Po Velykų Lietuvos ambasadoriaus NATO pareigas pradėjęs eiti buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis pripažįsta labai rimtai galvojęs, ar priimti šį siūlymą. „Kai prezidentas pasiūlė man šitą poziciją, mano pirma reakcija buvo: „O Dieve, dar vienas iššūkis“, – pasakoja jis. Vis dėlto įvertinęs savo patirtį ir ką gali duoti Lietuvai, iššūkį priėmė ir tai, kad gali atstovauti savo šaliai, laiko didžiule garbe.
D. Jauniškis nesutinka, kad tai buvo politinis paskyrimas ar prezidento Gitano Nausėdos atsidėkojimas už tarnybą, ir dėl vadinamosios Pranešėjo istorijos jaučiasi ramus.
„Jaučiuosi visiškai teisus ir visus šiuos pasvarstymus tiesiog palieku žmonių sąžinei“, – sako jis, pripažindamas, kad Pranešėjo istorija iki šiol jam skaudi ir nori ją pamiršti.
Pats D. Jauniškis dabar daugiausiai dėmesio skiria pasiruošimui birželio gale vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui Hagoje, į kurį atvyks visų Aljanso šalių vadovai, taip pat ir Donaldas Trumpas. Visgi jis neabejoja, kad tiek dėl griežtos Baltųjų rūmų retorikos kitų sąjungininkių atžvilgiu, tiek dėl besikeičiančio politinių jėgų žemėlapio Aljansas išliks stiprus ir bus pajėgus atremti ir Rusijos, ir Kinijos grėsmes.
Su ambasadoriumi kalbamės NATO būstinėje Briuselyje.
– Kovą pristatytoje VSD grėsmių ataskaitoje rašoma, kad Rusija ruošiasi ilgalaikei konfrontacijai su NATO. Kaip sąjungininkai šioje Atlanto pusėje pasiruošę atlaikyti šiuos iššūkius turint omenyje, kad politinis žemėlapis kinta? Štai Rumunijoje prezidentu gali tapti kraštutinis dešinysis George’as Simionas, kuris ne kartą kalbėjo ir apie karinės paramos Kyjivui nutraukimą, šiemet laukia rinkimai Čekijoje, kur gali grįžti košmaru Europos saugumui vadinamas A. Babišas, taip pat yra V. Orbanas, į Maskvą vykęs R. Ficas.
– Aš labai tikiuosi, kad vis dėlto Aljansas susitvarkys su šitais iššūkiais. Žinoma, VSD ataskaitoje, gal moraliai galiu [apie ją] kalbėti, kadangi neseniai esu išlipęs iš šitų žvalgybos batų, kaip matome, Rusija, be jokios abejonės, nepasiduos. Jie turi savo tikslus ir visi jų pasakymai, kad nori taikos ar nutraukti veiksmus, yra melas, feikas. Nematau kol kas jokių Rusijos pastangų.
Užtat VSD grėsmių vertinime ir buvo pasakyta, kad Rusija ruošiasi ilgai konfrontacijai su NATO, ir lygiai taip pat puikiai suprantame, kad, nutrūkus veiksmams Ukrainoje, automatiškai padidėtų grėsmė prie mūsų sienų, nes vakarų kryptis Rusijai labai svarbi. Tai reiškia, kad labai gali būti, jog prie mūsų sienų tiesiogiai atsiras daugiau pajėgų. Rusija jau seniai įvardinusi Aljansą kaip pagrindinę grėsmę savo interesams ir saugumui, tai neturėkim iliuzijų, kad tai pasikeis. Gal ir buvo periodas, kai norėjo įstoti į NATO, ką aš irgi priimu kaip paskleistą dūmą, nes, deja, Rusija per daugelį metų ir V. Putino valdymą įrodė, kad nenori būti demokratiška ir koja kojon eiti su Vakarais.
– Bet ar nebus taip, kad Baltijos regionas, Lenkija, gal kartu su Skandinavija liks vienas ir pagrindinis bastionas, kai tas politinis žemėlapis taip kinta?
