„Mūsų laisvė juos erzina“: Vaikšnoras apie grėsmes iš Rusijos ir Baltarusijos

„Su tokiais kaimynais gyvendamas visą laiką turi būti budrus“, – interviu LRT.lt sako kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras. Pasak jo, stiprinti sienos su Kaliningradu apsaugą pasitelkiant karius paskatino daugybė veiksnių. Tarp jų ir provokacijos Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, Rusijos rengimasis mobilizacijai.

R. Vaikšnoras tikisi, kad jau lapkričio viduryje kariuomenė pradės bendras pratybas su į Lietuvą sugrįžtančiais JAV kariais, taip pat atlieka skaičiavimus ir rengia pasiūlymus dėl nuolatinės JAV karinės bazės Lietuvoje.

Kalbėdamas apie Lietuvoje nukritusius Rusijos dronus, R. Vaikšnoras sako neturintis informacijos, kad nors vienu atveju būtų sąmoningai taikytasi į Lietuvą, nepaisant to, kad keli bepiločiai buvo nukritę šalia strateginių objektų.

Interviu vyko penktadienį, dar prieš savaitgalį įvykusius saugumo incidentus: sekmadienio rytą Pasvalio rajone nukrito ukrainietiškas dronas, o naktį Vilniuje bandyta padegti patalpas, kuriose veiklą vykdo JAV bendrovė „SpaceX“.

– Vidaus reikalų ministras paprašė iki lapkričio pradžios pratęsti karių buvimą prie sienos su Kaliningradu. Ką galite papasakoti apie situaciją prie Kaliningrado? Kokias užduotis atlieka kariai?

– Pradėkim nuo truputį toliau: gyvename apsupti santykinai nedraugiškų valstybių, kurios vos ne kiekvieną dieną vienokia ar kitokia forma rodo, kad mūsų nepriklausomybė, laisvė jas erzina. Ir tai yra per hibridinius veiksmus, per visokius sabotažo atvejus. (...)

Galbūt nustatyti toki veiksmų, ypač Rusijos veiksmų, kilmę yra sunku, nes jie viską labai sofistikuotai daro. Tačiau metodai atitinka jų braižą, jau net vokiečiai sugebėjo tai nustatyti. Ir tam, kas anksčiau užtrukdavo gal pusmetį ar mėnesius, dabar užtenka kelių savaičių ar kelių dienų. (...)

Ir tie paskutiniai įvykiai, kai Latvijoje buvo bandoma įstumti [migrantus] jau atvirai ginkluotų asmenų – ar tai banditai, ar kriminalinis elementas, tyrimas turbūt parodys. Bet pats Lukašenka viską neigia. Tai su tokiais kaimynais gyvendamas visą laiką turi būti budrus.

Todėl vidaus reikalų ministro prašymas pastumti kariuomenę yra nulemtas tam tikrų indikatorių ir informacijos.

Nepabijokim ir priminti, kad Rusija ruošiasi plataus masto mobilizacijai, nes jiems sunkiai sekasi Ukrainoje, jiems reikia užpildyti pajėgumų skyles. Jie turbūt norėtų kažkokį proveržį padaryti, bet žmonių trūksta. Tai visi šie dalykai ir suponavo, kad buvo pastatyta kariuomenė ir mes dirbame su pasieniečiais.

Dabar matom, kad yra praktiškai padvigubintas patruliavimo tankumas. Šalia visų sienos stebėjimo priemonių, sensorių yra žmonės, tai padeda pradžioj atgrasyti, jeigu kas nors norėtų kokią nors veiką daryti, o jeigu reikėtų, tai ir sulaikytume tuos pažeidėjus. (...)

Šiame krašte, kaip ir prie sienos su Baltarusija, yra ir kontrabandininkų, jie cigaretes plukdė ir visa kita. Tai visas tas priemonių rinkinys padeda mums visiems jaustis saugesniems ir turėti realesnį saugumo paveikslą.

