Pačioje šou kulminacijoje, per paskutinę iš septynių vakaro kovų, Hantry užsiropščia ant ringo virvių. Jo priešininkas Strela kaukolę primenančiu juodais ir baltais dažais išdažytu veidu tįso ant kilimo. Hantry atlieka savo firminį judesį – Jėzaus Kristaus kritimą. Nukryžiuotojo poza jis šoka nuo virvių ir alkūne rėžia Strelai į nugarą.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Likus dviem valandoms iki kovų pradžios, Hantry negalėjo ramiai nusėdėti – jis vis stojosi nuo kėdės ir nerimastingai vaikščiojo. Hantry ir kiti kovotojai treniravo judesius, darėsi makiažą ir tamsoje gurkšnojo alų. Bare ir koncertų salėje nėra elektros – karas neleidžia apie save pamiršti. Rusijos atakos sugadino dalį Ukrainos elektros energijos infrastruktūros, todėl Kyjive ir visoje šalyje elektros energija tiekiama su pertrūkiais.
Tačiau, nors elektros energijos tiekimo sutrikimai ir dronų atakos yra tapusios Ukrainos sostinės kasdienybe, ringe vyksta visai kitokio pobūdžio mūšiai. Pramoginių imtynių (WWE) pavyzdžiu organizuojamos kovos – tai bandymas pabėgti nuo karo ir pagal galimybes gyventi normalų gyvenimą jau netrukus ketvirtus metus pradėsiančios skaičiuoti Rusijos pradėtos plataus masto invazijos sąlygomis.
Nors ši sporto šaka paprastai vadinama profesionaliomis imtynėmis, šį vakarą maždaug 200 žiūrovų akivaizdoje pasirodžiusios „Ukrainian Wrestling Arena“ (UWA) nariai negauna atlyginimo. Dieną Hantry yra Pavlo Chimonidi, dirbantis sandėlininku kosmetikos įmonėje.
Naktį jis yra blogiukas – žanro terminais tariant, „kulnas“. Anksčiau jis buvo „veidas“, geras vyrukas, bet viskas apsivertė šių metų pradžioje, kai Hantry sudavė nesąžiningą smūgį savo ilgamečiam priešininkui, Kenny Rivera pasivadinusiam nuolatiniam UWA nariui. Pasibaigus kovos laikui, jis grįžo į ringą, trenkė Riverai į galvą dviem kėdėmis, o paskui jėga atėmė iš vedėjo mikrofoną ir plūdo žiūrovus, kol švilpimu buvo išprašytas lauk.
Smagiau būti geručiu ar blogiuku?
„Be jokių abejonių, blogiuku, – sako jis. – Man tai labai patinka.“
Išeidamas į ringą prieš Strelą Hantry užsideda ant peties iškovotą diržą, akis pridengia violetiniais aviatoriaus akiniais ir vėl keikia minią, kol ši ima mėtyti į jį kėdes. Po to grįžta į tamsų viršutinį salės kampą, kur imtynininkai ruošiasi kovoms medinėmis lentomis apkaltame persirengimo kambaryje, kuriame akivaizdžiai trūksta ventiliacijos.
Tarp jų ir iš Dnipro kilęs buvęs UWA prodiuseris Volodymyras Kefiras, save laikantis nebinarinio lytiškumo asmeniu.
25 metų V. Kefiras prisimena, kaip 2013 m. buvo pradėtos retransliuoti JAV WWE laidos, kurias komentavo ukrainiečių komentatoriai. Jam ypač patiko Mizas, 2011 m. kovoje dėl čempiono diržo Johną Ceną įveikęs „kulnas“.
„Pats geriausias jausmas“
Šios transliacijos suvienijo dabartinius Ukrainos imtynininkus. Pirmuosius renginius, kaip prisimena Volodymyras, inicijavo gerbėjų branduolys, 2018 m. susitikęs „FanExpo Odesa“ – į „ComicCon“ panašiame imtynių gerbėjų renginyje, nebeorganizuojamame prasidėjus plataus masto invazijai, juolab kad ir renginio vieta Odesoje buvo sunaikinta per Rusijos ataką 2023 m. rugsėjį.