– Nesakyčiau, kad liekam tik Skandinavija ir Baltijos šalys. Taip, galbūt mes realistiškiau vertiname situaciją, vis dėlto buvome okupuoti, puikiai suprantame, ką gali Rusija, [žinome] jos interesus, bet, manau, šiuo metu ir didžiosios šalys, galų gale ir rinkimai Vokietijoje parodė, kad ji nepasuko tos radikalios dešinės kryptimi, tai yra ir gerų pokyčių.
– Nors ne tiek ir daug trūko.
– Be abejo. Bet žiūrėkim, kokia faktinė situacija. Nenorėčiau politikuoti, rinkimai [kai kuriose šalyse] dar neįvyko, gal bus teigiamų dalykų, bet tai parodys, kuria kryptimi eina Europa. Be abejo, tam tikra situacija susiklosto palankiai Rusijai ir yra ten žmonių, kurie trina rankomis, jog visi šie poslinkiai eina teigiama kryptimi jų pusei, bet dabar būtų sunkoka įvertinti situaciją, turime žiūrėti, kas bus toliau.
– Reikia paminėti ir svarbiausias sąjungininkes – JAV. Pirmą kartą NATO būstinėje kaip Pentagono vadovo viešėjusio P. Hegsetho kalba supurtė sąjungininkes – jis tiesiai pasakė, kad Europa turi gintis pati, o JAV dėmesys vis labiau bus nukreiptas į augančią Kinijos grėsmę. Vis pasigirsta kalbų, kad JAV gali išvesti jei ne visus, tai dalį amerikiečių karių. Buvęs Lietuvos ambasadorius NATO paneigė šiuos gandus. Kokius signalus jūs matote?
– Aš visą laiką linkęs daugiau kliautis realia situacija ant žemės negu kalbomis, apkalbomis arba pasvarstymais. Manau, kad visos tos kalbos irgi yra tam tikra diplomatijos dalis, žinučių paskelbimo būdas. JAV labai aiškiai įvardijo, tiek prezidentas, tiek viceprezidentas, galų gale ir Pentagono vadas, kad atėjo laikas Europai prisiimti daugiau atsakomybės. Per ilgai mes buvome priklausomi nuo Amerikos resursų. Aš tai matau kaip teigiamą dalyką. Jeigu tikrai pavyktų padidinti procentą gynybai Hagos summito metu, Europa iš to išeitų tik sustiprėjusi. Esame daugiau nei pusės milijardo gyventojų dalis su labai reikšminga ekonomine galia, populiacija ir su visomis galimybėmis pasidalinti tą gynybos naštą tolygiai.
Jeigu mes sugebėsime tai padaryti, o aš matau labai teigiamų posūkių, nuo to bus geriau visam pasauliui. Savo pareiškimais Amerikos pareigūnai pasiekė, jog visi tikrai suprato, kad atsakomybę už Vakarų pasaulį, Europos ateitį, turime prisiimti mes patys.
Kol kas nematau jokių ženklų, kad mes būtume Europoje palikti vieni.
JAV labai aiškiai įvardija, kaip pasaulio policininkas, kad jie turi daug kitokių iššūkių – tą pačią Kiniją, kuri iš tikrųjų didelė grėsmė. Tai, deja, nedemokratinė valstybė, bet su didele ekonomika, daug gyventojų ir didele karine galia, kuri irgi turi tam tikrų tikslų pakeisti Amerikos hegemoniją, ir jie ta kryptimi eina. Amerikiečiams reikia atsverti tą jėgą, o, žinoma, kad gintų Europą, jiems reikia labai reikšmingą resursą skirti. Tai tam, kad ji atremtų Kinijos agresiją, Europa turi prisiimti daugiau atsakomybės gynybos srityje.
– Tai galime savotišką lygybės ženklą dėti – amerikiečių karių buvimas Europoje, visų pirma, priklausys nuo to, kiek mes būsime pasirengę padėti ant stalo.
– Būčiau linkęs pritarti. Ir lygiai taip pat pritarsiu buvusiam ambasadoriui ponui D. Matulioniui, kad aš nematau kol kas ženklų, jog JAV trauktųsi. Manau, kad net jei būtų tam tikrų žinių, tai nebūtų staiga, nuo rytdienos, ir viskas. Manau, kad procesas vis tiek būtų gana sąžiningas, būtų įspėta, bet kol kas nematau jokių ženklų, kad mes būtume čia palikti vieni.
