Šiuolaikinė propaganda – ne ideologinės pasakos, o technologijų rinka, tiksliai suplanuotos informacijos atakos, skleidžiamos internete taip, kad pasiektų žmones, kuriuos reikia paveikti. Tokias operacijas tyrinėjantis Oksfordo universiteto mokslininkas Aliaksandras Herasimenka interviu LRT.lt pasakojo apie internetinio gulago statybas Rusijoje ir atskleidė, kur buvo gando apie „AstraZenecos“ vakcinų žalą pradžia.
„AstraZenecos“ šmeižto kampanija – iš Rusijos
– Kas yra algoritminė propaganda (angl. computational propaganda) ir ar tikėtina, kad šio interviu skaitytojai, gal to net nežinodami, yra patys susidūrę su tokia operacija?
– Didžiausias postūmis į tokios propagandos tyrimus buvo 2016-aisiais, po JAV prezidento rinkimų. Vidurio Rytų Europoje žmonės apie interneto propagandos pavojus sužinojo jau po įvykių Ukrainoje 2014-aisiais. Oksfordo universiteto tyrimas, prie kurio prisidedu ir aš, prasidėjo būtent tada. Separatistai numušė lėktuvą, tai buvo Rusijos palaikomi teroristai. Rusija panaudojo visus savo protus, kad sukurtų įspūdį, jog tai padarė kažkas kitas. Tada ir kilo susidomėjimas tirti manipuliacijas internete.
Algoritminė – tik žodis, norint pasakyti, koks tai svarbus dalykas skaitmeniniam pasauliui, interneto vartotojų veiksmams. Iš tikrųjų beveik kiekvienas, kuris naudoja internetą, galėjo susidurti su propaganda internete.
Labai dažnai dezinformacijos kampanijos yra koordinuotos, t. y. paruoštos iš anksto. Paruošiami naratyvai, vaizdai, tekstai, vaizdo įrašai ir aktyvuojama daugybė socialinių tinklų paskyrų tam skleisti.
Įprastai politikai demokratinėse valstybėse žmonių nuomone manipuliuoti nebando ar bent jau retai išvengia bausmės. Tačiau autoritarinėse valstybėse tai nutinka labai dažnai ir, deja, dažnai į manipuliacijas ir propagandą įtraukiami ir žurnalistai, žmonės, kurie turėtų padėti sužinoti tiesą. <...>
Tai, kas vyko Ukrainoje 2014 metais, Rusijos Vyriausybės buvo traktuojama kaip speciali operacija. Rusijos pajėgos buvo pasienyje su Ukraina, bet Rusija visada tvirtino, kad tai pratybos, ir staiga vieną dieną tie kariai buvo išsiųsti į Ukrainą. Jie niekada nepripažino, kad prorusiškiems separatistams buvo atiduoti ginklai. Apskritai labai dažnai, kai Ukrainoje nutinka bet koks politinis įvykis, iškart paleidžiamos tam tikros informacinės kampanijos. Tą matėme ir lėktuvo numušimo atveju: atsirado daug skirtingų įvykio versijų, kad tai padarė Ukrainos Vyriausybė, trečioji šalis, NATO pajėgos.
Ir ši kampanija naudojo daug vaizdinių įrodymų, vaizdo įrašų, liudijimų. Visa tai buvo suplakta ir plačiai paskleista socialiniuose tinkluose. Labai dažnai dezinformacijos kampanijos yra koordinuotos, tai yra paruoštos iš anksto. Paruošiami naratyvai, vaizdai, tekstai, vaizdo įrašai ir aktyvuojama daugybė socialinių tinklų paskyrų tam skleisti. Kartais jos skleidžia informaciją automatiškai, kartais pusiau automatiškai. <...>
Tai masinės dezinformacijos bangos, o jų tikslas – pakeisti žmonių nuomonę.
– Kaip atsekti tokias operacijas?
– Čia tikriausiai vienas sunkiausių klausimų, nes labai dažnai apie dezinformacijos kampanijas sužinome tik joms prasidėjus. Vienas būdų jas susekti – atsekti pirmuosius šaltinius, bet kartais tai tiesiog anoniminės paskyros socialiniuose tinkluose.