– Rusija eskaluoja karą Ukrainoje. Lietuvos ir Lenkijos vadovai dar vasarą įspėjo apie galimas Rusijos netikros vėliavos operacijas prieš kritinę infrastruktūrą. Po dronų įskridimų Lietuvoje išaugo išvykimo krepšių pirkimas. Tarptautinėje žiniasklaidoje taip pat daug spėlionių apie tai, kada Rusija gali užpulti NATO valstybę. Kaip jūs vertinate saugumo situaciją šiandien? Ar ji pasikeitė per pastarąsias savaites?

– Atsakysiu tiesiai, kad ji nepagerėjo, bet sakyti, kad labai pablogėjo, turbūt irgi negalėčiau. Aš kaip karys per 35 metus Lietuvos kariuomenėje esu matęs įvairiausių incidentų, galbūt todėl šis momentas man nėra kažkuo labai ypatingas. (...)

Kadangi Rusijai nesiseka Ukrainoje, vyksta dronų apšaudymai, buvo įvairių dronų įskridimų: ir Rusijos dronų, ir ukrainietiškų dronų, be abejo, [Rusija] gali pasinaudoti.

(...) Tai gali būti viena iš prielaidų, kaip nukreipti savo piliečių dėmesį – išprovokuoti kažkokį incidentą arba apkaltinti Baltijos šalis, tą pačią Lenkiją, gal ir mus konkrečiai. Jie žino, kad mes prisidedame prie Ukrainos, kad remiame Ukrainą, bet gali mėginti apkaltinti, kad neva prisidedame prie kažkokios agresyvios retorikos ir veiksmų jų atžvilgiu, galbūt vos ne iki oro koridorių suteikimo, kad ukrainietiški dronai galėtų perskristi Lietuvą arba Latviją ir pataikyti, kokius nors objektus naikinti. (...) Yra daug įvairių prielaidų, mes neatmetam nė vienos iš jų.

Gyvename apsupti santykinai nedraugiškų valstybių, kurios vos ne kiekvieną dieną vienokia ar kitokia forma rodo, kad mūsų nepriklausomybė, laisvė jas erzina.

Mūsų atsakymas yra labai paprastas: bet kokį į savo oro erdvę įskrendantį droną mes traktuojame kaip grėsmę, nes kol jis ore, mes nežinom, kieno jis, nežinom, ar jis yra su sprogmenimis, ar be sprogmenų. Mūsų tikslas yra neutralizuoti beveik kiekvieną droną. (...)

Kodėl buvo garsiai pasakyta apie tą svetimos vėliavos operaciją? Turbūt tai irgi veikia kaip atgrasymas, kad mes žinom, mes jus stebim, mes įsivaizduojam jūsų galimą ketinimą, tai būkit atsargūs, kad jeigu tai atsitiks iš tikrųjų, mes žinosim, kas tai padarė. (...) Įvardyti tas grėsmes viešai yra vienas iš atgrasymo būdų.

– Neseniai susitikote su Lenkijos, kitų Baltijos šalių kariuomenių vadais ir NATO pajėgų Europoje vadu Alexusu Grynkewichiumi. Ar grėsmes sąjungininkai vertina vienodai? Ar yra sutarimas, kaip ir kada jau būtų reaguojama į tas pilkosios zonos atakas?

– Visi NATO sąjungininkai naudojamės ta pačia žvalgybine informacija. (...)

Kai kam aktualesnė neteisėta migracija, prekyba žmonėmis, mums didesnę grėsmę kelia hibridiniai veiksmai, bet yra ir galimų konvencinių grėsmių. Yra ir sabotažo atvejų. Ir kabeliai buvo nutraukti Baltijos jūroje, ir Rusijos naikintuvai buvo įskridę į Estijos oro erdvę, raketos ir dronai nukrito ne tik pas mus Lietuvoje, bet ir Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Lenkijoje vos ne kasdien skelbiami oro pavojai, kadangi ji ribojasi su Ukraina, jai tai yra daug aktualiau.

Grėsmių vertinimas bendrąja prasme yra panašus. Mes, visos šalys, ypač šitame regione, vienodai matom tuos galimus scenarijus, jiems ruošiamės. (...) O pagrindinė išdava yra stiprinti mūsų sausumos elementą, nacionalinę diviziją, oro gynybą ir kitus elementus.

