Rusijos raketų ir dronų atakoms Ukrainoje nesiliaujant ir gadinant energetikos infrastruktūrą, vis dažniau kalbama apie galimą dar vieną ukrainiečių pabėgėlių bangą. Interviu LRT.lt Belgijoje įsikūrusios nevalstybinės organizacijos „Promote Ukraine“ atstovė Liuba Karpachova teigia, kad tai, ką vykdo Rusija, nėra karas, tai jau terorizmas, vykdomas prieš ukrainiečius. O patys ukrainiečiai liudija apie žiaurų rusų elgesį, kurį kartais sukeldavo tiesiog Ukrainą palaikantys žodžiai.
Ji pabrėžia, kad nors Europa ukrainiečius priėmė ir stengiasi padėti, vis tiek atsiranda atvejų, kai pabėgėlės moterys tampa prekybos žmonėmis aukomis. Problema tampa ir socialinės garantijos arba tiesiog būsto trūkumas, todėl kartais pabėgėliai turi nakvoti stotyse, nes neranda būsto apsigyventi.
Organizacija „Promote Ukraine“ padeda Ukrainai kare su Rusija. Šiemet jie Europos Parlamente kartu su organizacija „Blue/Yellow“ gavo Europos piliečio apdovanojimą.
Interviu trumpai
- Situacija daugelyje Ukrainos vietų sudėtinga dėl Rusijos atakuojamų energetinės infrastruktūros objektų.
- Rusijos atakos gali pradėti dar vieną pabėgėlių bangą iš Ukrainos, tačiau dabar ukrainiečiai labiau domisi apie savo galimybes.
- „Promote Ukraine“ fiksuoja atvejus, kai Europoje yra išnaudojami ukrainiečiai, jie negali rasti vietos gyventi, moterys įtraukiamos į prekybą žmonėmis.
- „Promote Ukraine“ dabar renka paramą skirtą gyventojams ir kariams – humanitarinė pagalba, žieminė apranga bei automobiliai.
– Gal galite papasakoti, kokia situacija dabar yra Ukrainoje?
– Karas tęsiasi. Aš šiek tiek šališka, bet Rusija dabar tiesiog terorizuoja civilius gyventojus. Taigi tai nėra sąžininga kova, o civilių gyventojų terorizavimas.
Rusai supranta, kad ėmė pralaimėti karą. Kai Ukraina atgavo daug savo žemių Charkivo srityje, pradėjome pamažu judėti Chersone, vis labiau artėjome prie vieno iš tų pagrindinių miestų, Rusija suprato, kad tiesiog pralaimi, ir nusprendė taikytis į civilius gyventojus.
Mes matome, kaip daugybė raketų atakų nutaikyta į miestų infrastruktūrą ir todėl žmonės ten sėdi be šildymo, be elektros. Nuolat gauname informacijos apie tai, kad miestuose nebėra šildymo ar šviesos. Taigi, tai tikrai yra problema ir tai nėra susiję su karu, tai jau terorizmas.
– Chersonas – vienas ryškiausių Ukrainos laimėjimų šiame kare. Ar žinote, kokia situacija dabar yra Chersono srityje?
– Aš neturiu jokių asmeninių sąsajų su šia šalies dalimi, esu iš kito Ukrainos regiono. Kiti žmonės, kilę iš šio rajono ir pabėgę prieš okupaciją ar po jos, vis dar turi ten šeimų ar draugų, jie daug nekalba apie tai, nes tai kelia pavojų jiems ir jų šeimoms. Apskritai, vienintelis dalykas, apie kurį beveik visi atvirai kalba, tai laukimas, kol ateis Ukraina ir deokupuos teritorijas. Žmonės laukia ir tikisi geriausio.
Žinoma, girdime baisių istorijų iš to regiono, kaip kai kuriems ukrainiečiams net už tai, kad pasako „Slava Ukraini“, grasinama, kenkiama. Tai yra istorijos, kurių, deja, dabar mes negalime įrodyti, bet yra liudijimų, kad žmonės net buvo nužudyti vien už tai, kad pasakė kažką panašaus, palaikančio Ukrainą.
Matydama tai, kas nutiko Iziume, Bučoje, Irpinėje, galiu pasitikėti žmonių pasakojimais.
