Baltarusiją atsisakiusio palikti Statkevičiaus žmona: „Tai kelionė į vieną pusę“

„Tada aš tiesiog... Na, tada aš tiesiog sušukau: „Ne!“ Tiesiog ėmiau iš visų jėgų šaukti „Ne!“ – taip baltarusių politikos veikėjo ir politinio kalinio Mikalajaus Statkevičiaus žmona apibūdino pirmas emocijas sužinojus, kad jos vyras atsisako palikti Baltarusijos teritoriją. Interviu LRT.lt Marina Adamovič papasakojo apie pirmąjį vyro skambutį per pastaruosius kelerius metus, pranešimą apie dingimą ir kodėl vyras atsisakė išvykti iš Baltarusijos. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

2025 m. rugsėjo 11 d., po JAV prezidento atstovo Johno Cole`o susitikimo su Aliaksandru Lukašenka, vienas žinomiausių Baltarusijos opozicijos veikėjų ir buvęs kandidatas prezidento rinkimuose M. Statkevičius buvo paleistas į laisvę kartu su dar 51 politiniu kaliniu.

Netrukus po žinios apie politiko išlaisvinimą pasirodė informacija, kad jis atsisakė palikti Baltarusiją ir nekirto sienos su Lietuva; tuo tarpu kiti išlaisvinti asmenys atvyko į Vilnių. Keletą valandų Mikalajų buvo galima matyti per Baltarusijos pusėje esančiame pasienio poste „Kamennyj log“ įrengtas vaizdo stebėjimo kameras.

Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) patvirtino informaciją, kad vienas iš kalinių iš tiesų liko kitoje pasienio pusėje, tačiau tarnyba negalėjo pateikti duomenų apie to asmens tapatybę, nes jis neperžengė Lietuvos sienos. VSAT taip pat pareiškė, kad M. Statkevičius vėliau pasišalino į punkto gilumą, lydimas Baltarusijos pareigūnų.

Šiandien oficialaus patvirtinimo apie politiko buvimo vietą vis dar nėra, nors A. Lukašenka ketvirtadienį pripažino, kad M. Statkevičius atsisakė išvykti į Lietuvą, todėl pareigūnai „jį išsivežė“.

Nėra patikimos informacijos apie buvimo vietą

Pirmadienio rytą Baltarusijos leidinys „Naša Niva“, cituodamas šaltinį, pranešė, kad M. Statkevičius yra toje pačioje kolonijoje Glubokoje, iš kurios buvo išvežtas rugsėjo 11 d. Tačiau, pasak politiko žmonos, ši informacija nebuvo patvirtinta.

„Deja, aš nežinau, kur šiuo metu yra Mikalajus. Daug žmonių kreipėsi į mane dėl vienoje žiniasklaidos priemonėje pasirodžiusios informacijos, kad jis buvo grąžintas į Glubokoję. Tai gali būti tiesa, nes Mikalajus pats spėjo, kad jį gali grąžinti į Glubokoję. Tačiau šaltinio patikimumo patvirtinti neįmanoma“, – sako Marina.

Jos nuomone, yra pagrindo abejoti šios informacijos patikimumu.

„Per 2 metus ir 7 mėnesius niekas nesugebėjo gauti nė kruopelės informacijos apie Mikalajų, jo būklę, tai, kas su juo vyksta. Ir staiga per tokį trumpą laiką gauname informaciją, kad jis grąžintas į koloniją Glubokoje. Akivaizdu, kad tai kažkam reikalinga“, – mano M. Adamovič.

Terminas „inkommunikado“ baltarusių kontekste paprastai vartojamas žmogaus teisių gynėjų, kai kalbama apie kalinius, visiškai neturinčius ryšio su išoriniu pasauliu. Praktiškai tai reiškia, kad neleidžiama susitikti su giminėmis ir advokatais, draudžiama skambinti, rašyti laiškus ir siųsti siuntinius. Iš esmės žmogus dingsta iš viešosios erdvės ir neįmanoma patikrinti, kas su juo vyksta, ar jis gyvas ir kur tiksliai yra laikomas.