Buvo įdomus nutikimas rudenį. Vakarų valstybėse internete pasklido gandai, kad „AstraZenecos“ vakcina pavers žmones beždžionėmis. Pabandžius atsekti, iš kur tai kilo, buvo aptikta memų, naratyvų, pirmiausia atsiradusių Rusijoje.
Pirmasis atvejis, kai toks teiginys atsirado, dar iki tol, kol išpopuliarėjo angliškame internete, buvo pareiškimas žmogaus, kuris šiuo metu atsakingas už rusiškos vakcinos „Sputnik V“ reklamą pasaulyje (Kirilo Dmitrijevo, vadinamojo Rusijos tiesioginių investicijų fondo direktoriaus, kuriančio rusišką vakciną nuo COVID-19, – LRT.lt).
Kai tik žmonės pradėjo diskutuoti, botai, kiborgai ir troliai pradėjo skleisti kontranaratyvą, kad nukreiptų dėmesį nuo diversijos, jog galbūt Kremlius susijęs su žmogžudyste; nukreiptų į kitas versijas – kad gal jį nužudė draugai, opozicija ir panašiai.
Tad pirmiausia tai atsirado rusų kalba, paskui šį teiginį išplatino didžiulė anoniminių paskyrų kampanija – jie dalijosi memais, dezinformacija, kad žmonės dėl šios vakcinos pavirs beždžionėmis. Tai visiška nesąmonė, bet internete tai pasklido. Ir pirmiausia tai atsirado Rusijoje, nors tie žmonės niekada dėl to neprisipažino.
Koordinuotos dezinformacijos kampanijos dažnai naudoja labai daug miegančių socialinių tinklų paskyrų, jos staiga aktyvuojamos ir ima skleisti dezinformaciją. Pirmą kartą tai buvo pastebėta 2015-aisiais, kai buvo nužudytas Borisas Nemcovas. Tai vyko rusų kalba.
Kai tik žmonės pradėjo diskutuoti, botai, kiborgai ir troliai pradėjo skleisti kontranaratyvą, kad nukreiptų dėmesį nuo diversijos, jog galbūt Kremlius susijęs su žmogžudyste; nukreiptų į kitas versijas – kad gal jį nužudė draugai, opozicija ir panašiai.
Tai buvo bene pirmas koordinuotos manipuliacinės atakos internete atvejis. Nuo to laiko tai tik augo. Mes analizuojame tai, ką vadiname dezinformacijos rinka pasaulyje. Šiandien yra daugiau nei 100 valstybių, kuriose veikia grupės, pusiau profesionaliai ir profesionaliai manipuliuojančios nuotaikomis internete dėl to, kad tai yra politinis arba verslo užsakymas, tai gali būti ir kitos valstybės. Ir tas skaičius tik auga.
„Silovikų“ kovos
– Grįžtant prie Rusijos – kokios organizacijos, kokie resursai yra pasitelkiami tokioms operacijoms? Daugelis žmonių žino vadinamąją Interneto tyrimų agentūrą, arba „Sankt Peterburgo trolių fabriką“, ar yra kokių naujų veikėjų?
– Manau, Interneto tyrimų agentūra vis dar veikia. Ji yra labiausiai žinoma, JAV Vyriausybė netgi pritaikė sankcijas žmonėms, kurie su ja susiję ir koordinuoja manipuliacines atakas. Bet, pirmiausia, jie dirba daugiausia su Rusijos auditorija.
Kartais Rusijos veiksmai labai vieši, pavyzdžiui, Rusijos žiniasklaidos tinklas, tokios organizacijos, kaip RT ir „Sputnik“, TASS (naujienų agentūra), veikiančios daugybe kalbų, nutaikytos į užsienio auditorijas.
Mažai tikėtina, kad Kinija rašytų apie protestus prieš karantiną Europoje. O Rusija – taip.
„Sputnik“ veikia 32 kalbomis, tai reiškia, kad [resursai] dideli, jie veikia ir socialiniuose tinkluose. Kartais jie pristato faktus, bet kartais ten yra tokių naratyvų, kurie palaiko sąmokslo teorijas arba kelia nepasitikėjimą demokratija valstybėje, politika. Bandoma radikalizuoti diskusijas, politinę darbotvarkę.