(...) Vystom konvencines atgrasymo priemones, bet kartu integruojam naujoves: antidronines sistemas, dronines sistemas, antžemines, jūrines, ore skraidančias. Galbūt dar nesame pasiekę labai apčiuopiamo rezultato, bet Lietuva yra gerame kelyje, suprantame, kas turi būti, kiek turi būti, kur turi būti ir kokie padaliniai turėtų būti aprūpinti. (...)

– Praėjusią vasarą rusų dronas su sprogmenimis nukrito Gaižiūnų poligone, rugsėjį Italijos naikintuvas numušė rusišką droną su sprogmenimis šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Ar tikrai visi į Lietuvą įskridę ir nukritę dronai buvo nukreipti elektroninės kovos priemonių? Ar gali būti, kad Rusija kai kuriais atvejais sąmoningai renkasi taikinius, testuoja mūsų oro gynybą?

– Suprantu nerimą visuomenėje ir jį išsklaidyti turbūt pavyktų tiktai jeigu būtų pateikti faktai, kaip viskas vyko.

Mano žiniomis, kiek aš galiu atvirai šnekėti, bent jau praeitų metų visi dronai, kurie buvo įskridę į Lietuvos teritoriją ir nukritę, nebuvo specialiai taikyti į Lietuvą. Tą aš galiu pasakyti. Tai greičiausiai yra elektroninės kovos priemonių rezultatas.

Tas pats ir su šių metų incidentais. Kol kas įrodymų, kad tai buvo specialiai padaryta, mes neturime. Ir gal čia aš sustočiau. Jeigu sužinotume naujų aplinkybių, be abejo, kai būtų tas slaptumo arba jautrumo skydas nuimtas, būtų vienokia ar kitokia forma pranešta.

Šiuo metu galiu sau leisti vertinti, kad kai kur galima pajausti, kad galbūt Rusija ir Baltarusija nėra suinteresuotos dabar įžiebti labai atvirų, aiškių incidentų su savo pėdsaku, nes jie viską neigia. (…)

Tačiau aš netikiu jų gera intencija. (...)

Ypač kalbant apie Kaliningrado sritį ne kartą jau viešojoje erdvėje buvo nuskambėję, kad šiuo metu ten yra stipriai sumažėjęs pajėgumas, nes daugiausia pajėgumų yra skirta Ukrainai ir turbūt bet koks išprovokavimas iš jų pusės gali turėti atsakomąją reakciją. Ar jie suinteresuoti tuo? Turbūt ne.

Bet jie daro kitaip. Tą hibrido formą, sabotažo [aktus], kai tu negali nustatyti iš karto, kas tai padarė, turbūt jie tai vykdė, vykdo ir vykdys. Turim būti tam pasiruošę, turim būti budrūs, stebėti aplinkas. Žvalgybos informacijos rinkimas, dalinimasis tarp NATO šalių, mūsų žvalgybos institucijų vyksta kiekvieną dieną. (...)

Todėl mūsų pratybos „Stiprus grifonas“, dabar „Perkūno griausmo“ pratybos, jos visos yra sufokusuotos į nuo taikos meto užduočių vykdymo ir pagalbos savivaldybėms, greito reagavimo pajėgų aktyvavimo, reagavimo į hibridinius veiksmus arba žaliųjų žmogeliukų tipo provokacijas iki ginkluotos gynybos, jeigu reikėtų ginti savo šalį nuo priešiškai nusiteikusio kaimyno ar nuo ko nors kito.

– NATO neseniai transformavo oro policijos misiją į oro gynybos misiją. Ką tai reiškia praktiškai? Koks pagrindinis skirtumas?

– Turbūt svarbiausias momentas – kad pilotams yra suteikti įgaliojimai savarankiškai, vadovaujantis jėgos panaudojimo taisyklėmis, priimti sprendimus.

Kai vyko tik oro policija, tokios policinės funkcijos ir buvo – daugiau identifikuoti, palydėti ir nesivelti į konfliktą, jeigu ten kas nors įvyktų, daugiau raportuoti ir fiksuoti, tai labai svarbu. (...) Dabar pervedimas į NATO gynybos misiją jau suteikia daugiau įgaliojimų ir dėl ginkluotės, ir dėl pilotų kvalifikacijos.

