Prieš vykdamas į 80 kilometrų nuo Kyjivo nutolusį Bila Cerkvos miestą pokalbiui su 59 metų Vitalijumi Dribnycia, kelis vakarus „Youtube“ klausiausi jo pokalbių su Rusijos piliečiais. Šie pokalbiai buvusį vidurinės mokyklos bei koledžo istorijos mokytoją išgarsino ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje. Po to, kai apie jį straipsnį parašė JAV dienraštis „The New York Times“, pas kuklų istorijos mokytoją vyksta žurnalistai iš įvairių šalių.
Savo laidas autorius įvardijo „Vox Veritatis“, išvertus iš lotynų kalbos – „Tiesos balsas“. Anot Vitalijaus, viskas prasidėjo nuo to, kad prieš penkerius metus dėl ligos nebegalėjo tęsti mokytojavimo ir išėjo į pensiją. Taip sutapo, kad po kelių mėnesių, 2021 metų vasarą, Rusijos vadovas Vladimiras Putinas paskelbė didelį straipsnį apie tai, jog Rusija ir Ukraina yra viena tauta, kuo remdamasi po pusmečio Maskva įsiveržė vaduoti „brolių“ nuo nacistų. Istorijos iškraipymo netoleruojantis Vitalijus iš karto po V. Putino pareiškimo nusprendė rusams priminti, kad Maskva jau nuo 2014 metų okupuoja Krymą ir dalį Donbaso. Norėjo paaiškinti ir tai, kad Vakarų istorikai vartoja terminą kaimyninės šalys, o posakį „broliškos tautos“ išgalvojo Kremlius tam, kad pateisintų svetimų žemių užgrobimą.
Vyriškis užsiregistravo tinklalapyje „Chatroulette“ ir pašnekovais pasirinko Rusijos piliečius. Istorikas ramiu tonu rusams aiškino, kur jie klysta, tačiau dauguma pašnekovų į tai reagavo nervingai, keiksmais ir grasinimais primušti. Dar daugiau aistrų kilo Maskvai 2022 metų vasarį pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą. Vaizdo įraše įrašyti pašnekesiai netikėtai sulaukė didelio dėmesio, kai kurie buvo peržiūrėti beveik du milijonus kartų, nors šiaip įrašai istorine tema „Youtube“ platformoje nėra labai populiarūs.
2024 metais Kyjivo verslo žurnalas „Fokus“ Vitalijaus kanalą pripažino žiūrimiausiu istoriniu kanalu ir tinklaraštininką įtraukė į dvidešimtuką populiariausių šalyje. Per ketverius metus Vitalijus paskelbė 1,5 tūkstančio įrašų, o kanalas įgijo beveik pusę milijono prenumeratorių. Istorijos mokslus Vitalijus baigė 1991 metais, tada, kai Ukraina išstojo iš Sovietų Sąjungos. Atėjęs dirbti į kaimo mokyklą, Vitalijus pamatė, kad vadovėliai likę tie patys, redaguoti Maskvoje, todėl nusprendė neatidėliodamas parašyti naują. Taip ir padarė. Spaustuvėje atspausdino kelis šimtus egzempliorių be jokio suderinimo su Švietimo ministerija. Antrą vadovėlį parašė kartu su buvusia savo dėstytoja, po to dar kelis pats. Teko redaguoti ir kitų sukurtus vadovėlius.
„Manau, kad rusų požiūris į Ukrainą per trejus su puse karo metų tapo labiau propagandinis. Prieš penkerius metus pasitaikydavo blaiviai į istoriją žiūrinčių tiek dėstytojų, tiek ir studentų. Dabar studentai nebežino net garsių Rusijos istorikų pavardžių, nėra skaitę jų vadovėlių, o kartoja šovinistinius Kremliaus teiginius. Toks įspūdis, kad mokslas pas juos pralaimi prieš propagandą. Šiaip istorija nėra labai mėgiama jokioje šalyje, nes norint įsiminti faktų ir įvykių gausybę bei suvokti jų seką, reikia įdėti nemažai pastangų. Net neskaitantys knygų rusai yra įsitikinę, kad geriau už mus žino Ukrainos istoriją“, – sakė Vitalijus.
Dauguma kaimyninės šalies piliečių neturi supratimo, kad skandinavų kilmės žodžiu „rusai“ (Lietuvoje „rusėnai“) buvo vadinami žmonės, gyvenę Kyjivo bei aplinkinių žemių teritorijoje, o tą pavadinimą vėliau pasisavino Kremlius. Gerokai vėliau už Kyjivą įsikūrusią Maskvą labai nervino terminas „Kyjivo Rusia“, todėl Ukrainos žemes carai įsakė vadinti „Mažoji Rusija“, savoms prisiskirdami „tikrosios“ Rusijos vardą. Taip pat pareiškė, kad ukrainiečiai šneka ne atskira kalba, o rusišku dialektu. Pašnekovai dažnai nežino, kad po Pirmojo pasaulinio karo Ukraina buvo paskelbusi nepriklausomybę, tačiau Maskvos bolševikų rankomis ji buvo pasmaugta, o dalis neigia, jog Kremlius specialiai sukėlė badą, pražudžiusį milijonus ukrainiečių.
