Pasaulyje

2020.02.13 18:56

Tiesa apie Drezdeno bombardavimą: kodėl sąjungininkai atakavo nacių apologetų „meką“

LRT.lt2020.02.13 18:56

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. vasario 13–15 d., sąjungininkų pajėgos sunaikino barokinį Vokietijos miestą prie Elbės. Tebevyksta diskusijos, ar aviacijos reidai turėjo moralinį ir karinį pagrindą. Praėjus 75 metams, Drezdeno gyventojai atsikrato nacių primestų mitų, rašo „Deutsche Welle“. 

Victoras Klempereris buvo 1945 m. vasario 13 ir 14 d. vykusių Drezdeno bombardavimų liudininkas. Garsus mokslininkas yra ryškiai aprašęs savo išgyvenimus:

„Netrukus išgirstame vis sodresnį ir garsesnį artėjančios eskadrilės gaudesį. Šviesa užgęsta, netoliese nugriaudėja sprogimas... Pauzė atgauti kvapą. Klūpime tarp kėdžių, nunarinę galvas. Iš kažkur girdisi vaitojimas ir verksmas – vėl artėja lėktuvas, vėl mirtinas pavojus, vėl sprogimas. Net nežinau, kiek kartų visa tai kartojosi.“

Lingvistas, romanistikos žinovas V. Klempereris buvo į krikščionybę atsivertęs žydas, rašo „Deutsche Welle“. Tragiški Drezdeno įvykiai išgelbėjo jam gyvybę – netrukus jis turėjo būti išgabentas į koncentracijos stovyklą.

Su jo 1933–1944 metų dienoraščiais galima susipažinti Drezdene įsikūrusio Saksonijos valstybinio universiteto bibliotekoje – vienoje didžiausių tyrimų bazių Vokietijoje.

Tai, kad V. Klempereris išgyveno, yra visiškas atsitiktinumas. Jis fiksavo, kaip pats manė, paskutines savo mintis prieš mirtį:

„Priešais mane plytėjo didžiulė neatpažįstama erdvė, kurios viduryje – milžiniškas krateris. Smūgiai, it diena šviesūs sprogimai. Neturėjau jokių minčių, net nebebijojau, tiesiog buvau nenusakomai pavargęs, manau, tikėjausi, kad atėjo paskutinioji.“

Nacių apologetų „meka“

Daug diskutuota apie tai, ar sąjungininkų vykdytas Drezdeno bombardavimas buvo pateisinama, prieš strateginius taikinius nukreipta karinė ataka, kurios tikslas – pagreitinti karo pabaigą, ar perteklinis veiksmas, skirtas demoralizuoti Vokietijos gyventojus ir padaryti įspūdį besiartinantiems sovietų kariams, rašo „Deutsche Welle“.

Drezdeno, kuris, nepaisant milžiniškų nuostolių, visgi išlaikė dalelytę buvusio grožio, likimas yra geriausias pavyzdys, iliustruojantis, kaip interpretuojama ir pakreipiama istorija, kaip kuriami mitai ir legendos. Be to, jis parodo, kaip sunku paneigti net ir pačius neįtikinamiausius pramanus.

Iki pat šių dienų propaganda vaizduoja Drezdeno gyventojus nekaltomis nepateisinamo karo nusikaltimo aukomis. Naciai manipuliavo pranešimais apie aukas, išpūtė žuvusiųjų skaičių iki 200 tūkst., kartais net iki pusės milijono, rašo „Deutsche Welle“.

Tokiu būdu jie tarsi bandė nubrėžti paralelę tarp civilių gyventojų žudymo Drezdene ir milijonų nekaltų žmonių, nacių nužudytų Holokausto metu.