– Kur dabar situacija Ukrainoje yra pati sudėtingiausia?
– Manau, kad tai Donecko, Luhansko regionas, kur šiuo metu yra fronto linija. Situacija šiame regione yra labai sudėtinga net civiliams gyventojams, nes būtent ten tęsiasi kovos ir nepaisant to, kad Ukraina pamažu deokupuoja kai kurias teritorijas, Rusija vis dar puola. Žmonės sėdi ir tikisi, kad Rusija pralaimės, nes daugelis iš jų neturi kur eiti, o kiti neturi kur sugrįžti, nes nors teritorijos yra deokupuotos, ten nėra jokios infrastruktūros žiemai. Pavyzdžiui, man gerai žinomas miestas Lymanas. Daug žmonių, kurie jį paliko, dabar norėtų grįžti atgal, bet negali to padaryti, nes kariškiai užblokavo miesto rajonus, sakydami, kad negali jiems net leisti ten nuvykti, nes niekaip negali sutvarkyti visos infrastruktūros, rusai vis dar bombarduoja.
Kitoje Dnipro upės pusėje žmonės vis dar yra okupuoti ir tai tokia pati baisi situacija visiems, ypač kurie yra arti fronto linijos.
– Jūs jau minėjote sunkumus energetikos srityje, ar tai galėtų lemti dar vieną pabėgėlių iš Ukrainos į Europą bangą?
– Tikrai galėtų ir žinau, kad kai kurie žmonės, kurie jau buvo Europoje ir planavo grįžti, dabar persigalvoja. Taigi jie pasilieka bent jau žiemai. Be to, buvo ir bendrų Vyriausybės nurodymų, kad jei ukrainiečiai turi galimybę žiemą išvykti ir pasilikti Europoje, vyktų.
Ar bus masinis naujų migrantų antplūdis, kaip buvo, pavyzdžiui, kovo mėnesį, labai sunku pasakyti, nes žmonės vis dar nori pabandyti susitvarkyti, jie nenori palikti savo šalies ir namų. Bet, žinoma, tai, kas dabar vyksta... Pavyzdžiui, jei Kyjive ar kitame mieste nėra elektros, kai kurie, įskaitant pagyvenusius žmones, yra įstrigę, pavyzdžiui, 23-iame pastato aukšte, jie net negali išeiti, nes negali nulipti tiek aukštų žemyn be lifto.
Taigi, esant tokiai situacijai yra tikimybė, kad čia atvyks daug žmonių. Bet tai tikrai priklausys nuo to, kaip viskas klostysis.
– Kurios šalys turėtų galbūt pasiruošti galimam pabėgėlių iš Ukrainos antplūdžiui?
– Ukrainiečiams nėra pasirinkimo, kur jie norėtų eiti, dabar yra „kur mes galime eiti“. Dabar situacija kiek kitokia energetikos krizės akivaizdoje nei pirmosiomis karo dienomis, kai reikėjo gelbėti savo gyvybę. Dabar ukrainiečiai turi, nors ir ne visada, laiko planuoti keliones atidžiau, sužinoti, kokias sąlygas šalys siūlo. Ir tada tai tikrai priklauso nuo žmonių, nes, pavyzdžiui, Belgijoje yra viena didžiausių socialinių paramų – jie tiekia maistą ir viską, kas susiję su šia sritimi, mokyklos vaikams yra nemokamos, taigi galima patekti į bet kurią mokyklą, tačiau būsto krizė yra labai didelė. Dažnai pabėgėliai, kurie dabar atvyksta iš Ukrainos į Belgiją, neturi kur apsistoti, todėl kartais miega traukinių stotyse, nes tikrai nėra kur jų apgyvendinti.
Mes stengiamės rekomenduoti žmonėms nevažiuoti į Belgiją, jei nėra kur apsistoti, o kitos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, siūlo paramą būstu, bet ten daug sunkiau susirasti darbą, pavyzdžiui, dėl kalbos, o socialinės paramos išmokos yra mažesnės, nors mokyklos taip pat yra nemokamos, tačiau yra registracijos problemų.