Kas čia nutinka? Manau, Rusijos valstybinė žiniasklaida, skirta užsieniui, yra pati agresyviausia ta prasme, kad, pavyzdžiui, veikia ir didžiulis Kinijos žiniasklaidos tinklas. Bet ką jie daro kitaip – jie irgi galėtų manipuliuoti istorijomis, bet tai daro tik tuo atveju, jei tai susiję su pačia Kinija, pavyzdžiui, Honkongo klausimu. Tačiau mažai tikėtina, kad [Kinija] skelbtų apie protestus prieš karantiną Europoje. O Rusija – taip. Jie panaudoja visas priemones: žurnalistus, tiesiogines transliacijas, jei tik tai menkiausias antivalstybinis, radikalizuojantis veiksmas Europoje ar JAV. Tai daroma labai dažnai, nė viena kita didelė naujienų organizacija neskiria tiek dėmesio tokiems įvykiams nušviesti.
Yra net specialus Rusijos kariuomenės padalinys, skirtas kibernetiniam saugumui. Sakoma, kad jie turi saugoti nuo grėsmių ir rizikų nacionaliniam kibernetiniam saugumui, bet kai kas kelia klausimų, kad yra sąsajų su kibernetinėmis atakomis.
Taip irgi manipuliuojama nuomone, nes įsilaužimas dažnai yra pirmasis algoritminės propagandos kampanijų žingsnis. Tai nebuvo įrodyta, tačiau yra požymių, kad jie veikė aktyviai pastaruosius kelerius metus, taip pat ir per 2016 m. JAV prezidento rinkimus. (...) Jie tiesiog įvykdo įsilaužimą, ieškodami informacijos, kuri galėtų sukompromituoti, poliarizuoti visuomenę, arba atvirkščiai – išgauna tokią informaciją iš žmogaus. Jie pavagia informaciją, o tada paskleidžia ją internete. Tai vyksta per forumus, „Reddit“, socialinius tinklus, viešąją diskusiją ir tokiu būdu, kokiu nori patys.
Tada informacija pasklinda, ir ji nebūtinai manipuliuoja nuomone, tačiau mažų mažiausiai ji yra poliarizuojanti. Bet ji manipuliuoja, nes pateikiama tai, kas jau atrinkta, o iš visos pavogtos informacijos atskleidžiama tik viena dalis.
Įdomiausia, kad kai Rusija bando manipuliuoti internetu, nėra vieno centro, kuris viską kontroliuoja. Kampanijos dažnai vyksta vienu metu, jas koordinuoja skirtingi žmonės, ir tai atspindi vidines kovas Rusijos Vyriausybėje, tarp Rusijos elito.
Rusijos elitas kartais naudoja šias kampanijas savo asmeniniams tikslams. Taip nutiko 2019 metais, tada internete pasklido gandai, jog Rusija užims Baltarusiją arba nuvers Lukašenką. Taip niekada nenutiko, bet, kiek tai tyrinėjau, sąsajos su šiuo gandu, šia manipuliacija gali būti atsektos iki grupuočių Rusijos Vyriausybėje, silovikų (politikų, anksčiau užėmusių pareigas jėgos struktūrose, – LRT.lt), žmonių ir ministrų, susijusių su gynyba, saugumu. Tai rodo, kad nėra vienos Rusijos taktikos, greičiau yra daug grupių, kurios kartais bando naudotis šiomis priemonėmis dėl savo vidinių kovų.
– Kaip jūs atrandate ir įrodote tokias sąsajas?
– Šiuo atveju buvo nesunku, nes šiais gandais rusų kalba dažnai žmonės dalijasi dalykais „Telegram“ ir „Telegram“ tapo dideliu politinių gandų, manipuliacijų šaltiniu. „Telegram“ yra įmanoma susekti, kas yra tam tikros paskleistos informacijos šaltinis.
Skaitmeninis gulagas
– Lietuvoje žmonės dažnai galvoja, kad tokios programėlės, kaip „Telegram“, yra Rusijos, Baltarusijos permainų ateitis dėl to, kokios jos svarbios buvo organizuojant demokratinius protestus po neteisėtų Baltarusijos prezidento rinkimų. Bet jūs sakote atvirkščiai, kad šifruotos programėlės irgi yra naudojamos autoritarų?
