Tūkstančiai į Lietuvą atvykusių ukrainiečių nori išmokti lietuvių kalbą. Vieni siekia išreikšti pagarbą juos priėmusios šalies žmonėms, o kitiems mokėti lietuvių kalbą – vienintelis būdas integruotis į visuomenę ir surasti gerą darbą. Įpirkti mokamus užsiėmimus, deja, gali ne visi, o nemokamuose kursuose dėl valstybės finansavimo stokos labai trūksta vietų.
Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.
Kai prasidėjo plataus masto karas, į Lietuvą atvykę ukrainiečiai iš Migracijos departamento gavo laiškus, raginančius mokytis lietuvių kalbos. Laiškuose teigiama, kad visi, integruotis į Lietuvos visuomenę ir dirbti Lietuvoje norintys pabėgėliai iš Ukrainos, privalo išmokti lietuvių kalbą. Taip pat rašoma, kokiu lygiu reikia mokėti kalbą vienos ar kitos specialybės atstovams ir priduriama, kad Vyriausybė kalbos mokymuisi duoda 24 mėnesius, o šiam laikotarpiui pasibaigus, visi Lietuvoje dirbantys ukrainiečiai turės išlaikyti lietuvių kalbos testą.
Socialiniuose tinkluose šie laiškai sukėlė pasipiktinimo audrą ir ne todėl, kad ukrainiečiai nenorėtų mokytis lietuvių kalbos. Net ir degant dideliu noru, tai padaryti gana sunku. Nemokamuose kursuose vietų beveik nėra, o privačios pamokos – labai brangios. Ukrainiečiai nesupranta, kaip įmanoma įvykdyti šį reikalavimą, kai nėra sąlygų.
Grupės perpildytos, o dėstytoja tik viena
Ukrainietė Tatjana jau keletą mėnesių mokosi lietuvių kalbos. Anksčiau ji gyveno Kaune, tačiau persikėlusi į Vilnių norėjo rasti kursus ir mokytis toliau. Ji užsuko į Vilniuje įsikūrusius Tautinių bendrijų namus, jie organizuoja nemokamus kursus.
„Lietuvių kalba man reikalinga bendrauti. Pirma, labai įdomu išmokti naują kalbą, o antra, malonu kalbėtis su lietuviais jų kalba, kai niekam dėl manęs nereikia pereiti į rusų kalbą“, – aiškina Tatjana.
Moteris padavė pareiškimą lankyti kursus, tačiau buvo pasakyta, kad grupėje trūksta vietų. Rankose ji laiko pirmosios lietuvių kalbos mokymosi pakopos įveikimo pažymėjimą, o į centrą šiandien atvyko specialiai, prašys, kad dėstytoja kursuose surastų vietą.
„Labai jaudinuosi ir labai noriu, kad atsirastų vieta. Iš anksto neužsirašiau, todėl šiandien atėjau paprašyti dėstytojos, kad priimtų. Sutinku tiesiog lankyti pamokas, klausyti, ką sako dėstytoja, man tai labai svarbu“, – sako Tatjana.
Anot dėstytojos Violetos Lopetienės, Tatjanai vietos atsiras, nes ji nori pakliūti į aukštesnio lygio grupę, tačiau visiems (mokytis norintiems naujokams) vietų neužtenka.
„Kadangi mūsų užsiėmimai dažniausiai vyksta internetu, grupės negali būti per didelės. Juk tam, kad mokymasis būtų efektyvus, reikia bendrauti su kiekvienu mokiniu, ištaisyti jo klaidas. <...> Iš pradžių, kai buvo sumanyta tokia mokymo forma, planavome 10–12 žmonių. Šį kartą į grupę priimame 15 žmonių, o kai kuriose grupėse, ypač pradedančiųjų, mokinių skaičius viršija 20“, – pasakoja dėstytoja V. Lopetienė.