– Lietuva ne kartą akcentavo, kad yra pasirengusi priimti daugiau Amerikos karių. Pagal sutarimą dar su buvusia Baltųjų rūmų administracija, JAV rotacinės pajėgos Lietuvoje bus iki 2026-ųjų, prezidentas G. Nausėda yra išreiškęs viltį, kad jos liks ir po šių metų. Ar realu to tikėtis? Galbūt ruošiatės tai aptarti dvišaliu ar kitu būdu artėjančiame viršūnių susitikime Hagoje?
– Be abejo, kad kalbamės. Mūsų žinutė aiški – kai JAV reikėjo pagalbos, primenu, po 2001 rugsėjo 11-osios Lietuva kartu su JAV kariais 10 metų atbuvo Afganistane, gindama sąjungininkę nuo terorizmo grėsmės. Tai labai tikimės, kad Amerika taip pat elgsis mūsų atžvilgiu. Tai yra sąžininga, ir Lietuva yra ne kartą tai įrodžiusi. Pagal išlaidas gynybai esame antroje vietoje po Lenkijos, skirdami 3,9 proc. nuo BVP, mūsų planai nuo 2026–2030 reikšmingai padidinti šias išlaidas nuo 5 iki 6 proc. Tai tikrai siunčia aiškią žinutę, kad mes nusiteikę rimtai ir puikiai suvokiame Rusijos grėsmę, nesiruošiame pasiduoti. Ir tikimės iš sąjungininkių tam tikros paramos.
– Planuojate dvišalius susitikimus Hagoje. Gal galite įvardyti, su kokiomis šalimis?
– Dabar planų tikrai neatskleisiu, bet esu jau susitikęs su Amerikos ambasadoriumi NATO, kad aptarčiau tam tikrus klausimus. Kol kas galiu įvertinti tai kaip labai teigiamus susitikimus. Mes, kaip šalis, atrodome gerai.
– D. Trumpas ragina išlaidas gynybai didinti iki 5 procentų, tai bus pagrindinė tema Hagoje. Kaip vertinate pasirodžiusią informaciją apie naujausią NATO gen. sekretoriaus M. Rutte siūlymą nustatyti 3,5 proc. nuo BVP ribą? Kas Jums apie tai žinoma ir kaip suprantate tą papildomą 1,5 proc. nuo BVP platesnio masto su saugumu susijusioms išlaidoms? Ar tai nuramins D. Trumpą?
– Manau, jeigu Amerikos prezidentas reikalauja, yra įvardijęs, tai jei tikrai būtų skirtas tas [procentas], ko gero, JAV pusė būtų nuraminta. Kalbant apie skaičius, deja, aš įvardyti ar jų patvirtinti tikrai negaliu, nes tai yra konfidenciali informacija. Matyt, Hagos [susitikimo] metu pamatysime, kokie procentai bus ir kiek sąjungininkai sutars. Tik noriu pasakyti, kad kuo tas procentas didesnis, tuo mums geriau.
– Bet kiek realu dėl to sutarti, turint omenyje atsiliekančią pietinę Aljanso dalį? Naujausiais duomenimis, 2 proc. gynybai skiriančių šalių net sumažėjo – yra 22 iš 32, o ne 23.
– Labai tikimės, kad iki Hagos reikšmingai sumažės šalių, kurios neskiria 2 procentų.
– Tikslo, kuris daugiau nei prieš dešimtmetį sutartas.
– Būtent. Dabar mes einame prie tų didesnių skaičių, tai yra viena iš užduočių ir mano kaip ambasadoriaus – susitikinėti su pietinių šalių ambasadoriais, kviesti daugiau žvalgybos brieferių, pristatant tą realią situaciją ir aiškinant, kad ne tik rytinė aljanso dalis turėtų rūpintis, kaip apsisaugoti nuo Rusijos agresijos, bet ir visos šalys nuo to kenčia. Lietuvos žvalgyba jau labai aiškiai įvardijo, kad hibridinis karas, nors nelabai mėgstu to žodžio, yra nekonvencinis karas, bet Europoje jis jau vyksta. Lietuva ir kitos Europos šalys jau atvirai pripažįsta, kad šitas karas vyksta, tarp jų ir didžiosios, mes jau patiriame tiesioginę Rusijos agresiją. Taip, ji yra paslėpta, nerodoma, [ne]oficiali, bet veiksmai vyksta.