– Visiškai taip, Rusijos Vyriausybė labai aktyviai išnaudoja „Telegram“. Jei nevertintume „Telegram“ naudojimo Rytų Europoje, Irane, iš tikrųjų atrastume, kad dauguma žmonių Vakaruose yra susirūpinę, nes būtent ši programėlė tapo viena pagrindinių vietų, kuriose auga radikalios dešinės, baltųjų viršenybės ideologijos.
Tokios platformos tiesiog atspindi žmones, kurie jomis naudojasi. Mūsų kontekste Rytų Europoje, autoritarinėse valstybėse, tokiose, kaip Rusijoje, Baltarusijoje, Uzbekistane, „Telegram“ visų pirma buvo matomas kaip viltis. Tačiau, mano nuomone, reikia būti atsargiems, nes visada yra tas pats scenarijus: yra platforma, ją palaiko vadinamieji geruoliai, siekiantys demokratinių reformų, pokyčių ir laisvės. O tada pasinaudoja manipuliuojantys autoritarai ir ima naudoti šias platformas savo tikslams.
– Jūs neseniai pareiškėte tviteryje, kad Rusija „stato savo skaitmeninį gulagą“, ką turite omenyje? Pasigirsta kalbų apie dėl Aleksejų Navalną palaikančių protestų išaugusią interneto kontrolę.
– Navalno judėjimas labai ilgai puikiai išnaudojo interneto platformas, inovacijas tam, kad priešintųsi Vyriausybei. Tačiau per tą laiką ji irgi išmoko, ką turi daryti. „Skaitmeninis gulagas“ ne visai mano posakis, tai pirmiausia Rusijos aktyvistų sąvoka, ir tai, ką jie vadina skaitmeniniu gulagu, geriausiai matosi Kinijoje.
Pirmiausia, uigūrų mažuma vakarinėje Sindziango provincijoje – tai ne cenzūra ir net ne persekiojimai, kas baugina aktyvistus, kaip tai yra, pavyzdžiui, Rusijoje Navalno atveju, bet nuolatinis sekimas (angl. surveillance), pirmiausia – skaitmeninis. Kameros, stebėjimas kiekviename žingsnyje, kiekviename veiksme, panaudojant mobiliuosius telefonus.
Rusijoje irgi pradėtos naudoti stebėjimo sistemos su pažangia veidų atpažinimo technologija. Tai nebuvo labai išplėtota Vakarų valstybėse, nes yra taisyklės, ribojimai, tas pats BDAR (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas – LRT.lt), privatumo saugojimo principas. Europoje toks veidų atpažinimo technologijų naudojimas nėra dažnas, bet Rusijoje, Kinijoje jie turi didžiausias galimybes ir interesą tokias technologijas vystyti.
Kiekvienas žmogus, kuris yra pažymėtas kaip susijęs su prodemokratiniais protestais, gali būti visą dieną sekamas viešajame transporte, sekamas jo telefonas, pokalbiai. Tokiu būdu visa visuomenė yra redukuojama į tokią uždarą dėžę, kurią galima stebėti iš visų pusių.
Pavyzdžiui, metro buvo instaliuota technologija, leidžianti susimokėti, nuskaičius veidą. Bet kodėl tokių technologijų nematome Vakarų valstybėse, kodėl jos atsiranda Maskvoje? Nes jie nori išsaugoti žmonių veidus, tokia duomenų bazė leidžia sekti žmones.
Taip pat Rusijoje naudojamos tam tikros interneto srauto stebėjimo priemonės. Su jomis galima ne blokuoti vieną ar kitą puslapį, bet sulėtinti srautą. Tai pažengusi cenzūros forma, ir jai atsirasti leido būtent žmonių stebėjimas. Žinoma, tai užtruks, ir galbūt metų metus, bet atrodo, kad jie nori tokias priemones taikyti vis plačiau, siekdami apriboti žmonių mąstymą, apriboti bandymus mesti iššūkių režimui.