Tą patį darys, taip pat bus vizualiai identifikuojama, taip pat bus palydima. Taikos metu – dėl to aš paminėjau jėgos panaudojimo taisykles – labai aiškiai išrašyti kriterijai, kada gali būt paleidžiamos raketos. (...) Ir niekas nenori didelės eskalacijos, tačiau priemonių ir gebėjimų jau dabar yra.

– Jei pasikartotų pernai Estijoje įvykęs incidentas, kai trys Rusijos naikintuvai keliolika minučių išbuvo sąjungininkų oro erdvėje, šiandien būtų reaguojama kitaip? Pilotai galėtų numušti tuos naikintuvus?

– (...) Taip, tikėtina, kad tokiu atveju būtų naudojamos visai kitokios priemonės. Ar būtų šaudoma tiesiai į lėktuvą? Šiandien nenorėčiau spekuliuoti, tačiau net patiems rusams žinant, kad jeigu jie pažeis oro erdvę, po tam tikro perspėjimo arba neklausymo, kad grįžk atgal į savo oro erdvę, NATO pilotai yra kvalifikuoti paleisti raketas, tai turbūt irgi yra geras atgrasymo momentas.

– Krašto apsaugos ministras pranešė, kad iki 100 JAV karių jau grįžo į Lietuvą, du batalionus planuojama visiškai dislokuoti iki lapkričio pabaigos. Amerikiečių karių problema Lietuvoje jau išspręsta? Ar dar yra neaiškumų?

– Aš turbūt vienas iš labiausiai tikėjusių, kad tai įvyks. Praktiškai nuo pat praeitos rotacijos pabaigos, kai amerikiečiai buvo išvesti iš Lietuvos, buvau gavęs patikinimą, kad vieną dieną jie sugrįš. Aišku, tai šiek tiek nusitempė, buvo paminėtas vasaros vidurys, buvo rudens pradžia. Prieš beveik porą mėnesių buvo įvardyta konkreti data. (...) Bet toks buvo susitarimas su amerikiečiais – negarsinti per daug, (...) nes jie pirmiausia turėjo tai pranešti.

Tai kariuomenė buvo suplanavusi, žinojo, kada ir kur turėtų atvykti, bet kartais gali pakišti koją arba turėti įtakos tam tikri politiniai procesai. (...)

Tai taip, pirmieji amerikiečiai atvyko, pradės judėti technika po truputį, užpildysime Pabradėje esančią infrastruktūrą. Tikėtina, kad jau nuo lapkričio vidurio prasidės pratybų sezonas. (...) Turime gerai paruoštą apgyvendinimo, treniravimosi infrastruktūrą, maitinimą, sandėliavimą, technikos remontą – viską, ko kariui reikia. (...) Dėl to ne kartą buvome pagirti, kad pas mus nuo požiūrio į amerikiečius kaip į svečius ir atgrasymo efektą sukuriančius sąjungininkus iki treniravimosi, gyvenimo sąlygų esame vieni geresnių šitame regione.

Be to, mūsų indėlis į bendrą gynybos architektūrą – nacionalinių projektų vystymas: mūsų nacionalinės divizijos, virš 5 proc. BVP gynybai, mūsų diplomatinis amerikiečių sprendimų palaikymas – suteikia mums jei ne prioritetą, tai bent patikimos sąjungininkės vardą. Ir tai matom dabar praktiniais veiksmais. Amerikiečiai čia grįžta.

– JAV prezidentas Donaldas Trumpas neseniai vienu žodžiu užsiminė, kad svarstytų galimybę steigti nuolatinę karinę bazę Lietuvoje. Kaip vertinate tokią galimybę? Ar vyksta pokalbiai apie tai kariuomenių lygmeniu?

– Iš šiandienos perspektyvos gali turbūt įvairiai vertinti prezidento Trumpo atsakymą. Tačiau tas signalas nuėjo. Mes jį pagavom. Ar tai, apie ką jis galvojo, taip ir mes suprantam? Tai turbūt laikui bėgant išsiaiškinsim. Tačiau apie nuolatinį amerikiečių buvimą Lietuvoje diskusijos vyksta daugiau negu porą metų. (...) Lietuvos nacionalinio saugumo prasme ir mūsų interesas, be abejo, yra užsitikrinti, kad jie kaip galima ilgiau būtų pas mus.