Marinos bandymas patvirtinti informaciją apie vyro buvimo vietą tiesiogiai kolonijoje Glubokoje nedavė rezultatų.

„Tradiciškai paskambinus telefonu į Glubokoję niekas jokios informacijos neteikia. Sakoma: „Iš kur mums žinoti, kad esate jo žmona? Atvažiuokite“, – pasakoja moteris.

Pareiškimas milicijai ir pareigūnų reakcija

Sekmadienį vakare dingusio prie Baltarusijos ir Lietuvos sienos politiko žmona kreipėsi į miliciją su pareiškimu apie žmogaus dingimą, išdėstė visas aplinkybes, kuriomis nutrūko ryšys su M. Statkevičiumi.

„Atsakymo negavau. Paieškos operacijos juk reikalauja laiko, tiesa. Reakcija buvo – nežinau, kiek tai tiesa, ar žmonės, sakykime, apsimetė nežiną, bet jie neparodė jokių emocijų dėl Mikalajaus asmenybės“, – sako politinio kalinio žmona.

Ji patikslina, kad procesas užtruko ilgai, o pareigūnus labiausiai domino ne vyro dingimas, o skambučių iš pasienio detalės.

„Man atrodo, kad esant daugybei įrodymų, įskaitant vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, galbūt reikėjo išsamiau aptarti kitas temas, o ne tai, iš kokio telefono jis skambino“, – pabrėžia M. Adamovič.

Pirmasis skambutis ir emocijos po „išlaisvinimo“

Marina apie vyro išlaisvinimą sužinojo iš sūnaus Jurijaus, nes tuo metu buvo užsienyje.

„Mikalajus negalėjo man prisiskambinti. Visada buvo taip: vos tik jis išeidavo į laisvę, net jei tai buvo va tokio tipo „laisvė“, iš karto man paskambindavo, paprašydavo ko nors telefono ir paskambindavo. Net jei nelaisvėje praleisdavo kelias paras, ir aš dėl kažkokių priežasčių negalėdavau jo pasitikti arba tiesiog nežinodavau, kur jį pasitikti. Juk tai ne visada vyko netoliese: kartais jį išveždavo į ROVD (rajono policijos skyrių – LRT.lt), kartais – kur nors toliau. Neprisiskambinęs man, jis paskambino mano sūnui, o jau Jura susisiekė su manimi“, – pasakoja ji.

Marina prisimena, kad pirmosios emocijos buvo netikėtos: sūnus jai sušuko baltarusių kalba: „Ён вяртаецца, ён вяртаецца ў Беларусь (jis grįžta, jis grįžta į Baltarusiją – LRT.lt).“

„Aš iš karto nesupratau, apie ką kalbama. Tai buvo labai netikėta. Tada jis sušuko, kad Mikalajus paleistas ir grįžta į Baltarusiją. O aš tiesiog... Na, tada aš tiesiog sušukau: „Ne!“ Tiesiog ėmiau iš visų jėgų šaukti „Ne!“ – pasakoja ji.

Nepavykus susisiekti tiesiogiai, ji pasiskolino telefoną iš šalia stovėjusios merginos, padiktavo numerį sūnui, ir Jurijus sujungė juos su Mikalajumi. Išgirdus vienas kito balsą, pirmoji emocija, pasak moters, buvo laimė.

„Jis patvirtino, kad nuo vasario (2023 m. – LRT.lt) neturėjo jokio ryšio. Bet jis ir toliau man rašė, kaip ir aš jam. Ir jis, kaip ir aš, nė sekundės neabejojo, kad mes ir toliau vienas kitą palaikome. Neaprašysiu mūsų asmeninių jausmų, žodžių, kuriuos sakėme vienas kitam. Bet jis spėjo pasakyti, kad grįžta į Baltarusiją. Aš sakiau: „Prašau, palauk manęs, palauk manęs. Aš taip noriu tave apkabinti, aš tavęs taip seniai nemačiau.“ Bet jis sakė: „Tai neįmanoma, tai kelionė į vieną pusę.“ Tai reiškia, kad jis negalėjo laukti, kol aš atvažiuosiu“, – pasakoja Marina.

