Didelės eilės, ribotas sveikatos paslaugų prieinamumas, mažėjantis gimstamumas, tuštėjančios savivaldybių ligoninės, pacientų kelionės į didžiuosius miestus ieškant kokybiškesnio gydymo, tarp įstaigų migruojantys medikai. Skamba pažįstamai? Šiandien tai – Lietuvos realybė, tačiau prieš du dešimtmečius su labai panašiais kasdieniais iššūkiais, reikalavusiais ryžtingų ir efektyvių sprendimų, buvo susidūrusi ir Danija.
Danija maža šalis, su daug nedidelių ir atokių savivaldybių, kur sveikatos paslaugų prieinamumas ilgainiui tapo ribotu, todėl šalis nusprendė imtis sisteminės reformos. Reikėjo daug politinės valios ir ilgo dialogo pripažinti, kad ateities pacientas bus visiškai kitoks: vyresnis, dažniau sergantis, turintis kelias lėtines ligas, reikalaujantis ne epizodinio gydymo, bet nuolatinės priežiūros. Toks ligų valdymas neišvengiamai trikdo kasdienį gyvenimą, mažina jo kokybę, todėl sprendimai turi būti orientuoti ne tik į gydymą, bet ir į žmogaus bei jo artimųjų gyvenimo kokybę.
Šiuolaikinės technologijos medicinoje leidžia didelę dalį paslaugų perkelti arčiau paciento – į namus ar bendruomenę, suteikiant didesnį vaidmenį pirminei sveikatos priežiūrai. Tai mažina hospitalizacijos poreikį, stiprina paciento vaidmenį gydymo procese ir dažnai gerina sveikatos priežiūros rezultatus. Tačiau tai tik maža dalelė proceso, kuriam būtinas labai aiškus paciento kelias.
Vienu kertinių visos Danijos sveikatos reformos principų tapo tikslas – gydyti pacientą ten, kur tai galima padaryti efektyviausiai ir mažiausiomis sąnaudomis, kartu užtikrinant aukščiausią kokybę sudėtingais klinikiniais atvejais, neprisirišant prie asmens gyvenamosios vietos. Visų anksčiau įvardytų problemų identifikavimas siūlė neišvengiamą sprendimą – mažinti ligoninių skaičių ir koncentruoti išteklius. Didelė dalis savivaldybių ligoninių buvo sujungtos į didelius centrus, aptarnaujančius apie 300 tūkst. gyventojų. Taip buvo sukurta aplinka, kurioje gali būti vystoma aukštos pridėtinės vertės medicina, plėtojamos kompetencijos ir mokslas bei rengiami itin aukštos kvalifikacijos specialistai.
Reforma nebuvo lengva. Dalis ligoninių buvo uždarytos, o vietos bendruomenėms tai reiškė didelius pokyčius. Tačiau valstybė prisiėmė aiškią lyderystę – finansavimas nebuvo skiriamas vien tik esamai sistemai palaikyti, bet buvo tiesiogiai susietas su apčiuopiamais struktūriniais pokyčiais. Tai savo ruožtu reiškė, kad lėšos paslaugoms kompensuoti buvo skiriamos tik tuo atveju, jei institucijos kartu su savivaldybėmis įsipareigodavo įgyvendinti atitinkamas reformas: optimizuoti ligoninių tinklą, stiprinti pirminę sveikatos priežiūrą, diegti skaitmeninius sprendimus ar gerinti paslaugų kokybę.
Šiandien Danijoje gyvena apie 6 milijonai žmonių, o šalies ligoninių tinklas per reformą ženkliai susitraukė: apie 40 ligoninių buvo sujungtos į 18 didelių centrų, vadinamų „superligoninėmis“.
Lietuva ir Danija turi daug panašumų: ne tik geografiškai esame praktiškai kaimynai, tačiau ir sveikatos sektoriuje susiduriame su panašiomis problemomis – senstančia visuomene, dominuojančiomis lėtinėmis ligomis, augančiu pacientų, kuriems reikalingas kompleksinis gydymas, skaičiumi bei didėjančiu spaudimu sveikatos sistemai – tiek personalui, tiek paslaugų finansavimui.
