Pasaulyje

2021.11.30 20:22

Bideno pažadai apie atvirą Ameriką migrantams liko neišpildyti: pasigendama humaniško požiūrio

Živilė Raškauskaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.11.30 20:22

Jungtinės Valstijos atvėrė sienas pasiskiepijusiems turistams, bet migrantai prie sienos su Meksika vis dar apgręžiami be galimybės prašyti prieglobsčio. Padėtis prie pietinės sienos – vienas didžiausių Joe Bideno politinių galvos skausmų. Daugiau nei pusė JAV gyventojų sako, kad prezidento migracijos politika – netinkama. Demokratai pasigenda žadėto humaniško požiūrio į migrantus, o respublikonai kaltina humanitarinės krizės sukėlimu – šiais metais į JAV bandė patekti rekordinis skaičius migrantų – 1,66 mln. 

Pražūtinga kelionė į Ameriką

Jungtinių Valstijų pasienyje su Meksika besidriekianti Sonoros dykuma vadinama Arizonos pragaru. 310,000 km² pločio ruože temperatūra vasaromis įkaista iki 49 laipsnių karščio. Kiek akys mato – pavieniai kaktusai ir krūmokšniai, todėl nuo kaitros nėra kur slėptis.

Per šią dykumą driekiasi neteisėtos migracijos kelias. Šimtai norinčiųjų patekti į JAV nusprendžia rinktis pavojingą, bet ne taip akylai saugomą pasienio ruožą.

Bradfordas Jonesas gerai pažįsta Sonorą. Vyras savanoriauja nevyriausybinėje organizacijoje „Humaniškos sienos“, tad kiekvieną savaitę leidžiasi į kelionę po dykumą sunkvežimiu, kuriuo į organizacijos įrengtas vandens stoteles veža geriamąjį vandenį. Vyras sako, kad vandens talpyklos – karščio išsekintų migrantų išsigelbėjimas.

„Dykumoje kas antrą dieną žūsta migrantas, tad mūsų darbas – gyvybiškai svarbus ir nesvarbu, kiek laiko jis užtrunka. Net jei išgelbėjame tik vieną gyvybę – jis prasmingas“, – sako B. Jonesas.

Per pastaruosius 20 metų vien tik Arizonos dykumose žuvo 3,790 migrantų. 2020 m. – pražūtingiausi istorijoje, Sonoros dykumoje rasti 227 žmonių kūnai.

„Pažvelkite į Arizoną: kiekvienais metais čia miršta nuo 150 iki maždaug 250 migrantų, kaip per lėktuvo katastrofą, bet kadangi jie miršta šen bei ten, pavieniui, į šį didžiulį žuvusiųjų skaičių nekreipiama dėmesio“, – dėsto organizacijos „Humaniškos sienos“ savanoris.

D. Trumpo migracijos politikos palikimas

Joe Bidenas per rinkimų kampaniją teigė, kad jo prioritetas – migracijos politika, kurioje atsižvelgiama į žmones. Vos tapęs prezidentu jis atšaukė savo pirmtako respublikono Donaldo Trumpo sienos su Meksika statybos projektą, tačiau besibaigiant pirmiesiems prezidentavimo metams, griežtos JAV migracijos politikos iš pamatų nepakeitė.

J. Bideno rėmėjai ir nevyriausybinės organizacijos itin kritikuoja vis dar galiojantį Jungtinių Valstijų kodekso 42 straipsnį. Jis įpareigoja sienos apsaugos tarnybas per pandemiją dėl grėsmės amerikiečių sveikatai į šalį neįleisti migrantų. Bandantys patekti į JAV žmonės nedelsiant apgręžiami, jiems nesuteikiama teisė pildyti prieglobsčio prašymų. Įstatymą 2020 m. kovo mėnesį aktyvavo D. Trumpas.

Išsiunčiamiems iš šalies migrantams kaltinimai nepateikiami, tad nemažai žmonių bando sieną kirsti kelis kartus: 2019 m. tam ryžosi 7 proc. migrantų, šiemet – 27 proc.

„Greičiausiai, apgręžti migrantai ir vėl ieškos būdų patekti į šalį ir šį kartą jau rinksis pavojingesnį kelią“, – teigia B. Jonesas, pridurdamas, kad neabejoja, jog šiemet Arizonos dykumose mirs dar daugiau migrantų nei pernai.

Rekordiniai migrantų skaičiai

Nepaisant to, kad pietinė JAV siena migrantams uždaryta, per pastaruosius metus į Jungtines Valstijas neteisėtai patekti bandyta daugiau nei 1,66 mln. kartų. Tai didžiausias neteisėtos migracijos srautas per visą šios informacijos registravimo laikotarpį nuo 1960 m.

Migracijos politikos instituto Vašingtone analitikė Jessica Bolter pastebi, kad bandymų kirsti JAV sieną skaičius nuosekliai didėjo nuo pernai balandžio, bet J. Bidenui tapus prezidentu matyti ryškus sienos pažeidimų šuolis.