„Jis taip pat pasakojo, kad matė, kaip išvežami patriotai, ir paklausė: „O kas tada bus su šia šalimi?“ Tiesą sakant, daugiau mes beveik nieko vienas kitam nespėjome pasakyti. Vienintelis dalykas, kurį jis man pasakė, buvo tai, kaip jis visą tą laiką jaudinosi ir nerimavo dėl manęs“, – priduria pašnekovė.

Moteris prisipažįsta: kad ir kiek laiko praėjo – pastarasis išsiskyrimas trunka jau daugiau nei trejus metus, nuo 2022 m. birželio, kai įvyko paskutinis susitikimas, – išgirdus jo balsą, jai atrodė, tarsi jie niekada nebūtų išsiskyrę.

„Jo balse buvo neįtikėtinai daug energijos ir jėgos. Tai buvo visiškai nepalaužto žmogaus balsas, nepaisant to, kad iš penkerių metų ir trijų su puse mėnesių, praleistų kolonijoje, beveik visą laiką jis prabuvo vienutėje“, – sako M. Adamovič.

Kodėl Statkevičius atsisakė išvykti iš Baltarusijos?

M. Statkevičiaus sprendimas nepalikti Baltarusijos, pasak M. Adamovič, buvo nuspėjamas ir akivaizdus. Todėl ji labiausiai ir bijojo būtent tokio įvykių posūkio.

„Net neabejojau, jog bandant deportuoti Mikalajų, jis padarys viską, kad grįžtų į Baltarusiją. O po to, žinoma, jo išlaisvinimas taps dar sudėtingesnis. Galbūt todėl aš ir šaukiau „ne“, išgirdusi, kad jį bando išvežti, o jis grįžta“, – pabrėžia politiko žmona.

M. Statkevičius su represijomis susiduria ne pirmą kartą. 2004 m. jis buvo suimtas už dalyvavimą protesto akcijoje prieš referendumą, leidusį A. Lukašenkai kelti savo kandidatūrą trečiajai kadencijai. Tuomet politikas buvo nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme lygtinai.

2010 m., po prezidento rinkimų ir demonstracijos Minske išvaikymo, M. Statkevičius vėl buvo sulaikytas. 2011 m. teismas jį nuteisė šešeriems metams griežto režimo kolonijoje. Jis buvo paleistas tik 2015 m. rugpjūtį, valdžiai paskelbus jam suteiktą malonę, nors pats politikas malonės prašymo nepasirašė.

M. Adamovič prisimena, kad dar 2015 m., vos išėjęs į laisvę, Mikalajus pasakė, kad niekur iš Baltarusijos neišvyks. „Kartu mes padarysime šią šalį laisvą“, – teigė jis.

„Jis visada manė, kad bet kokios vertybės, bet kokie įsitikinimai yra verti tiek, kiek žmogus yra pasirengęs už juos sumokėti, – tai vienas iš pagrindinių jo įsitikinimų. Jei žmogus, deklaruojantis kokias nors visuomenei svarbias vertybes, vėliau parodo visuomenei, kad asmeninis saugumas jam yra svarbesnis, paprastai įvyksta masinis šių vertybių atsisakymas, jų niveliavimas. Mikalajus negali to leisti. Tai dar viena priežastis, kodėl jis liko Baltarusijoje“, – sako politiko žmona.

Pasak M. Adamovič, jam buvo svarbiausia išsaugoti vidinę laisvę, orumą ir teisę į savo pasirinkimą, taip pat „perlaužti žaidimą“ – likti subjektu, išsaugoti laisvą apsisprendimą ir pasilikti šalyje.