Anksčiau tokių technologijų kūrėjai galėjo padaryti taip, kad nebūtų galima pasiekti tam tikrų interneto adresų. Ir kad ir kaip stengtųsi, jiems nebūtų pavykę suprasti, kokiuose puslapiuose lankosi konkretus žmogus.
Dabar tokios technologijos kaip DPI (angl. deep packet inspection, įrankis analizuoti ir valdyti duomenų srautą – LRT.lt) leidžia matyti visą žmogaus duomenų srautą ir tapo daug paprasčiau suprasti, kokiuose puslapiuose žmogus lankosi.
Taigi, jei anksčiau Baltarusija norėjo užblokuoti naujienų puslapius, vakarietiškas platformas, jiems tekdavo užblokuoti praktiškai visą internetą. Iš esmės taip ir nutiko pernai, bet dabar Rusija, Baltarusija tapo labiau pažengusios, išmoko, kaip užblokuoti konkrečius puslapius arba sulėtinti juos, apriboti. Taigi, kai kurie žmonės gali prisijungti prie puslapių, kai kurie – ne. Kai Vyriausybė mato, kad jie nori patekti, pavyzdžiui, į tviterį, kai kurie gali tai padaryti, o kai kurie ne, [pavyksta tai padaryti] galbūt po dešimties minučių.
Priemonės absurdiškos, bet tenorima išsaugoti valdžią
– Ar tai ir reiškia, kad Rusija arba Baltarusija tikrai sukurs vadinamąjį suverenų internetą?
– Manau, taip, nors tai neigiamai atsilieptų ekonominei ir technologinei pažangai. Tačiau, mano nuomone, pagrindinis tikslas šioms Vyriausybėms yra išlaikyti savo galią. Jie nesustos, jei manys, kad tai padės išlaikyti valdžią.
Interneto suverenumas yra toks labiau ideologinis terminas, sugalvotas Kinijos tam, kad pateisintų savo vykdomą iš esmės interneto nacionalizavimą. Visos platformos yra kiniškos, priklausančios Kinijos Vyriausybei. Ir tai tikrai riboja tų technologijų vystymąsi, tačiau jie nesustoja.
Esminis skirtumas, kad Kinija pradėjo tai 2001-aisiais, prieš 20 metų, o Rusija tik kokius 7 metus žaidžia su šiuo terminu. Baltarusijos Vyriausybė iki pernai apskritai nelabai rūpinosi tuo, kas vyksta internete. Taigi, jiems bus daug sunkiau uždaryti internetą.
– Kai kurie žmonės sako, kad ne tik Rusija cenzūruoja internetą, bet ir JAV jis veikia ne visada demokratiškai, kaip manote jūs? Ar apskritai esate optimistiškas dėl interneto ateities?
– Manau, internetas taps labiau segmentuotas, valstybės įves skirtingą reguliavimą, pavyzdžiui, tam, kad apribotų srautą iš užsienio, todėl vartotojams gali būti sunkiau pasiekti turinį kitose valstybėse. Dabar daug kalbama apie platformų taisykles. Gali atsirasti skirtingi interneto sluoksniai, skirtingos paslaugos vartotojams priklausomai nuo to, kokia jų pilietybė, tautybė ir gyvenamoji vieta (...).
– Tačiau technologijos neretai gelbėja protestuotojus prieš nedemokratinius režimus?
– Kalbant apie didelius protestus, tokius, kaip Baltarusijoje, Rusijoje, prodemokratiniai protestuotojai dažniausiai apie technologijas išmano daugiau. Jie greitesni nei valstybė, jie tiesiog smalsesni ir tai jiems padeda. Dėl to jie dažniausiai keliais žingsniais priekyje. Pavyzdžiui, „Telegram“ protestai Baltarusijoje – praėjo laiko, kol pareigūnai perprato, kaip sutrikdyti šiuos procesus. Jie bandė blokuoti internetą, bet būtent į „Telegram“ grupes nusitaikė daug vėliau, po 2–3 mėnesių, rudenį.
Technologijos leidžia anonimiškumą, dėl to šie žmonės nepersekiojami autoritarinių režimų. Tačiau labai sunku šitą anonimiškumą išlaikyti ilgam, ir todėl Vyriausybė laimi ilguoju laikotarpiu.