Rusija, kad ir kaip ten būtų, yra visur. Ji yra Afrikoje, ji yra Europoje, Azijoje, globaliuose Pietuose, ji yra ir už Atlanto. Ji yra visur.
Yra informacinių operacijų, ekonominis, politinis spaudimas, žinučių iš jų politikų, dezinformacijos, sabotažo akcijų, kriminalinių atvejų, kurie jau atiduoti į teismus su labai aiškia nuoroda į Rusijos spec. tarnybas. Mes šitą dalyką jau patiriame Lietuvoje, kitos šalys taip pat. Taigi mūsų misija aiškinti, kad, netgi būdami toli nuo Rusijos, jūs negalite jaustis saugiai.
Kadangi Rusija, kad ir kaip ten būtų, yra visur. Ji yra Afrikoje, ji yra Europoje, Azijoje, globaliuose Pietuose, ji yra ir už Atlanto. Ji yra visur. Neįtikėtina, kiek Rusija skiria resursų tam, mes galime tik įsivaizduoti [tuos skaičius], ko gero, tų skaičių niekada nesužinosime, bet ji veikia visam pasaulyje, ir rytinio bloko tikslas yra nešti šią žinutę visam pasauliui, kad situacija tik blogėjanti ir turime rasti priešnuodžius šitai grėsmei.
– Koks bus pagrindinis Lietuvos tikslas šiame susitikime? Lietuva tikisi ilgalaikės NATO strategijos dėl Rusijos, koks komunikato tekstas tenkintų?
– Pirmiausia, ką reikėtų akcentuoti, tai transatlantinį supratimą, turime labai aiškiai įvardinti, iš kur kyla grėsmė, ir aiškiai suprasti priešnuodžius šitai grėsmei atlaikyti. Antras dalykas, to didesnio procento [gynybai] skyrimas. Tai būtų aiški žinutė ir mūsų Europos karinei pramonei, kad laikas diversifikuoti ir užkurti tam tikrus gynybinius pajėgumus, kad būtų patenkinti kariniai poreikiai. Ir trečia – parama Ukrainai. Mes visi puikiai suprantame, kad kol Rusija kariauja Ukrainoje, ji kol kas nebus pajėgi grasinti Aljansui, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų. Bet stipri Ukraina ir pergalė yra mūsų saugumo garantas ir pagrindinis tikslas. Aljansas turi tai suprasti.
– Krašto apsaugos ministrė D. Šakalienė pranešė, kad Lietuva ketina įsigyti ilgojo nuotolio oro gynybos sistemų ir realizuoti šiuos pirkimus per 10 metų. Ar ne per vėlu, kai įvairių šalių žvalgybos praneša, kad Rusija gali būti pasirengusi pulti NATO jau per artimiausius 5-erius metus?
– Jeigu [Hagoje] sutariame dėl didesnio procento, tai būtų didelė žinia karinei pramonei, kad yra garantijų, jog šalys skirs daugiau pinigų ir nuo to sutarto procento gynybai reikšminga dalis eitų karinei pramonei užkurti. Nežinau, čia reikėtų turbūt su pramonininkais kalbėti, kiek laiko jiems reikėtų diversifikuoti savo visą pramoninį pajėgumą, kad galėtume pradėti daugiau gaminti raketų, dronų...
– Jau kelintus metus kalbame apie tą gynybos pramonės užkūrimą.
– Kalbame trečius metus apie tai, bet grįžkime prie to paties: kiek šalių išpildo tą 2 procentų poreikį gynybai. Kol nebus to aiškiai įvardyta, kad šalys skiria jai daugiau, tol, matyt, nebus ir to aiškaus signalo karinei pramonei.
– Mūsų kaimynė Lenkija aktyviai investuoja į gynybą, sulaukia pagyrų ir iš Baltųjų rūmų administracijos. Visgi, prasidėjus kariniams veiksmams, ar galime tikėtis, kad ateitų į pagalbą?