„Prezidentas Joe Bidenas agitavo už idėją įgyvendinti humaniškesnę politiką pasienyje, o migrantai tikrai laukė, kol po kelerių metų griežtos Donaldo Trumpo politikos, pasienyje įsigalios švelnesnė sistema“, – sako J. Bolter.

Migracijos politikos instituto analitikė pabrėžia, kad J. Bideno rinkiminiai šūkiai paskatino migraciją, bet žmonės nebūtų leidęsi į kelionę tik dėl būsimo prezidento pažadų. Lotynų Amerikoje klesti gaujos, vyrauja smurtas be to per pandemiją regione pablogėjusi ekonominė padėtis tapo galingu migracijos srauto postūmiu.

„Lotynų Amerikos šalyse labai išaugo nedarbas, skurdas, ėmė trūkti maisto. O tuo pačiu metu, kai šios ekonominės, iš tikrųjų kasdienio gyvenimo, sąlygos tapo tikrai nepakeliamomis, JAV ekonomika pradėjo atsigauti, Amerikos rinkoje atsirado darbo jėgos paklausa“, – pastebi J. Bolter.

Šiaurės link žmones stumia ir klimato kaitos sukeltos stichijos. Praėjusių metų pabaigoje atogrąžų uraganams Eta ir Iota nusiaubus Gvatemalą, Hondūrą, Salvadorą, šimtai tūkstančių žmonių neteko namų. Į JAV daugiausiai migrantų atvyksta būtent iš šių trijų šalių ir Meksikos.

Vietoje atvirų sienų – atgrasymo politika

Per pastaruosius metus gerokai išaugo atvykstančiųjų į JAV skaičius iš valstybių, iš kurių migracija iki šiol buvo menka. Kelionei ryžosi ir europiečiai. Prie pietinės JAV sienos rusų, ukrainiečių, rumunų sulaikyta daugiausiai per pastaruosius penkerius metus.

„Matome informacijos nuvilnijimo efektą: potencialūs migrantai suvokia galimybę migruoti, tik todėl, kad daug kitų žmonių bando tai padaryti. Tą matėme ir seniau. 2019 metais, kai pagausėjo JAV ir Meksikos sieną kertančių žmonių, taip pat padaugėjo atvykstančiųjų iš šalių, esančių kitame pusrutulyje“, – sako J. Bolter.

Bet kaip ir įprasta, migracija labiausiai suintensyvėjo iš vakarų pusrutulio valstybių. Šiame sąraše Ekvadoras, Brazilija, Nikaragva, Venesuela, Kuba. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Haitis. Šiemet JAV pietinę sieną bandė kirsti 47,255 Haičio piliečiai. Tai 10 kartų daugiau nei pernai ir daugiausiai per pastaruosius 10 metų.

Didžioji dalis atvykstančiųjų gimtinę paliko po 2010 m. pražūtingo žemės drebėjimo. Tada emigravę į Pietų Amerikos šalis Haičio piliečiai iki šiol negrįžo namo.

Haitis ne tik skurdi, bet ir nesaugi valstybė. Saugumo padėtis šalyje ypač pablogėjo liepą, kai buvo nužudytas prezidentas Jovenelis Moisas. Haičio žmogaus teisių analizės ir tyrimų centro duomenimis, šalyje, kurios 60 proc. teritorijos kontroliuoja gaujos, kasdien vidutiniškai pagrobiami trys žmonės. Apie dalį dingusiųjų artimieji nė nepaneša.

„Tiek Kanada, tiek Jungtinės Valstijos prieš porą savaičių dėl pagrobimų pavojaus patarė šalių piliečiams išvykti iš Haičio, bet mūsų administracija nemato nieko blogo ten deportuodama tūkstančius 3–5 metus toje šalyje nė negyvenusių asmenų“, – stebisi Tomas Cartwrightas, nevyriausybinės organizacijos „Pasieno liudininkai“ savanoris.

Amerikietis kasdien po kelias valandas internetinėse platformose analizuoja lėktuvų judėjimą JAV oro erdvėje ir registruoja šalies Imigracijos ir pasienio tarnybos vykdomus deportacijų skrydžius, apie kuriuos informacija viešai neskelbiama.

„Nuo rugsėjo 19 dienos įvykdyti 85 deportacijų skrydžiai. Vadovaujant Bidenui jų buvo apie 120“, – vardija T. Cartwrightas, pabrėždamas, kad deportavusi 8,000 Haičio piliečių, J. Bideno administracija akivaizdžiai siunčia argrasymo žinutę pasiryžusiems judėti JAV link.

„Amerikos sienos nėra atviros“, – sako T. Cartwrightas.

Per pastaruosius metus tik 1 iš 3 pasienyje atsidūrusių žmonių suteikta galimybė prašyti prieglobsčio, į šalį įleista apie 250,000 migrantų. Dauguma – šeimos, ir vaikai, kurie sieną kirto be tėvų ar globėjų palydos.