2005 m. Drezdeno miesto taryba įgaliojo istorikus išsiaiškinti tiesą. Penkerius metus kruopščiai tyrę dokumentus, jie nustatė, kad aukų skaičius galėjo siekti 18–25 tūkstančių. Svarstymai, kad antskrydžių metu galėjo žūti šimtai tūkstančių neregistruotų karo pabėgėlių, yra visiškai nepagrįsti, „Deutsche Welle“ sakė tyrime dalyvavęs Hannos Arendt totalitarizmo tyrimų instituto mokslininkas Thomas Widera.

Jo teigimu, mokslinė analizė padėjo atmesti tvirtinimus, kad miestą siaubusio gaisro liepsnų temperatūra galėjo siekti net 2 tūkst. laipsnių Celsijaus, todėl dalis žuvusiųjų kūnų sudegė be pėdsako.

Daugelis aukų buvo palaidotos, praėjus kelioms dienoms ar savaitėms po bombardavimų. Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjusių nuoseklių miesto valymo darbų metu nebuvo rasta daug žmonių palaikų, rašo „Deutsche Welle“.

Drezdenas įsikūręs Vokietijos rytuose – regione, kuris 1949-1990 m. priklausė Sovietų Sąjungai pavaldžiai Vokietijos Demokratinei Respublikai (VDR). Tuo laikotarpiu oficialiai skelbiamas aukų skaičius buvo 35 tūkstančiai.

Nuo pat VDR žlugimo rytiniuose Vokietijos regionuose stebimas kraštutinių dešiniųjų atgimimas, o Drezdenas vis dažniau vadinamas neonacistinių nuotaikų bastionu. 2009 m. paminėti bombardavimų metines į gatves išėjo rekordinis ekstremalių pažiūrų žmonių skaičius – net 6 tūkstančiai.

„2009–2011 m. Drezdenas pavirto į Europos kraštutinių dešiniųjų meką,“ – sako Joachimas Klose, atstovaujantis Vasario 13 d. darbo grupę, kuri nuo 2010 m. kviečia Drezdeno žydų bendruomenę, profesines sąjungas, krikščionių bažnyčią, kairiosios pakraipos grupes ir menininkus jungtis į gyvąja grandinę kraštutinių dešiniųjų demonstracijoms atremti, rašo „Deutsche Welle“.

Prielaidos konfliktui

J. Klose`s teigimu, miesto gyventojai iš pradžių nežinojo, kaip reaguoti į agresyvias neonacių demonstracijas, užsimaskavusias po „gedulo maršo“ pavadinimu. Tačiau 2010 m. apie 7 tūkst. žmonių susirinko taikiai paminėti ir sąjungininkų bombardavimų, ir nacių vykdytų žiaurumų aukas.“

Kai kurios grupės kviečia demonstrantus tiesiogiai priešintis ekstremistams. Judėjimas „Dresden Nazifrei“ („Drezdenas be nacių“) ragina imtis ne vien „simbolinių pilietinio nepaklusnumo“ veiksmų, rašo „Deutsche Welle“.

J. Klose baiminasi, kad, išsigandę galimo smurto protrūkio šių metų demonstracijose, daug žmonių nuspręs verčiau likti namuose. Tačiau jis įsitikinęs, kad daugelis supranta būtinybę priešintis neonacių militarizmui. Jo manymu, konstruktyvus ir visa apimantis požiūris į tragiškus įvykius gali padėti formuoti ateitį.

T. Wideros nuomone, šis kelias vis dar labai sunkus. „Iki šiol tai yra labai emocionalus klausimas,“ – sako jis. Mokslininkas įžvelgia tam tikrų paralelių tarp nacistinės ir šiuolaikinės Vokietijos – nacionalistinė partija „Alternatyva Vokietijai“ ir ksenofobija pasižymintis judėjimas PEGIDA sulaukia nemenko palaikymo Drezdene.

T. Widera mano, kad tokie įvykiai kaip 75-ųjų Drezdeno bombardavimų metinių minėjimas turėtų daugiau dėmesio skirti atminčiai ir gedului. Visa kita, jo nuomone, yra ne laiku ir ne vietoje.