– Darbas žvalgyboje mane išmokė remtis tikrais faktais, o ne kalbomis, karo ekspertų pasvarstymais ar išėjusiųjų į atsargą komentarais. Matykime tuos tikruosius dalykus. Matyt, laikas parodys, nenoriu apsigaubti ar paskleisti skepsio, svarstyti kažkokios šalies politinius pareiškimus ar kažkokius tikslus, nes aš jų, tiesą sakant, nežinau. Matyt, kada konkrečiai bus tam tikri veiksmai [prieš Aljansą], tada mes konkrečiai žinosime, kokia apimtimi Lenkija mato savo gynybą ir kokia apimtimi ta didelė mūsų kaimynė gintų mūsų regioną.
– Nepaisant kažkada pasakytų E. Macrono žodžių apie Aljanso smegenų mirtį, D. Trumpo vis pasigirstančių grasinimų apie pasitraukimą, Jūs dėl Aljanso ateities optimistiškas?
– Aš esu absoliučiai užtikrintas ir optimistiškas. Manau, kas Aljansas yra, ko gero, pats sėkmingiausias kada nors buvęs projektas, kuris išgyveno Šaltąjį karą, terorizmo grėsmę, kovidą. Jis išgyveno daug dalykų, apskritai tą periodą, kai visi sakė, kad jis prarado prasmę, nors čia turbūt iš Rusijos daugiau atėjo šie naratyvai. Manau, kad jis išgyvens ir šitą periodą. Neabejoju, kad tiek Amerikai, tiek Europai šito aljanso reikia, jis yra stiprus, visi pripažįsta, kad jis pats stipriausias ir, ko gero, veiksmingiausias. Nematau jokios grėsmės, kad jis gali būti kažkokia forma pakeistas. Sugriauti labai lengva, sukurti kažką naujo, atkurti – labai sunku.
– Kol kas didžiausias dėmesys – deryboms dėl taikos Ukrainoje. Kaip jūs pavadintumėte tai, kas vyksta dabar, – taikos derybomis ar pokalbiais dėl paliaubų? Kiek grėsmingi D. Trumpo žodžiai apie Krymo atidavimą?
– Priimkime JAV pastangas teigiamai. Amerikiečiai daro gigantišką darbą, bandydami sustabdyti šitą karą. Ir, be abejo, o kas gi daugiau, be jų, galėtų? Ar Kinija imtųsi tokios atsakomybės? Matyt, kad ne, ne jų tai interesas. Manau, kad vienintelė valstybė, kuri gali tai sustabdyti, yra būtent Amerika. Nes niekas kitas V. Putinui daryti įtakos turbūt negali, nieko kito jis negerbia. Rusija gerbia tiktai jėgą. Tai teisybė, kuri įrodyta per šimtmečius.
Tikrai turėtume gerbti tas pastangas, kurias Amerika deda, bandydama pasiekti tvarią taiką. Kiek yra šansų, vėlgi priklauso nuo V. Putino sprendimų, kamuolys dabar tikrai yra jo rankose. Jeigu jis norėtų, jis galėtų sustabdyti šį karą rytoj. Klausimas, ar nori. Matyt, kad ne, todėl, kad jis, ko gero, labiausiai bijo prasti veidą ir pripažinti, kad vis dėlto pradėdamas karą Ukrainoje klydo. <...>
Rusija gerbia tiktai jėgą. Tai teisybė, kuri įrodyta per šimtmečius.
Jeigu mes priverčiame Ukrainą atsisakyti teritorijų ar daryti dideles nuolaidas, tai mes turime suprasti, kad su tomis didelėmis nuolaidomis tik sustiprinsime Rusiją, kuri turbūt niekada neatsisakys ambicijų plėsti teritorijas toliau. Jeigu jie dabar pasilieka tas teritorijas sau, tai signalas jiems, kad gali ir toliau daryti blogus dalykus pasaulyje.
– Bet Baltieji rūmai jau paskelbė šią žinutę.
– Klausimas. Aš nežinau tų derybų, mes gi nedalyvaujame procese. Priklausome nuo derybininkų valios, kiek jie atviri pasidalinti.
– Tikite, kad čia vis dar kažkokia taktika, strategija?
– Neatmesčiau, gyvenimas parodys, kuria kryptimi einame.
– Kaip vertinate kalbas, apie kurias užsiminė D. Trumpo specialusis pasiuntinys K. Kellogas, dėl 30 km demilitarizuotos zonos ties fronto linija? Ar tai užtikrintų taiką, ar tik įšaldytų konfliktą?