„Kodekso 42 straipsnio padariniai – pragaištingi. Iš esmės, prisidengiant JAV sveikatos apsauga, paminama žmonių teisė prašyti prieglobsčio. Epidemiologai ir visuomenės sveikatos ekspertai oficialiai pasmerkė šį siekį, kaip bandymą saugoti sieną, o ne visuomenės sveikatą“, – sako T. Cartwrightas.

Deportacijos – trumpalaikis sprendimas

Deportacijos – trumpalaikio atgrasymo priemonė, sako Robertas Irwinas, Globalios migracijos centro Kalifornijos universitete direktoriaus pavaduotojas.

„Manau, kad didžioji dalis deportuotų Haičio piliečių vos tik radę progą vėl išvyks“, – svarsto R. Irwinas.

Nepaisant deportacijų, migracijos srautas iš Pietų Amerikos vis dar intensyvus. Apytiksliai 19,000 žmonių, daugiausiai Haičio piliečiai, šiuo metu glaudžiasi šiaurės vakarų Kolumbijos pakrantės Nekokli mieste, kur laukia leidimo perplaukti Urabos įlanką į Akandį, iš kur pradės kelionę per Darjeno džiungles.

160 km. ilgio ir 50 km. pločio kalnuotų džiunglių ruožas Kolumbijos ir Panamos pasienyje laikomas viena pavojingiausių vietų pasaulyje – ten nėra nei kelių, nei įstatymų. Migrantai pasakoja apie gaujų plėšimus, prievartavimus, aptiktus žuvusiųjų kūnus, bet vis vien ryžtasi ilgiau nei savaitę trunkančiai sekinančiai kelionei.

„Norėdami įsivaizduoti šias džiungles, pagalvokite: Panamerikos greitkelis, besidriekiantis per Šiaurės ir Pietų Ameriką šioje vietoje nutrūksta, nes tose džiunglėse neįmanoma nutiesti kelio. Tai tankmė, kurioje nėra kelių. Džiunglės išvagotos upių, gausu laukinių gyvūnų“, – pasakoja R. Irwinas.

Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, lapkričio pradžioje Darjeno perėją kirto daugiau nei 100,000 žmonių. Didžioji dalis jų geresnio gyvenimo vilties vedami traukia Amerikos link.

Chaosas pasienyje – smūgis J. Bideno populiarumui

Daugiau nei pusė JAV gyventojų mano, kad J. Bideno migracijos politika netinkama, tad dėl chaoso prie pietinės šalies sienos krinta prezidento reitingai.

„Konservatyvūs rinkėjai tikina, kad pasienis per menkai kontroliuojamas. Progresyvūs rinkėjai sako, kad pasienyje nesuteikiama apsauga ieškantiems prieglobsčio. Kad ir kuriuo keliu pasuktų, Bideno administracija, greičiausiai sulauks tam tikro pasipriešinimo“, – sako Migracijos politikos instituto Vašingtone analitikė J. Bolter.

Padėtis prie pietinės sienos – vienas iš aspektų, lemsiančių demokratų sėkmę kitais metais vyksiančiuose Kongreso rinkimuose.

Migracija – visuomenę skaldantis klausimas, pripažįsta ir B. Jonesas. Organizacijos „Humaniškos sienos“ savanoris pasakoja, kad nuvykęs prie vandens talpyklų dykumoje jas ne tik papildo, bet ir tikrina vandens kokybę.

„Yra daug neapykantos vedamų grupių, kurios per 20 metų ne kartą bandė užnuodyti vandenį, kulkomis suvarpė vandens talpyklas“, – pasakoja B. Jonesas.

Amerikietis pabrėžia, kad migrantų apgręžimo politika galioja jau per ilgai. Pasienyje – šimtai tūkstančių žmonių, o ir JAV migracijos teismuose susidarė kamštis – daugiau nei 1,5 mln. bylų. Jas nagrinėja 535 teisėjai, tad vidutiniškai vienam jų tenka 2800 bylų. Išnagrinėti visus prieglobsčio prašymus užtruks mažiausiai 2,5 metų.

„Tai humanitarinė krizė abejose sienos pusėse. Migrantams nepaprastai pavojinga Meksikoje ir be galo rizikinga, net pavojinga – šioje sienos pusėje. O susidarius tokiam žmonių skaičiui – įtampa kyla“, – svarsto B. Jonesas.

Organizacijos „Humaniškos sienos“ savanoris sako, kad dykumoje migrantus gelbstinčios vandens talpyklos vis dažniau tuščios, tad reikia iš pagrindų reformuoti JAV imigracijos politiką.

„Žmones labai lengva išgąsdinti, kaip ir Europoje, parodant, kad atvyksta migrantų karavanas ir, cituoju: „minios migrantų šturmuoja sieną“, – sako B. Jonesas – „Jei galvotume, kad Arizonos dykumoje kasmet mirčių tiek, kiek sudužus lėktuvui, galbūt tada daugiau dėmesio būtų skiriama imigracijos politikai“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt