Rose Gottemoeller yra buvusi JAV diplomatė, nuo 2016 m. spalio iki 2019 m. spalio ėjusi NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojos pareigas. Prieš tai R. Gottemoeller beveik penkerius metus dirbo JAV valstybės departamente sekretoriaus pavaduotoja ginklų kontrolės ir tarptautinio saugumo klausimais. Tuo metu Rusijos gynybos ir branduolinių klausimų specialistė R. Gottemoeller buvo vyriausioji JAV derybininkė dėl Naujosios strateginės ginkluotės mažinimo sutarties (naujosios START) su Rusija.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Interviu „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) Sakartvelo tarnybai R. Gottemoeller sakė, kad 75-ąsias įkūrimo metines mininti NATO yra „nepaprastai geroje padėtyje“. Pasak jos, NATO tinkamai reagavo į iššūkį, kilusį dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, ir pristatė Kyjivui ginklų bei kitų gynybinių reikmenų. R. Gottemoeller manymu, „grynąjį saugumą užtikrinanti“ Ukraina galiausiai bus priimta į Aljansą.
– Kokioje situacijoje yra atsidūrusi 75-ąjį gimtadienį mininti NATO?
– Sakyčiau, kad 75-ąsias įkūrimo metines mininti NATO yra nepaprastai geroje padėtyje, nes Aljansas yra labai susitelkęs. Šią sanglaudą lėmė 2022 m. vasarį [Rusijos prezidento] Vladimiro Putino pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą. Sąjungininkai ne tik susitelkė, kad suteiktų pagalbą Ukrainai, bet ir ėmėsi intensyviai stiprinti savo pačių gynybą. Prie jų prisijungė dvi naujos sąjungininkės, svarbios sąjungininkės – Suomija ir Švedija. Taigi, sakyčiau, kad 75-ąjį gimtadienį Aljansas pasitiko būdamas puikioje padėtyje ir pasiekęs reikšmingų laimėjimų. Žinoma, jis turi išlikti stiprus ir nuoseklus. Jis turi išlaikyti savo kursą [teikiant] pagalbą Ukrainai. Kaip tik šioje vietoje šiandien kyla daugiausia klausimų.
– Kai apie tai kalbuosi su žmonėmis, jie dažniausiai pasidalija į dvi stovyklas. Vieni mano, kad NATO susiduria su sunkiausiu iššūkiu nuo Šaltojo karo pabaigos, o kiti mano, kad Rusijos karas Ukrainoje atgaivino NATO. Nežinau, ar šie du dalykai vienas kitą paneigia. Koks jūsų požiūris į tai?
– Nėra abejonių, kad į Europos šalį įsiveržusi Rusija kelia didžiulį iššūkį. Būtent todėl ir buvo sukurta NATO – siekiant užtikrinti stiprią [Europos] gynybą Šaltojo karo ir Europą padalijusios geležinės uždangos kontekste, kai po Antrojo pasaulinio karo SSRS kėlė tokio pobūdžio grėsmes.
Labai gaila, kad grėsmės Europos šalims iš Rytų išlieka tos pačios. Todėl NATO turi toliau stiprinti savo gynybą ir atgrasymą, padėdama Ukrainai – šaliai, kuri yra NATO partnerė, bet faktiškai nėra narė. Aljansui tai yra labai sudėtingas momentas. Nenoriu to sureikšminti, bet kartu manau, kad NATO į šį iššūkį reaguoja tvirtai ir nuosekliai.
– Noriu jūsų paklausti apie [liepą] Vašingtone įvyksiantį aukščiausiojo lygio susitikimą. Ko iš jo gali tikėtis Ukraina? Ir kaip jūs asmeniškai vertinate Ukrainos siekį tapti NATO nare?
– Mano nuomonė dėl Ukrainos narystės NATO yra tokia – Ukraina yra kandidatė nuo 2008 m. vykusio Bukarešto aukščiausiojo lygio susitikimo. Žinoma, tai ilgas laiko tarpas ir nuo to laiko labai daug visko įvyko. Tačiau šis faktas tebėra aktualus – niekas nepasikeitė. Kyla klausimas, kas gali nutikti dabar, kai Ukraina kovoja už savo gyvybę 2014 m. vasarį prasidėjusios ir 2022 m. vasarį su nauja jėga smogusios Rusijos agresijos akivaizdoje.
Daugelis NATO narių mano, kad Ukraina neturėtų stoti į NATO, kol vyksta karas. Tai yra vienas iš požiūrių. Mano požiūriu, Ukraina įrodė, kad geba užtikrinti grynąjį saugumą, nes jos ginkluotosios pajėgos veikia labai gerai. Jos įrodė, kad yra pajėgios kovoti ir palaikyti savo šalies gynybą. NATO labai svarbu, kad šalis galėtų užtikrinti grynąjį saugumą. Taigi, manau, kad Ukraina taps NATO nare. Klausimas, kada tai įvyks. Ir šis klausimas bus užduotas liepos mėnesį Vašingtone vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime.