Vėlesnę kovą dėl nepriklausomybės rusai tapatina su fašizmu, melagingai teigdami, kad nepriklausomybės ideologas Stepanas Bandera buvo fašistas, nes turėjo Vokietijos pilietybę. Iš tikrųjų S. Banderą fašistai įkalino konclageryje už atsisakymą bendradarbiauti, o Vokietijos pilietybę jis gavo po Antrojo pasaulinio karo toje demokratinėje šalyje likęs gyventi. Diskusijose Vitalijus neneigia, jog dalis ukrainiečių bendradarbiavo su A. Hitlerio fašistais ir buvo susibūrę į du karinius dalinius, tačiau taip pat primena, kad iš rusų buvo suformuoti trys nacistiniai daliniai, o tokie buvo susikūrę ir Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, kitose šalyse. Tačiau istoriko pateikiami konkretūs argumentai pašnekovų rusų neveikia, o Maskvos bendradarbiavimu su A. Hitleriu jie netiki net priminus ilgai Kremliaus neigtus ir slėptus Molotovo–Ribentropo pakto dokumentus.
Dauguma rusų neigia Maskvai 2014 metais užgrobus Krymą ir okupavus dalį Donecko bei Lugansko regionų, nes tai esą padarė patys sukilę tų regionų gyventojai be Kremliaus įsikišimo. Be to, tvirtina, kad 2022 metais Rusija privalėjo pulti Ukrainą gindama rusakalbius nuo fašistų skriaudų. Visus pokalbius įrašo pabaigoje Vitalijus pakomentuoja, išvardija, kur pašnekovai klydo ir kokie yra tikri faktai. „Tai darau ne tiek dėl rusų, kiek dėl tautiečių, nes 95 procentai stebėtojų yra ukrainiečiai, o jų istorinės žinios irgi nėra geros. Gaunu daug laiškų, kuriuose žmonės dėkoja už pasakojimus, dėl kurių esą koregavo istorijos žinias“, – tvirtino Vitalijus.
Pasakius, kad Charkive ir Sumuose net šiemet sutikau pagyvenusių ukrainiečių, S. Banderą vadinančių fašistu, o Rytų Ukrainoje vis dar matau paminklų su sovietine bei Rusijos simbolika, istorikas tuo nesistebėjo. „Į desovietizacijos ir derusifikacijos procesus šalies vadovai iki pat 2014 metų žiūrėjo pro pirštus, senus paminklus padažė geltonai mėlyna spalva ir paliko stovėti. Tautinei atminčiai stiprinti didesnį dėmesį skyrė vien prezidentai V. Juščenka bei V. Porošenka. Nesistebiu, kad sutinkat pensininkų, kurie S. Banderą ir toliau vadina fašistu, nes to visą gyvenimą buvo mokomi. Sumišimą dėl kai kurių paminklų kelia ir tai, kad valdžia nėra apsisprendusi, kaip vertinti ukrainiečių dalyvavimą bolševikinėje armijoje, kare Afganistane, slopinant sukilimus Prahoje ir Budapešte“, – sakė jutuberis.
Pašnekovai rusai dažnai kaltina, neva jie Maskvoje negriauna paminklo ukrainiečių rašytojui T. Ševčenkai, o ukrainiečiai A. Puškinui verčia. Istorikas tokius asmenis užčiaupia primindamas, kad Rusijoje yra vienas paminklas T. Ševčenkai, o Ukrainoje monumentai A. Puškinui buvo pristatyti šimtais, nes tokiu būdu Maskva žymėjo savo įtakos sferą. Dalis paminklų A. Puškinui būtų stovėję Ukrainoje ir toliau, tačiau po patirtų žiaurumų žmonės nebenori matyti jokių barbariškos okupantų šalies simbolių.
Paklausus, ar dažnai su internautais rusais tenka diskutuoti apie Lietuvos kunigaikščių valdymo Kyjive laikus, istorikas papurtė neigiamai galvą. „Jie apie tai mažai žino, nes sovietmečiu mokyklose nieko nemokė, o dabar Rusijos vadovėliuose turbūt irgi nedaug rašo. Mūsų vadovėliuose pagaliau apie tai rašoma pakankamai, tiesa, apie Lenkijos valdymo metus mokome gerokai daugiau, nes tai buvo vėlesni laikai, truko ilgiau ir daugiau išliko rašytinio bei kultūrinio paveldo“, – sakė Vitalijus.
Interviu su istoriku užbaigėme pasivaikščiojimu Didvyrių alėjoje, skirtoje kare su Rusija žuvusiems Bila Cerkvos gyventojams. Atsisveikindamas pedagogo paklausiau, ką, turint omenyje dabartinį karą, po nepriklausomybės atgavimo šalies vadovai privalėjo daryti kitaip istorinės atminties srityje.
„Turėjo skirti didesnį dėmesį ukrainiečių kalbos ir istorijos mokymui, tautinio tapatumo bei patriotizmo formavimui. Vietoje to mes ir toliau gyvenome dvikalbystėje bei toleravome rusų šnekos dominavimą kai kuriuose regionuose, šventėme sovietinius jubiliejus, scenoje bei televizijoje karaliavo Maskvos artistai bei filmai, o aikštėse puikavosi paminklai Rusijos karvedžiams. Dabartinis karas daugelį galutinai prablaivė ir labiau mus suvienijo. Tai džiugina, tačiau valdžia ir dabar, mano manymu, nepakankamai skiria dėmesio istorinės tiesos įtvirtinimui ir kovai su Maskvos propaganda. Nedarykit jūs tokių klaidų, nes Kremlius tikrai nesnaudžia. Didelis ačiū Lietuvai už paramą mūsų kovai, to nepamiršime“, – pokalbį užbaigė istorikas, dalį savo pajamų už įrašus „YouTube“ pervedantis armijai.