Nes rotacija – atvyko, devyni mėnesiai, išvyko. Ir kaip tik tas pavasario pavyzdys parodė, kad gali ir nebeatvykti niekas. Kai tu jau užkali kuoliukus, vaizdžiai tariant, tai infrastruktūra, mažiausiai treji metai tarnybos, galbūt ir su šeimomis atvyksta. Tai visai kitokios yra garantijos. Nors irgi nebūtinai. (...)

Dabar kaip tik vyksta vertinimas dėl galimybių, kaip tai atrodytų mums, kiek reikėtų papildomai investuoti, kad tai būtų patrauklu.

Ir tada atsispiriama nuo to, apie kokio dydžio padalinius kalbama. Nes jeigu tai bus kuopa, 150–200 žmonių, yra viena istorija. Jeigu tai yra pusantro bataliono, beveik 1 000 žmonių, arba brigada – kita istorija. (...) Darželiai, mokyklos, infrastruktūra šeimoms gyventi – visa tai turi būti labai gerai įsivertinta.

Tačiau viskas priklauso nuo pačių amerikiečių. Mes pateiksime pasiūlymą, kaip tai galėtų atrodyti, ir arba tai bus priimta, arba bus nepriimta. Diskusija vyksta, skaičiavimai vyksta, nes viskas labai šviežia.

– Diskusija su partneriais kol kas vyksta tik politiniu lygmeniu ar ir kariuomenių?

– Kol kas dar neturėjau galimybės pasikalbėti su vadais, bet norint šnekėtis reikia ką nors pateikti. Čia kaip verslo planas turi būti.

Prieš gerus metus kalbėjausi su tuomečiu JAV sausumos pajėgų vadu Europoje ir Afrikoje generolu Chrisu Donahue. Jis labai atvirai yra pasakęs, kad jiems ir kainos prasme nėra didelio skirtumo, kur būti ir treniruotis: ar Amerikoj, ar Lietuvoj, ar Lenkijoj.

Didžiausios išlaidos yra rotacija, perkėlimas. Jeigu šios logikos būtų laikomasi, be abejo, nuolatinės bazės buvimas Lietuvoje sumažintų būtent tų perkėlimų kaštus, kurie slegia Amerikos kariuomenę, galbūt ir apskritai Amerikos mokesčių mokėtojus. (...) Bet, be abejo, reikia suprasti, kad prie nuolatinių bazių iš karto atsiranda labai daug aptarnaujančio personalo. (...) Tai jiems reikia labai aiškiai subalansuoti resursus, ypač įsigyjant naujos technikos, stiprinant kariuomenę.

Iš vienos pusės atrodo – kaip ir užkabini kaip su inkaru. Iš kitos pusės – yra labai daug papildomų dalykų, kad tas gerbūvis amerikietiška prasme, pagal jų standartus, būtų išlaikomas.

Kai tik turėsim ką nors ant stalo, kai turėsim skaičiavimus, be abejo, bus pasiūlymas pateiktas, o spręs politikai, ne kariai.

– Kalbant apie JAV ginkluotę, rugsėjį viename interviu sakėte, kad HIMARS artilerijos sistemų pristatymai Lietuvai nusikėlė. Ar jau aišku, kiek sistemų ir kiek laiko vėluos?

– Taip. Ten nėra drastiška, keletas mėnesių. Jie nedaro didelės įtakos pačiam parengties lygiui arba pajėgumų vystymui. Tai žinom, kada ateina, žinom, kiek ateina, ir jos ateis.

– Žinot, bet nesakysit?

– Bet nesakysiu.

– Tie vėlavimai susiję su karu Irane?

– Ne, turbūt yra biurokratija. (...)

– Vienas iš grįžtančių JAV batalionų – inžinerinis batalionas – padės vystyti Lietuvos nacionalinę diviziją. Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla vystant diviziją? Iš politikų girdėjome, kad iki 2030-ųjų ji gali nepasiekti viso operacinio pajėgumo. Kritikuojamas stringantis karinės technikos tiekimas.

– Taip, amerikiečių, kaip ir vokiečių, portugalų, pajėgų buvimas (...) visą laiką suteikia mums geras treniravimosi galimybes, leidžia geriau suprasti, kaip panaudoti tą techniką, įrangą, kaip integruoti.