„Esu nuoboda, moksliukas“, – sako V. Kefiras ir išsitraukęs ant kaklo kabančią grandinėlę parodo ant jos prikabintą žiedą. – Jau aštuonerius metus nešioju šį žiedą iš „Žiedų valdovo“ ir niekada jo nenusiimu.“
Anot V. Kefiro, į pirmąsias UWA kovas susirinkdavo gal 20 žmonių. COVID-19 suardė Odesoje besikuriančią bendruomenę, tačiau kovotojai persigrupavo, nors ir pastebėjo, kad pritraukti žiūrovų užtruko.
„Visiems keista. Žmonės nėra įpratę matyti „indie“ imtynių, – sako V. Kefiras. – Socialinėje žiniasklaidoje sulaukėme daug neapykantos, nes, žinote, tai nėra tikri smūgiai. Bet dėl gravitacijos smūgio jėga vis tiek jaučiama.“
Kovotojai neatsiprašinėja už tai, kad jiems patinka teatro elementai šiame sporte. Siužetai išdėstomi iš anksto – dažnai per socialiniame tinkle „Instagram“ skelbiamus vaizdo įrašus, kuriuose imtynininkai išmoningai erzina vienas kitą. Tačiau jie tvirtina, kad net ir surežisuotuose „spektakliuose“ pakanka atletiškumo bei spontaniškumo.
„Nekenčiu surežisuotų kovų, – sako Hantry. – Man labiau patinka baimė, man patinka jaustis gyvam ringe. Nes kai yra scenarijus, visada reikia apie jį galvoti, mąstyti, „o ką turime daryti toliau?“ Kai scenarijaus nėra, kai gali improvizuoti, kovos atrodo gyvesnės.“
Pasirodymai gali būti ir spalvingi, ir dramatiški. Ilgametis UWA narys Toxic Nickas dėvi dujokaukę ir apsauginę ekipuotę; birželį vykusioje kovoje jis smogė savo priešininkui liuminescencine lempa – ringe pasipylė stiklai.
Praėjusį gruodį į Kyjivą persikėlusi UWA sutraukia rekordines žiūrovų minias.
„Tai pats geriausias jausmas, – sako žiūrovas Ihoris, dar iki pertraukos prarėkęs balsą. – Paauglystėje žiūrėdavau WWE. Kai sužinojau, kad yra ukrainietiškas variantas, mintyse pasakiau sau: „Pagaliau!“
„Tai nuostabu, seni“, – sako Andrijus, kartu su trimis draugais atvykęs į Kyjivą iš vakarinio Rivnės miesto.
„Pirmą kartą dalyvaujame tokiame renginyje. Merginoms patiko kaubojus“, – sako jis, turėdamas omenyje Dmytro „Gambitą“ Shamray, kuris į sceną žengė su juoda kaubojiška skrybėle ir skarele ant kaklo.
„Labiau pramoginis smurtas“
Dauguma žiūrovų UWA kovas stebėjo pirmą kartą. Dauguma kovotojų taip pat buvo naujokai: dvylika jų debiutavo šiais metais, o trys dar nebuvo stovėję ringe.
V. Kefiro teigimu, pagal pasirinktą slapyvardį dažnai galima pasakyti, kada imtynininkas pradėjo karjerą, nes neretai jie atspindi nuo Rusijos invazijos pradžios stiprėjančią ukrainiečių tautinę tapatybę.
„Prieš karą pasirinkti vardai dažniausiai būdavo angliški – Hantry, Russellas Crossas, Toxic Nickas. Tačiau nauji kovotojai – Liubomiras, Jarošas Liūtyj (liet. Nuožmusis) – pasirinko ukrainietiškus vardus. Turime vieną naują vaikiną, vardu Košernyj, kaip virėjas“, – sako jis.
Keletas ilgamečių kovotojų išvyko į aktyvią tarnybą fronte – tai imtynininkai, pasivadinę Rangerio Leonido, Codename Toni ir Andrew Reedo vardais. Pirmieji du vis dar dalyvauja kovose, tačiau Andrew Reedo jau kurį laiką nematėme“, – sako Hantry.
Paklaustas apie galimybę pačiam stoti į kariuomenę, jis prisipažino galvojęs apie tai, bet jau tarnaujantys draugai atkalbėjo.
Hantry įsivaizduoja, kad būtų galima rodyti kovas netoli fronto esantiems kariams.
„Jie nekenčia smurto, tas tiesa, – sakė jis. – Bet jie mato kitokį smurtą, o čia – labiau pramoginis smurtas, kai kiekvienas gali pasirinkti, ką palaikyti, o ko ne, ir gerai praleisti laiką, pailsėti nuo karo ir tiesiog smagiai pabūti.“