Taigi visada labai sunku rekomenduoti, žmonėms tikrai reikia vertinti tai individualiai. Ir būtent tai jie ir daro, jei turi galimybę. Bet, žinoma, žmonės, kurie bėga iš regionų, kur vyksta karas, neturi jokių galimybių, jie važiuoja į Lenkiją arba Čekiją, bet ką, kas yra netoli sienos, ir bando ten likti.
Aš dirbu konkrečiai su Belgija, esu atsakinga už paramą pabėgėliams. Žinau, kad kitose šalyse žmonės randa prieglobstį, bet tikslių duomenų nežinau.
– „Promote Ukraine“ dirba tik su į Belgiją atvykusiais ukrainiečiais?
– Dirbame su Belgijos valdžia, čia turime pagalbos tarnybą. Kai pabėgėliai atvyksta į Belgiją, jie gali gauti pagalbą, paskambinti ir užduoti tam tikrus klausimus mums. Žinoma, kartais jie skambina iš Lenkijos ar net Ukrainos, bet iš tikrųjų mūsų vykdomi projektai yra susiję su Belgija.
– Ar gaunate pranešimų apie ukrainiečių pabėgėlių išnaudojimą Europoje?
– Taip, žinoma, mes girdime pasakojimų, tai vyksta. Bet taip pat žinome, kad valdžia ir ukrainiečių bendruomenė, kuri yra Europoje, gana aktyvi visur, ypač Belgijoje, todėl yra nemažai informacinių programų, kad ukrainiečiai išnaudojimo išvengtų.
Pavyzdžiui, nuo pat pradžių, kai jie pradėjo važiuoti, buvo pateikta gana daug informacijos, kad nesutiktų dirbti, kai sutartyje nurodyta, jog, pavyzdžiui, už valandos darbą mokami tik 6 eurai. Buvo net mokymų, kaip reikia pasirašyti sutartį ir kaip ji turi atrodyti.
Manau, kad išnaudojimo galėjo būti daug daugiau, bet vis dėlto išnaudojimo atvejų tikrai fiksuojame. Aišku, tokios situacijos dažniausiai viešai neaptariamos ir jos sudėtingos. Ypač sudėtinga situacija su moterimis. Žinome tokių atvejų, kai ukrainietės moterys iš esmės buvo tiesiog išnaudojamos tiek priimančių šeimų, tiek nusikaltėlių, pavyzdžiui, nelabai suprasdamos, ką daro, eidavo registruotis į tariamą nemokamą apgyvendinimą, o jas ten įtraukdavo į prekybą žmonėmis.
– Kai ukrainiečiai susiduria su tokiomis situacijomis, ar jūsų organizacija padeda pabėgėliams?
– Tai priklauso nuo situacijos. Turime „Ukrainos kultūros centro“ projektą. Čia iš esmės sukūrėme atskirą erdvę ukrainiečiams, kad jie galėtų atvykti ir gauti psichologinę pagalbą. Jiems rengiame meno ir šokio terapijos užsiėmimus, organizuojame tam tikrus užsiėmimus vaikams, pavyzdžiui, tapybos arba dainavimo pamokas. Taigi šios erdvės tikslas buvo suteikti jiems saugią vietą, kad jie galėtų čia būti kartu, ateiti ir užduoti klausimus, o jei reikia, suteikiame tam tikrą teisinę pagalbą.
Dauguma žmonių, kuriuos čia priimame, ateidavo dėl registracijos, tam tikros socialinės paramos ar būsto problemų. Viena moteris buvo nestabilios psichologinės būsenos, todėl mūsų prašė pagalbos. Tada mes dirbome su psichologu, kad tikrai suprastume, kaip dar jai padėti.
Kitas atvejis – moteris atvyko gyventi su vaiku ir susirgo labai sunkia liga. Taigi ji atsidūrė ligoninėje, o vaikas liko vienas, tokių situacijų mes nebandome patys spręsti, bet stengėmės iš karto įtraukti valstybines institucijas, kurios yra už tai atsakingos, kad tikrai užtikrintume, jog jie gautų geriausią priežiūrą.
– Kokie darbai dabar yra svarbiausi organizacijai „Promote Ukraine“?