Pedagogė neslepia, kad toks krūvis gana didelis, nes per dieną ji veda užsiėmimus keturioms grupėms. Nors šį kartą prašymų buvo daugiau nei trys šimtai, Tautinių bendrijų namai negali priimti visų, kadangi dėl finansavimo stokos lietuvių kalbos dėstytoja yra tik viena.
„Mums labai reikia dėstytojų, bet suprantame, kad nemokamai niekas nedirbs. Mūsų įstaigai tai didelis iššūkis. Norime, kad žmonės galėtų mokytis lietuvių kalbos, ir tuo ne tik mes suinteresuoti. Tuo turėtų būti suinteresuota visuomenė, nes mūsų valstybei didelis pliusas, kai į Lietuvą atvykę žmonės nori išmokti valstybinę kalbą. Šiandien stengiamės iš visų jėgų, ieškome galimybių patenkinti kiekvieno mokinio poreikius“, – aiškina dėstytoja V. Lopetienė ir priduria, kad visi norintys lankyti kursus turėjo atsiųsti motyvacinį laišką, kodėl jiems svarbu mokytis lietuvių kalbos. Iš daugiau nei trijų šimtų paraiškų reikėjo atrinkti apie šimtą, o kai kurios istorijos jaudino iki ašarų.
„Skaitydami laiškus buvome giliai sujaudinti, nes žmonės aiškino, kodėl nori išmokti lietuvių kalbą, ir tai nuostabu. Ukrainiečiai nori mokytis lietuvių kalbos ir taip atsidėkoti Lietuvai už dalyvavimą, už pagalbą Ukrainai. Žmonės rašė, kad atvyko į Lietuvą ir nori susikalbėti su lietuviais, tad turi išmokti lietuvių kalbą, nes taip parodoma pagarba šaliai ir jos gyventojams. Kai kurios moterys rašė, kad jų vaikai jau mokosi lietuvių kalbos mokyklose ir jos nenori nuo jų atsilikti“, – priežastis, kodėl ukrainiečiai mokosi lietuvių kalbos, vardija V. Lopetienė.
„Lietuvių kalbos mokymasis – mano padėka šiai šaliai“
Ukrainietė Oksana Lietuvoje gyvena jau 5 metus ir visą šį laiką mokėsi lietuvių kalbos. Nors anksčiau moteris nebuvo pasiryžusi mokytis vietos kalbos, dabar, prasidėjus karui Ukrainoje, ji teigia bandanti su lietuviais susikalbėti lietuviškai, nes lietuviams, kaip ir jai, rusų kalba nėra gimtoji.
„Visų pirma, labai malonu šioje šalyje kalbėti ta kalba, kuria kalba žmonės, kalba mano gydytojas, dėstytojas. Antra, tai mano asmeninė padėka visiems lietuviams, kurie taip padeda Ukrainai“, – aiškina Oksana.
Jai antrina kita ukrainietė Karolina, taip pat atvykusi į kursus Tautinių bendrijų namuose. Moteris atvyko iš Mariupolio ir ketina likti Lietuvoje, nes neturi kur grįžti, todėl lietuvių kalba jai reikalinga integracijai į visuomenę ir darbui.
„Visur stengiuosi kalbėti lietuviškai. Žmonės girdi, kad renku žodžius, ir kai kas pereina į rusų kalbą. <...> Bet man svarbu mokėti mane priėmusios šalies valstybinę kalbą“, – savo sprendimą aiškina Karolina.
O ukrainietė Natalia sako, kad lietuvių kalbos jai reikia tik darbui, nes yra buhalterė ir šiuo metu lanko buhalterinės apskaitos kursus Lietuvoje, kad galėtų čia dirbti pagal specialybę.
