus Ukrainos okupuotose teritorijose“.
Jis pabrėžia, kad programa „Rusijos ereliukai“ skirta mažiausiems vaikams, paprastai nuo septynerių iki trylikos metų. Augdami vaikai pereina į „Junarmiją“, skirtą 8–18 metų vaikams, „Pirmųjų judėjimą“, skirtą 6–17 metų vaikams, arba „Vieningosios Rusijos jaunąją gvardiją“.
„Aktyviausi dalyviai yra vidurinių mokyklų moksleiviai, maždaug 11–17 metų amžiaus; jiems skirtose programose numatyti kariniai-patriotiniai renginiai, pratybos, šaudymas ir „karinės-istorinės“ inscenizacijos. Šios organizacijos vykdo tikslingą Ukrainos vaikų rusifikaciją okupuotose teritorijose, diegia Rusijos švietimo standartus ir, svarbiausia bei pavojingiausia, rengia būsimus mobilizacijos išteklius Rusijos kariuomenei“, – sakė jis.
Tokios politikos esmė – vaikų naudojimas kaip priemonės ilgalaikiams demografiniams ir tapatybės pokyčiams pasiekti: priverstinis ar prievartinis išvežimas, atskyrimas nuo tėvų ir perdavimas Rusijos institucijoms.
Pasak Ukrainos ombudsmeno Dmytro Lubineco, nustatyta daugiau nei 19 500 vaikų deportavimo ir priverstinio perkėlimo atvejų. Kai kurie vaikai atskiriami nuo savo šeimų ligoninėse arba „filtravimo“ metu, siunčiami į vadinamąsias „poilsio stovyklas“, ten indoktrinuojami ir kartais net patenka į Rusijos įvaikinimo ir globos sistemą.
2023 m. kovą Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė arešto orderius Vladimirui Putinui ir Rusijos vaikų teisių komisarei Marijai Lvovai-Belovai dėl įtariamų karo nusikaltimų – neteisėto Ukrainos vaikų deportavimo ir perkėlimo.
Tačiau kol teisingumas delsia, indoktrinacijos ir militarizacijos sistema jau duoda numatytų rezultatų. Ar Rusijos propaganda iš tiesų formuoja okupuotose Ukrainos teritorijose augančios kartos mąstyseną, yra atskiras – ir nepakankamai ištirtas – klausimas. Tačiau jos pagrindinis tikslas yra paprastesnis – įteisinti Rusijos pretenzijas į šių žmonių kūnus, paverčiant vaikinus ir merginas kariais, kuriuos reikia apmokyti, mobilizuoti ir išsiųsti kovoti bei mirti kare prieš savo pačių šalį.