Inžinerinio ar šarvuoto bataliono buvimas iš karto yra integruojamas į vieną ar kitą mūsų brigadą: arba į „Geležinio Vilko“, arba į „Žemaitijos“ brigadą. (...)

Daug pastangų dedame ne tik nacionalinei divizijai, bet ir Baltijos gynybos linijai vystyti. Ji būtų fizinis barjeras sulaikant priešininką prie pat sienos. Manau, tas pajėgumas stipriai prisidės prie mūsų tam tikrų pajėgumų spragų, kurių dar turime, užpildymo. (...)

Apskritai divizijos vystymas iki šio momento ėjo daugmaž sklandžiai, tačiau jau matome, kad bus tam tikrų iššūkių, – ne dėl mūsų pačių procesų, procedūrų, kurios galbūt kažkur yra įstrigusios, bet dėl to, kad vis dėlto tiek Europa, tiek pasaulis turi didelį tam tikrų priemonių poreikį ir kai kurie procesai, kurie vyksta dabar, gali nusitęsti, net ir sutarus pagaminti tų priemonių.

Kaip tai atrodys, kol kas aš negaliu to garsiai įvardyti. Tam reikia pirmiau pasidaryti rizikų valdymo planą – jeigu viena ar kita priemonė įstrigtų, kaip mes galėtume tai mitiguoti (sušvelninti – LRT.lt) kitomis priemonėmis.

(...) Jeigu kalbėtume apie žmonių surinkimą, kas nuo manęs kaip kariuomenės vado tiesiogiai priklauso, mūsų kryptis pakankamai gera. Kiekvienais metais norinčių pasirašyti profesinės karo tarnybos kontraktą daugėja. Mes užpildom pajėgumų spragas, mokom karius, treniruojam. (...) Ruošiam įgulas, tankų įgulas. Prancūzai su „Cezariais“ (savaeigės haubicos CAESAR – LRT.lt) buvo atvykę vasaros pabaigoje, vyko mūsų artileristų pratybos. (...)

Pradėdami nuo seržantų, puskarininkių, karininkų rengimo, kareivių apmokymo, kaip naudotis įranga, mes tai darom iš anksto, kad, jau gavę tą geležį, grubiai tariant, žinotume, kaip ją naudoti. Beliktų tai sujungti į vieną sistemą.

– Pranešama, kad Vokietijoje pritrūko savanorių formuojant brigadą Lietuvoje, karius nuspręsta skirti privaloma tvarka. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, kokiame taške esame vystydami infrastruktūrą? Iki 2027 m. galo brigada pasieks visą operacinį pajėgumą?

– Čia kažkas pasakė, kad jie nesurenka savanorių, ir kažkas pasigavo. Ar yra rizikos? Turbūt visą laiką yra rizikų nesurinkti savanorių, bet manyčiau, kad reikėtų žiūrėti į faktus. (...) Ar savanorių buvimas ar nebuvimas turi kokią nors įtaką, palikim spręsti vokiečiams. Man tai jokio skirtumo nėra iš tikrųjų.

Kaip kariuomenės vadas čia norėčiau pabrėžti, kad vokiečiai davę žodį, jie jo laikosi. Mes matom tarpinius rezultatus, viskas susikomplektuota, įrangą, techniką jie gauna. Statybos iš mūsų pusės vyksta visu tempu, net kai kas šiek tiek anksčiau. Jei žiema nebus tokia šalta, kai kuriuos procesus gal net bus galima pagreitinti, bet jie bus 2027 metų pabaigoj. Visa brigada. Tą man užtenka žinoti (...)

Man svarbiausia, kad jie yra, kad jie yra mūsų gynybinių planų sudėtinė dalis ir 2027 metų pabaigoj ar 2028 metų pradžioj mes jau kartu treniruosimės.

– Pabaigai pakalbėkime apie Rusijos karo Ukrainoje pamokas. Minėjote „Stipraus grifono“ ir kitas pratybas. Kaip Lietuvos kariuomenė pritaiko Ukrainoje taikomus karybos metodus? Daugiausia kritikos šiuo metu sulaukiama dėl jų pritaikymo greičio, nes ukrainiečiai, rusai inovacijas pritaiko per kelias savaites, per kelis mėnesius, o NATO viskas vyksta lėtai.