– Aš matyčiau gal kaip pirmą žingsnį. Čia reikėtų žiūrėti ir ukrainiečių interesų, ir mūsų pačių, nes, be jokios abejonės, visi suprantame, kad ir Europa, ir Ukraina, ir ta pati Rusija – visi yra pavargę nuo karo, reikia judėti į priekį, kurti naują gyvenimą, turime krūvas kitokių iššūkių. Tas kūrimas [demilitarizuotos zonos] kaip laikina priemonė gal ir duotų tam tikrą atsikvėpimą abiem pusėms, klausimas tik, koks atsikvėpimas būtų.
Nes jei viena pusė tą atsikvėpimą išnaudotų tam, kad persigrupuotų ir atakuotų toliau, tai čia ne taikos susitarimas. Taika turi būti tvari ir garantuota susitarimais, kad nei viena, nei kita pusė nedarys siurprizų. Bet mes neturime absoliučiai jokių garantijų iš Rusijos pusės, labai aišku, kad jie, ko gero, išnaudotų tą dar labiau suagresyvinti, persigrupuoti ir tada mes jau nebežinome, kuria kryptimi jie galėtų pajudėti, gal Baltijos valstybių, o gal Lenkijos. Mes nežinome. Rusija tiesiog yra labai neprognozuojama šalis.
– Svarbus dalykas, kodėl Rusija ne tik gali tęsti karą, bet ir atkurti pajėgumus – tai, kad pinigų kranelis neužsuktas. EK pristatė planą dėl rusiškų išteklių atsisakymo, tačiau jau sulaukė kai kurių šalių pasipriešinimo. Abejojama ir dėl sankcijų bendrovei „Rosatom“ dėl iš Prancūzijos kylančių nuogąstavimų. Jeigu Vakarų pasaulis visgi neužsuks kranelio, ką tai reikš?
– Jeigu neužsukam kranelio Rusijos nelegaliai pardavinėjamai naftai, ištekliams, iš ko ji pelnosi ir maitina karą Ukrainoje, tai jokio rezultato nepasieksime. Sankcijų politika efektyvi tik kai veikia bent jau 90 procentų, o Rusija dabar kenčia nuo to, bet tas kentėjimas nėra iki galo. Jie vis dar randa sankcijų apėjimo būdų. <...> Mes Lietuvoje irgi nesame tokie jau sąžiningi. Žiūriu į tam tikrų verslininkų pusę. Turime faktų ir VSD grėsmių įvertinime tai buvo įvardyta, kad turime įmonių, kurios dalyvauja tose sankcijų apėjimo schemose. Kai kurios galbūt nežinodamos, kai kurios sąmoningai tą darydamos, kad pasipelnytų.
– Naujausioje deklaracijoje, priimtoje Vašingtono susitikime, Kinija įvardijama kaip lemiama Rusijos karo prieš Ukrainą rėmėja, kuri taip pat kelia sisteminių iššūkių euroatlantiniam saugumui. Ko galima tikėtis Hagos deklaracijoje, turint omenyje ir griežtėjančią Baltųjų rūmų poziciją Pekino atžvilgiu?
– Į šitą klausimą atsakysiu labai trumpai – būkime kantrūs, pora mėnesių ir visi pareiškimai paaiškės. Koks bus [tekstas], ar ilgas, ar trumpas, matyt, čia diskusijų klausimas, deja, šiuo metu negaliu kalbėti, nes esame įsipareigoję saugoti slaptą informaciją, todėl kviečiu apsišarvuoti kantrybe.
– Jūsų paskyrimas Lietuvoje sulaukė daug dėmesio, buvo kalbama, kad tai savotiška prezidento dovana, o paskyrimas – politinis. Kaip vertinate, kad ambasadoriumi paskyrė Jus, o ne karjeros diplomatą, ir ar tai prezidento atsidėkojamas už tarnybą VSD?