„Tai tikrai nesusiję su baime, kad jo negerbs. Net jei jis būtų visiškai vienas, o per šiuos ilgus penkerius metus jis buvo visiškai vienas, tai niekaip nebūtų paveikę jo sprendimo, net jei apie jį niekas nebūtų sužinojęs. Tai jo vidinis orumas, jo vidinis įsitikinimas ir jo vertybės, kurių jis nėra pasirengęs atsisakyti“, – aiškina ji.

M. Adamovič pabrėžia, kad jiedu su Mikalajumi visada laikėsi prieš daugelį metų suformuluoto pagrindinio principo: „Kai tik atsiras viltis, jūs nepažinsite baltarusių.“

„Mikalajus gerai supranta, jog norint, kad ši viltis neišblėstų, kad ji neužgestų, kažkas turi ją puoselėti“, – sako M. Adamovič.

„Visada palaikysiu savo vyrą“

Politiko bendražygis Jauhenas Vilskis rugsėjo 11 d. buvo Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje tuo metu, kai ten buvo atvežtas M. Statkevičius. Apie tai jis papasakojo „Deutsche Welle“ (DW).

„Man davė penkias minutes, pasakė, kad jei per tą laiką nepavyks įtikinti, tema bus baigta. Aš pasakiau [M. Statkevičiui], kad jis čia reikalingas, kad baltarusiams čia reikia lyderio. Jis atsakė, kad priėmė sprendimą, jog A. Lukašenka negali nuspręsti, kur jam būti ir ką daryti, kad jis pats yra savo likimo šeimininkas, kad jis turi garbę, orumą ir pats nusprendžia, ką daryti. M. Statkevičius sakė: „A. Lukašenka gali mane įkalinti, bet viduje aš esu laisvas. Aš priėmiau sprendimą likti Baltarusijoje“, – DW pasakojo J. Vilskis.

Marina prisipažįsta, kad nepriklausomai nuo to, kaip ji vertina šį sprendimą, ji visada jį rems.

„Šiomis dienomis labai dažnai kartoju: 2015 m., kai Mikalajus išėjo į laisvę, daugybė žmonių prieidavo prie mūsų mieste, spaudė jam ranką, prašė kartu nusifotografuoti. Daugelis jų klausė: „Jūs gi neišvyksite? Juk mūsų nepaliksite?“ Mikalajus atsakydavo: „Ne, aš niekur neišvyksiu“, – prisimena ji.

Pasak politinio kalinio žmonos, nepaisant išorinio jų gyvenimo dramatiškumo, o kartais net atviro tragiškumo, ją visada lydėjo laimingo likimo jausmas: šalia jos visada atsidurdavo reikalingi žmonės.

„Šalia manęs buvo visi, kuriuos mylėjau ir myliu. Esu be galo dėkinga likimui už tai ir visada jam dėkosiu. O jei kalbėtume apie tai, kiek tai nerimo kelia ir kiek tai yra sunku – taip, tai kelia labai daug nerimo ir yra labai sunku. Taip, net ir geriausiais laikais, kai mes esame kartu, jei Mikalajus staiga išnyksta iš mano akiračio, mane apima panika, net siaubas, kitaip to nepavadinsi. Suprantu, kad ji yra nepagrįsta, bet ta begalinė baimė niekur nedingsta. Tačiau tai nepaneigia mano anksčiau pasakytų žodžių“, – atvirauja M. Adamovič.

Kalbėdama apie vaikus, kurie taip pat yra priversti stebėti tai, kas vyksta su tėvu, moteris pabrėžia: jie gerbia jo pasirinkimą.

„Nors, žinoma, labai norėtume jį matyti laisvėje“, – baigia pokalbį politinio kalinio žmona M. Adamovič.

*Šis tekstas buvo redaguotas (07 val. 55 min.). Patikslinta pastraipa apie VSAT pateiktą informaciją dėl M. Statkevičiaus pasišalinimą į kontrolės punkto gilumą. Išimta sąvoka „neutralioji zona“.