– (...) Kariaujanti šalis visą laiką turės pranašumą dėl įvairių priežasčių: dėl savisaugos, dėl tos pramonės, kuri yra užsukta Ukrainoje šiuo atveju, tas pats ir Rusijos pusėje – jie kiekvieną dieną eksperimentuoja ir iš karto gamintojai ar tie patys kariai teikia pasiūlymų, kaip pataisyti, kad būtų efektyvu.

Nekariaujančiose šalyse, tokiose kaip Lietuva, ir ačiū Dievui, kad nekariaujame, tik remiame Ukrainą, be abejo, technologijų diegimo greitis ateina jau pavėluotai. Kaip cunamio banga. Taip, jau kai pagaunam, mes paimam, integruojam, bet faktas, kad technologijos taip greitai keičiasi, kad yra rizikos, jog kai kurias vakarykštes technologijas įsigysime tik rytoj.

Nenoriu į nieką akmenukų mėtyti, bet mūsų procesai ir procedūros, ypač kai eina per viešuosius pirkimus, nes yra ir Europos, ir nacionalinis reguliavimas, technologijų adaptuoti greitai nepadeda.

Aš tą sakau jau dveji metai turbūt. Kai einu pareigas, kiekvieną kartą kartoju. Ar mes pagerėjom? Nepagerėjom. Čia turim būti labai atviri. Ar galima būtų geriau? Visą laiką galima geriau, bet vėl – čia ne mano duona. Aš pateikiu reikalavimus, ko man reikia ir kiek man reikia. Ir jau čia yra kitų organizacijų užduotis pabandyti aprūpinti kariuomenę būtent tomis priemonėmis.

Bet, grįžtant prie išmoktų pamokų, tai vyksta kiekvieną dieną.

Esame įkūrę ANBO (Autonominių nuotolinių bepiločių operacijų – LRT.lt) padalinį, ten vyksta pagrindiniai testavimai, novatoriškų idėjų diegimas, jungimas (...). Yra antžeminiai dronai, yra jūriniai dronai, yra oriniai dronai, robotika.

Labai gerai, kad Lietuvos pramonė labai aktyviai dalyvauja. Nepabijokim pripažinti (kuo aš labai didžiuojuosi), kad kai kurios mūsų bendrovės yra pakankamai gerai prisitaikiusios Ukrainoje, žino, kaip viskas vyksta, gauna naujausių žinių ir jų produktai, kuriuos mes vėliau testuojame arba įtraukiame į savo ginkluotę, yra naujausios versijos.

Tačiau, kaip minėjau, reikia suprasti, kad galim prisidėti į sandėlius labai daug geros šiai dienai tinkančios įrangos, bet po metų ar dvejų ji gal nebus praradusi prasmės, bet gali būti jau visai kitaip panaudojama.

Tai šiuo metu žiūrim, kas mums geriausiai tiktų, nes kitas labai svarbus dalykas – labai gerai pasimatė geografija ir klimatas: nebūtinai viskas, kas vyksta ir ką tu gali veikti Ukrainoje, veikia pas mus. (...)

Pačiam teko stebėti „Stipraus grifono“ pratybas – kariai ir vadai puikiai žino, kaip įkurti vadavietes, kad jos būtų neaptinkamos, kaip apsaugoti logistinius kelius tinklais, kaip gaminti maistą paprastomis priemonėmis, kad nereikėtų daug kuro, nes skleidžiama šiluma išduoda. Ir daug įvairių priemonių, kaip maskuoti įrangą, techniką, turime ir antidroninių tinklų, ir antidroninių elektroninės kovos priemonių.

Ar galėtų būti tam tikri procesai greitesni? Tai aišku, aš norėčiau... Įstringam. Bet gal ir mes geresnius namų darbus turėtume pasidaryti kartais teikdami reikalavimus. Čia ir yra tas balansas, labai gerai susikabinom su Krašto apsaugos ministerija. Aš teikiu reikalavimus, GRA (Gynybos resursų agentūra – LRT.lt) įgyja, jeigu būna savalaikiai sprendimai.