Tik Lietuvoje gyvena apie 2,8 milijono žmonių, tai yra beveik perpus mažiau nei Danijoje. Todėl natūraliai peršasi išvada: jei Danijai pakanka aštuoniolikos stiprių ligoninių, tuomet Lietuvai, nusprendus įgyvendinti sveikatos reformos daniškąjį modelį, turėtų pakakti dešimties gerai aprūpintų, aukštos kompetencijos centrų.
Juk nemaža dalis mūsų regioninių ligoninių susiduria su rimtais, ilgalaikiais iššūkiais – kai kuriais atvejais net gilesniais nei tie, su kuriais prieš du dešimtmečius susidūrė Danija. Ligoninių vadovams ir savivaldybių merams vis dažniau tenka spręsti gydymo įstaigų išlikimo klausimus – kaip užtikrinti, kad įstaiga galėtų veikti dar bent vienerius metus.
Savivaldybėms tampa vis sudėtingiau pritraukti specialistus, dalis pacientų hospitalizuojami, nors jiems pakaktų priežiūros namuose, išlieka ilga vidutinė gulėjimo trukmė. Aktyvaus gydymo paslaugos nuolat traukiasi, užleisdamos vietą slaugos ir palaikomojo gydymo funkcijoms. O pacientai vietines sveikatos priežiūros paslaugas vis dažniau keičia, rinkdamiesi keliones į didžiuosius centrus. Deja, tai nėra pavieniai atvejai – tai tampa regionų kasdienybe.
Turbūt verta paminėti ir pasenusią, dažnu atveju su inovatyviu gydymu sunkiai suderinamą infrastruktūrą, medicinos įrangą bei priemones. Maža to, tokios infrastruktūros priežiūra yra gerokai brangesnė, tačiau ir čia, atrodo, randame sprendimų – prisidengdami regionų plėtra ar netolygumų mažinimu, ES lėšomis bandome įpūsti gyvybės vos savarankiškai kvėpuojančioms įstaigoms. Jau nekalbant apie kylančius klausimus dėl tikslingo PSDF lėšų panaudojimo.
Pacientams būtina užtikrinti savalaikes, visapusiškas ir daugiadalykės komandos teikiamas paslaugas, o ne fragmentuotą jų dalį. Tai galima pasiekti tik koncentruojant sveikatos priežiūros kompetencijas ir resursus, taip sudarant sąlygas užtikrinti aukštą jų kokybę, mažinančią mirtingumą ir ilgalaikes neigiamas pasekmes asmens sveikatai. Sėkmės istorijos pagrindas – tai paslaugų visapusiškumas, kuomet pacientas gauna koordinuotą, nuoseklų ir visus jo poreikius atliepiantį gydymą.
Klausimas šiandien nėra vien apie ligoninių skaičių. Tai klausimas apie pasirinkimą: ar norime turėti stiprius regioninius kompetencijų centrus, kurie taptų traukos centru tiek pacientams, tiek sveikatos priežiūros specialistams, ar mūsų tikslas – ir toliau išlaikyti fragmentuotą sistemą, kurioje beveik kiekviena savivaldybė turi po ligoninę, bet ne visada gali užtikrinti paslaugų kokybės.
Akivaizdu ir tai, kad visų sveikatos sistemos problemų ligoninių reforma neišspręstų. Senėjančiai visuomenei vis svarbesnės tampa pirminių sveikatos centrų teikiamos paslaugos ir ilgalaikė priežiūra. Tačiau aukštos pridėtinės vertės, stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos privalo būti sutelktos, siekianti pačio elementariausio tikslo – pagerinti sveikatos priežiūros rezultatus.
Tokiems sprendimams būtina politinė valia. Ligoninių uždarymas ar reorganizavimas yra jautrus sprendimas, tačiau dirbtinis disfunkcinių įstaigų gyvybės palaikymas kainuoja visiems ir kainuoja brangiai. Kuo ilgiau delsime, tuo didesnė bus kaina. Investuodami į mažai pridėtinės vertės kuriančią sistemą ne didiname sveikatos paslaugų prieinamumą, o jį ribojame. Danija šį kelią jau nuėjo – modelis veikia. Lieka tik vienas klausimas: ar Lietuva turės drąsos juo pasinaudoti?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