– Norėčiau išgirsti jūsų kontrargumentą skeptikams, kurie mano, kad neprotinga atverti Ukrainai kelią į NATO. Tarp jų būtų ir asmuo, kurį daugelis laiko vienu įtakingiausių planetos žmonių – [technologijų milijardierius] Elonas Muskas. Ką jam pasakytumėte?
– Na, jis tikrai įtakingas. Nesu tikra, ar jis yra priskiriamas prie pagrindinių strateginių mąstytojų, bet jis tikrai įtakingas. Manau, kad labai svarbu nepamiršti, jog sprendimai NATO priimami bendru sutarimu. Taigi, jei prie stalo esančiųjų nuomonės... tam tikru klausimu nesutampa, sprendimas nebus priimtas.
Tačiau aš pasakysiu, kad yra galimybių siekti Ukrainos narystės NATO. Pavyzdys būtų prasidėjusios derybos su Europos Sąjunga dėl Ukrainos narystės. Tai ilgas stojimo į Europos Sąjungą procesas.
Taigi, manau, kad Ukrainos kelias į NATO yra kelių etapų procesas... Kol kas neaišku, ką tiksliai [NATO] sąjungininkės bus pasirengusios sutarti liepos mėnesį, kad patvirtintų, jog Ukraina eina stojimo keliu, tai dar neaišku, ir aš negaliu prognozuoti, kaip viskas klostysis. Tačiau manau, kad bus stengiamasi perduoti šią žinią ir tai bus prioritetinė liepos mėnesį vyksiančio aukščiausiojo lygio susitikimo tema.
– Užimant įvairias pareigas jums teko įvairiais lygmenimis susidurti su Rusija ir Sovietų Sąjunga. Jei turėtumėte duoti kokį nors patarimą sutramdyti Rusiją bandantiems Vakarams, koks jis būtų?
– Visų pirma, aš neatpažįstu tos Rusijos, kurią matau šiandien, ir ypač tos politikos ir įsitikinimų, kuriuos skleidžia Kremliaus vadovybė. Įsivaizdavimas, kad NATO yra agresyvus Aljansas, pasirengęs užpulti Rusiją ir ją suskaldyti, man visiškai nesiderina su tuo, kaip šis Aljansas yra struktūruotas, nes tai yra atgrasymo ir gynybos institucija...
Todėl, atsižvelgiant į dabartinį Maskvos mąstymą, man labai sunku duoti patarimų. Tačiau noriu pasakyti, kad per daugelį metų mano kolegos iš Rusijos įrodė esą itin įgudę diplomatai, turintys didžiulę patirtį užtikrinant, kad prie derybų stalo būtų patenkinti jų interesai.
Visgi aš tikiuosi, kad galėsime grįžti prie derybų stalo ir pabandyti plėtoti abipusius interesus, ypač kalbant apie branduolinių ginklų suvaržymą ir apribojimą, nes jie kelia egzistencinę grėsmę ne tik Rusijai ir Jungtinėms Valstijoms, bet ir visai žmonijai.
Taigi, yra tam tikrų sričių, kuriose, tikiuosi, galėsime ir toliau dirbti su Maskva, tačiau, kaip jau minėjau, sunku atpažinti tą Rusiją, kurią matau šiandien.
– Kaip manote, ko reikia, kad grįžtume į tą fazę, kai Maskvoje vyravo sveikas protas?
– Manau, kad viskas, ką galime padaryti, tai ir toliau demonstruoti savo norą atnaujinti derybas dėl branduolinės programos, pavyzdžiui, be išankstinių sąlygų. Pastarosiomis dienomis mane šiek tiek nudžiugino tai, kad iš Maskvos pasigirdo tam tikrų užuominų, jog gali būti įmanomos strateginio saugumo derybos, kuriose daugiausia dėmesio būtų skiriama kosmoso klausimams. Puiku, tai gera pradžia. Pažiūrėsime, kaip viskas vystysis toliau. Aš, žinoma, jau nesu oficiali pareigūnė. Žvelgiu iš tolo, iš Kalifornijos, į tai, kas vyksta tarp Maskvos ir Vašingtono, bet tikiuosi, kad strateginio saugumo srityje atsiras naujų galimybių.
– Visus tuos metus, kai vyko įvairios derybos su Sovietų Sąjunga ir vėliau su Rusijos Federacija, kiek galima pasitikėti Rusijos vadovybe, kai ji sako, kad yra pasirengusi kalbėtis ir susitarti bet kokiose srityse, įskaitant branduolinę ginkluotę?