– Vertinu su šypsena. Kai prezidentas pasiūlė man šitą poziciją, mano pirma reakcija buvo: „O Dieve, dar vienas iššūkis.“ Rimtai galvojau, ar verta, ar ne. Todėl, kad puikiai supratau, kad, ko gero, čia bus daug iššūkių, ir tikrai neklydau. Atvažiavęs čia pamačiau, kad jeigu mes sostinėse galvojame, jog Aljanse arba čia, NATO vadavietėje, visi geria kavą ir nieko neveikia, tai tikrai taip nėra. Čia labai intensyvu, ypač prieš Hagos summitą, ir visi čia puikiai supranta, kokiu laiku gyvename, įvykiai veja įvykius. Kad ir dabar Indijos ir Pakistano konfliktas, pavadinkime taip, dar ne karas, ačiū Dievui, bet suprantame, kad pasaulis tikrai neramus ir viskas aplink pamažu sproginėja, mes einame į tam tikras konfrontacijas.
O į kalbas, kad man čia kažkas atsidėkojo... Už ką atsidėkojo? Už ką prezidentas turėtų būti man skolingas?
Mano pasvarstymai buvo tokie: aš turiu karinį supratimą, turiu žvalgybos backgroundą, esu susipažinęs su visomis struktūromis, ir tai, ko gero, padėtų man būti tokiu neblogu, sakyčiau, ambasadoriumi, nes galėčiau atstovauti Lietuvos interesams. Be to, ambasadoriaus darbas tikrai yra be galo įdomus ir ryšių požiūriu, ir patirties. Tai tą įvertinęs aš sutikau. Bet kitas dalykas, kas mane džiugina, tai jaustis vis dar naudingam. Tai tam tikra misija Lietuvos labui ir man didelė garbė.
O į kalbas, kad man čia kažkas atsidėkojo... Už ką atsidėkojo? Už ką prezidentas turėtų būti man skolingas?
– Žmonės primena Pranešėjo istoriją.
– Dabar man ji jau kelia šypseną, bet šiaip ar taip ji yra ir man, ir mano šeimai prigadinus daug kraujo. Ta istorija tikrai skausminga, ją stengiuosi dabar pamiršti. Bet vėlgi, lieku prie savo – ta istorija yra dirbtinai sukurta, manau, kad ji buvo panaudota politiškai tam tikriems savo interesams padengti ir aš į tai žiūriu kaip į labai negerą pavyzdį, kuris sukuria labai negerų precedentų ateityje. Jaučiuosi visiškai teisus ir visus šituos pasvarstymus tiesiog palieku žmonių sąžinei.
Pranešėjo istorija – tai čia kiekvienas iš mūsų galime parašyti knygą, remtis kažkokiu vienu šaltiniu ir įvardyti tai žurnalistiniu tyrimu. Tai nėra žurnalistinis tyrimas, tai yra romanas, kuris laužtas iš piršto, remiantis kažkodėl vienu kažkuo nepatenkintu pareigūnu, atsiprašau, buvusiu pareigūnu. Ir man labai skaudu ir labai keista, kad vis dėlto tai buvo išnaudota būtent politiniams siekiams, o ne, sakykime, aiškiai pasakant, kad čia tikrai tokia skausminga istorija, kurią reikėtų tąsyti ir kažką pamokyti.
– Nejaučiate, kad tai buvo politinis paskyrimas ir užimate karjeros diplomatų vietą, nes visgi iš kitokios aplinkos esate atėjęs.
– Turbūt referuočiau į ministro (turi omenyje užsienio reikalų ministrą K. Budrį – LRT.lt) neseniai duotą interviu, kad tokia praktika, manau, yra visame pasaulyje. Ir kiek dabar aplink matau, na, ne visi ambasadoriai yra būtent diplomatinės karjeros sekėjai. Yra įvairių. Kodėl mes negalime išnaudoti žmonių kompetencijų, kurios būtų naudingos mūsų šaliai, ypač šiuo metu? Kažkodėl tai vadinama politiniu paskyrimu, o aš manau, kad tai ne politinis, o šaltas ir labai pamatuotas paskaičiavimas.
– O kaip pats Briuselis? Ar spėjote pamatyti, vaflį suvalgyti, belgiško alaus atsigerti, nes visgi ši šalis tuo garsėja.
– Aš tik antrą savaitę čia ir, tiesą sakant, Briuselio centre dar net nebuvau. Čia intensyvumas didelis, nuo 8 iki 20 val. kartais tenka sėdėti, susipažinti su daug dokumentų, ruošti tezes, ruoštis posėdžiams. Tiesą sakant, nebuvo laiko, dar įsikūrimo periodas. Turbūt tą reikės atidėti ateičiai (šypsosi).