„Mano profesijoje be lietuvių kalbos neišsiversi. Visa dokumentacija lietuvių kalba, o po kursų reikia išlaikyti valstybinį buhalterinės apskaitos egzaminą, kuris taip pat bus lietuvių kalba. Žinoma, bendraujant lietuvių kalba taip pat reikalinga, bet šiuo metu prioritetas – darbas. Darbo birža siūlo lietuvių kalbos kursus, bet ten, deja, jau metus laukiu eilėje, o laisvų vietų vis neatsiranda“, – sako Natalia.
Eilė metams
Lietuvoje veikia kelios nemokamus kursus ukrainiečiams siūlančios organizacijos: Tautinių bendrijų namai, Raudonasis kryžius, Vytauto Didžiojo universitetas, Darbo birža. Bet problema visur ta pati – vietų katastrofiškai trūksta, todėl kartais eilėje tenka laukti net kelis mėnesius. Kai kurie ukrainiečiai negali sau leisti mokamų kursų, kuriuos siūlo privačios mokyklos ir mokytojai.
VšĮ „Stiprūs kartu“ skyrė 28 tūkst. eurų Tautinių bendrijų namų organizuojamiems lietuvių kalbos kursams. Iki šio straipsnio publikavimo LRT.lt nesulaukė Tautinių bendrijų namų komentaro, kaip šios lėšos bus panaudotos.
„Išklausiau vienus nemokamus kursus dar praėjusių metų balandį, o paskui mokiausi pati, naudodama programėles, knygas iš bibliotekos, klausiausi įvairių tekstų, nes vietų aukštesnio lygio kursuose vis nelikdavo“, – pasakoja ukrainietė Svetlana. Merginai kalba svarbi ir bendraujant kasdieniame gyvenime, ir dirbant. Tačiau dėl vietų stokos kursuose ji negalėjo mokytis prižiūrima dėstytojų, o dabar labai džiaugiasi galimybe tęsti mokslus.
„Išmokti kalbą savarankiškai labai sunku, o aš neturiu galimybės už kursus mokėti 300–400 eurų per mėnesį, todėl man labai svarbu, kad pagaliau turiu galimybę mokytis nemokamai“, – neslepia džiaugsmo Svetlana.
Problema – finansavimas
Tautinių bendrijų namų direktorius Gžegožas Miloševičius labai džiaugiasi, kad tiek daug žmonių nori išmokti lietuvių kalbą, tačiau kartu nuogąstauja, kad negali priimti visų norinčių ir dalį žmonių tenka atstumti.
„Kursai vyksta nuo 1991 m., tačiau tokį skaičių paraiškų gavome pirmą kartą. Paprastai per metus apmokydavome apie šimtą žmonių, įvairių tautinių mažumų atstovų, o dabar daugiausia prašymų sulaukiame iš ukrainiečių. Pagal mūsų teikiamą finansavimo projektą, per metus lietuvių kalbos galime mokyti 150 žmonių. Bet vos tik įdėjome skelbimą apie kursus, per vieną parą sulaukėme daugiau nei 300 prašymų“, – sako G. Miloševičius.
Pasak direktoriaus, finansavimą lietuvių kalbai mokyti Tautinių bendrijų namai gauna iš Tautinių mažumų departamento, šiek tiek prisideda ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Tačiau šių pinigų neužtenka patenkinti visiems prašymams. Mokinių labai daug, o dėstytoja tik viena.
„Dėl finansavimo stokos negalime į kursus priimti visų norinčių“, – neslepia direktorius ir priduria: jei būtų skirta užtektinai lėšų, Tautinių bendrijų namai galėtų suformuoti mažesnes kalbos mokymosi lygių grupes.
„Galėtume organizuoti įvairaus lygio kursus: pradedantiesiems, pažengusiems. Taip pat būtų galima formuoti mažesnes grupes, kad per pamoką visiems užtektų dėstytojos dėmesio“, – aiškina G. Miloševičius.
Ši publikacija buvo papildyta informacija, kad VšĮ „Stiprūs kartu“ skyrė finansinę paramą Tautinių bendrijų namų organizuojamiems lietuvių kalbos kursams.