– Daug žinau apie pabėgėlius, tačiau organizacijai tai nauja kryptis. Tai viena iš trijų svarbiausių veiklų, kurias vykdome. Antroji sritis, kuri suaktyvėjo nuo šių metų, – humanitarinė pagalba Ukrainai. Dabar tuo užsiima labai didelis skyrius ir mes siunčiame apsaugos priemonių Ukrainos kariuomenei, dirbame su Ukrainos ligoninėmis, siunčiame joms reikalingus daiktus, automobilius ligoninėms ir kariuomenei.
Trečioji kryptis – dalijimasis informacija apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje. Mes stengiamės didinti europiečių informuotumą, taip pat parodyti, kad esame pilietinės visuomenės jėga, raginame politikus nepamiršti mūsų. Ne tik mūsų politikai prašo pagalbos, bet ir pilietinė visuomenė prašo reikalingos pagalbos.
Mes norime, kad Europa prisimintų, jog Ukraina yra čia ir gina visą Europą.
– Jūs užsiminėte, kad nuolat reikia priminti Ukrainą ir ten vykstantį karą, problemas. Ar jaučiate, kad Ukrainos karas bent Belgijoje išstumiamas iš pirmo plano?
– Dėmesys yra šiek tiek sumažėjęs, nes, pavyzdžiui, pirmuosius du mėnesius parama buvo didžiulė. Žmonės ateidavo pas mus ir klausdavo, kaip gali padėti, ką reikia padaryti, ar reikia pinigų, kokios nors teisinės pagalbos. Ir tada maždaug gegužės ar birželio mėnesį ši parama ėmė mažėti. Žmonės, kurie buvo su mumis nuo pat pradžių, vis dar mus remia, bet naujos pagalbos ar paramos nebėra. Pavyzdžiui, dabar mes ieškome naujo „Promote Ukraine“ biuro, bet vis dar negalime jo rasti.
Žmonės pradeda sakyti: „Taip, mes suprantame situaciją, bet prašome mokėti mums pinigus.“ Taigi viskas daug labiau komercializuota. Aš taip pat tai suprantu, bet tai tik rodo, kad europiečiai dabar pradeda priprasti prie šio karo ir mato, kad jis jiems nedaro didelės įtakos, išskyrus tai, kad galbūt labiau nerimaujama dėl didesnių elektros kainų. Taigi jie pamažu pradeda pamiršti, kas vyksta Ukrainoje, kad žmonės vis dar kenčia.
Žinoma, kai tik vėl atsitinka kažkas blogo, pavyzdžiui, kai Rusija vėl paleidžia daugiau kaip 100 raketų į civilius gyventojus, žmonės vėl pradeda siūlyti pagalbą. Ji ateina bangomis.
– Kokios pagalbos dabar Ukrainai reikia labiausiai?
– Mes tai nuolat kartojame: Ukrainai šiuo metu labiausiai reikia karinės įrangos, kuri galėtų padėti mums apsaugoti miestus nuo raketų. Taigi tai yra ta įranga, kurios mums reikia. Jei kalbėsime apie pačius žmones, jiems žiemą reikės daug humanitarinės pagalbos, kad būtų užtikrinta, jog jie turėtų maisto ir elektros energijos.
Reikalingi elektros generatoriai, nes dabar tai labai svarbu, jų poreikis didelis, ligoninės kartais net negali atlikti operacijų, nes bijo, kad dings elektra. Taigi generatoriai yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos dabar reikia siųsti į Ukrainą.
– Ir kiek mačiau, jūs turite asmenų, kurie yra atsakingi už karinės pagalbos suteikimą. Kokią karinę pagalbą Ukrainai jūs teikiate?
– Mes esame nevyriausybinė organizacija, todėl negalime gauti tikros karinės įrangos, tačiau telkiame dėmesį į apsauginę įrangą – šalmus, liemenes. Taip pat renkame ir perkame žieminę aprangą vaikinams fronte.
Kaip jau minėjau, perkame ir tiekiame automobilius. Tai net nebūtinai specialūs kariniai automobiliai, užtenka tų, kurie yra varomi visais keturiais ratais, nes tai palengvina karių susisiekimą.
Jų reikia nuolat, nes automobiliai labai greitai susprogdinami.