– Visada sakau, kad reikia stebėti sprendimų įgyvendinimo eigą ir rezultatus. Jei įgyvendindami susitarimus su Rusija pasieksime rezultatų, manau, galime sakyti, kad kažką pasiekėme. Svarbu nepamiršti, [kad] jei negali pasitikėti savo partneriais, jei negali pasitikėti kitu žmogumi prie derybų stalo, pasitikėk procesu. Jei procesas duoda rezultatų, galima jį tęsti. Tačiau kiekvieną akimirką turi būti budrus ir nepamiršti, kad derybų dalyvių nepatikimumas gali sutrukdyti pasiekti rezultatų. Tokiu atveju tenka stabdyti procesą.
– Baiminamasi, kad konfrontacijos su Rusija atveju Jungtinės Valstijos gali likti nuošalyje. O jei Jungtinės Valstijos iš tiesų nusišalins arba jei prezidento rinkimai visiškai atitrauks Amerikos dėmesį nuo Ukrainos, kaip manote, ar Europa sugebės atsilaikyti ir išlaikyti Ukrainą kovoje?
– Na, tai sudėtingi klausimai. Turiu pasakyti, kad akivaizdu, jog šios rinkimų kampanijos metu vėl išryškėjo izoliacionizmo, istorinio izoliacionizmo nuotaikos.
Čikagos Pasaulio reikalų taryba (angl. World Affairs Council of Chicago) pateikė įdomios apklausos duomenis, iš kurių matyti, kad istoriškai apie 30 proc. amerikiečių per visą šiuolaikinės istorijos laikotarpį laikėsi izoliacionistinės pozicijos. 70 proc. tebėra linkę įsitraukti į pasaulio gyvenimą ir matyti Amerikos lyderystę pasaulyje. Taip yra ir šiandien. Šie skaičiai nepasikeitė. Tačiau pastaruoju metu žiniasklaidoje jiems skiriama daugiau dėmesio. Taigi raginu skaitytojus atsižvelgti į tai, kad istoriškai 30 proc. amerikiečių nori būti namie ir rūpintis savo reikalais. Tačiau dauguma amerikiečių to nenori.
Kalbant apie tai, ką šiuo klausimu turėtų daryti NATO, labai džiaugiuosi, kad NATO žengia į priekį ir imasi tam tikrų savarankiškų veiksmų, kad kompensuotų šiuo metu sustabdytą JAV pagalbą Ukrainai. (Redaktoriaus pastaba: nuo 2022 m., kai Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, Jungtinės Valstijos suteikė Ukrainai milijardų dolerių vertės saugumo pagalbos. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui, pagal kurį Ukrainai būtų skirta apie 60 mlrd. dolerių karinės pagalbos, tačiau Atstovų Rūmai dar nenumatė balsavimo dėl šio įstatymo projekto datos).
Pavyzdžiui, Čekijos prezidentas Petras Pavelas pareiškė, kad buvo rasta 800 000 tinkamo kalibro šovinių. Dabar jis ir kiti Aljanso nariai stengiasi surinkti pinigų šiems šaudmenims įsigyti ir perduoti juos Ukrainai. Taigi, Europoje imamasi iniciatyvos ir, kaip supratau iš šią savaitę vykusio užsienio reikalų ministrų susitikimo, panašu, kad ir toliau jos bus imamasi, nepriklausomai nuo to, kaip viskas klostysis Jungtinėse Valstijose.
– O kas bus, jei ši tendencija tęsis, jei tie 30 proc., apie kuriuos kalbėjote, ir toliau bus tokie pat aktyvūs, ir toliau turės svertus, neleisiančius likusiems 70 proc. labiau įsitraukti? Antroji klausimo dalis – ką darys Europa? Kaip manote, ar ji sugebės išlikti ryžtinga? Ar to pakaks, kad Ukraina liktų kovoje?
– Noriu pasakyti, kad dauguma Jungtinių Valstijų gyventojų ir toliau remia JAV lyderystę pasaulyje. 70 proc. JAV visuomenės remia JAV lyderystę pasaulyje.
Šiuo metu apie izoliacionizmą kalba labai balsinga mažuma. Tačiau JAV visuomenės įsitikinimu, Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų ir toliau demonstruoti lyderystę NATO ir, beje, dirbti su savo sąjungininkais Azijoje. O ne susivynioti meškeres ir grįžti namo... Manau, kad tai yra svarbiausias dalykas.
Tačiau kol kas... [europiečiai] demonstruoja akivaizdžius požymius, kad ketina imtis daugiau iniciatyvos. Ir, beje, manau, kad tai turėtų džiuginti visus, ne tik [numatomą Respublikonų partijos kandidatą į prezidentus Donaldą] Trumpą... bet ir perrinkimo sieksiantį [prezidentą Joe] Bideną; juk smagu matyti, kad europiečiai skiria daugiau išteklių ir yra pasirengę imtis iniciatyvos bei remti Ukrainą. Tai naudinga visiems.
