Aštuntoji „Pasakojimų apie Vilnių" ir vilniečius knygelė vėl praskleidžia miesto praeities uždangą, leidžia pažinti jo gyventojus, pergyventi jų patirtis, gyvai pajusti Vilniaus erdvės kismą šimtmečių perspektyvoje. Skaitytojas galės piktintis arba gėrėtis taikliais, o kartais paviršutiniškais ir net užgauliais užsieniečių, aplankiusių senąjį Vilnių, įspūdžiais apie miestą ir miestiečius.
Pasivaikščios po smarkiai ir negrįžtamai pakeistą viduramžių Užupio kampelį, susipažins su buvusiomis jo savininkėmis – Užupio bernardinėmis tretininkėmis ir jų vienuolyno istorija. O gal norės pasmalsauti ir pažvelgti į kitokius skirtingo likimo vilniečius. Kad ir poną Nikodemą Pšemeneckį, nugyvenusį ilgą ir permainingą gyvenimą, kupiną tarnystės miestui ir pirklystės savo gerovei, buvusį ilgametį aukščiausią Vilniaus savivaldos pareigūną – vaitą.
Arba draugą Hiršą Lekertą, išgarsėjusį, kad nesėkmingai pasikėsino į aukščiausią Vilniaus gubernijos dignitorių ir paguldė už tai savo galvą. Tokiam veiksmui jį paskatinusi priežastis įsidėmėtina – kerštas už įžeistą darbininkų garbę. Gal Skaitytoją suvilios noras grįžti į vaikystę kartu su buvusio Vilniaus gimnazijos mokinio atsiminimais, kuriuose atskleidžiamas nostalgiškas mokyklinis gyvenimas – pamokos ir laisvalaikis, ir nepaliaujantys stebinti vis nauji šiuolaikiško miesto ženklai. Gal kada nors pravers vilniečių išgyvenimo per Antrąjį pasaulinį karą patirtys. Juk istorija linkusi kartotis... deja, ne visada kaip komedija.
Kviečiame skaityti knygos, kurios sudarytoja Zita Medišauskienė, ištrauką.
Karo kasdienybė: vilniečių patirtys 1941–1944 metais
Mantas Šikšnianas
Į Vilnių nacistinės Vokietijos kariuomenė įžengė birželio 24 d. Apie iki tol buvusį miesto bombardavimą Žygimantų gatvėje gyvenęs Julius Šalkauskas prisiminė: „Vonioje nebuvo lango, taigi pati saugiausia vieta visame bute. Mama ten padėjo matrasą, tėvui pataisė guolį ir sėdėjome ten, aplinkui sproginėjant bomboms <...> Ant galvos byrėjo vonios plytelės, paskui dingo elektra <...> Nors bombos krito visai arti, bet nė viena į mūsų namą nepataikė. “ [2] Nuo pirmųjų okupacijos dienų vilniečiai galėjo pastebėti, kaip mieste sparčiai keičiasi gyvenimas. Tai liudijo ne tik sprogimai ar panašūs kariniai veiksmai, bet ir atsirasdavę kasdienio gyvenimo apribojimai.
Birželio 24 d. Vilniaus miesto karo vado Eberhardo fon Ostmano ir Stasio Žakevičiaus pasirašytame įsakyme nr. 1 nurodyta: įvesti komendanto valandą nuo 21 iki 5 valandos ryto, laikrodžiai pagal Vakarų laiką turėjo būti pasukti valandą atgal, o visi turimi ginklai pristatyti į policijos nuovadas. Nacistinės Vokietijos karinė administracija Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, veikė iki 1941 m. liepos mėn. pabaigoje vokiečių civilinės administracijos įvedimo. Be to, pirmosiomis okupacijos dienomis buvo suformuotas vietinei administracijai atstovavęs Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, kuriam vadovavo S. Žakevičius-Žymantas. Vilniaus apygardos komisaro pareigas užėmė Horstas Volfas, tai buvo aukščiausia vokiečių civilinės valdžios įstaiga mieste. Vilniaus miesto komisaru tapo Hansas Hingstas. 1943 m. miesto komisariate dirbo apie 40 vokiečių pareigūnų.
Prieš tai minėtieji įsakai buvo tik maža skirtingų nurodymų dalis, paveikusi miestiečių gyvenimus. 1941–1944 m. beveik neliko gyvenimo sričių, kurios nebūtų kitusios. Šią ypatybę taikliai apibūdino Vilniuje gyvenęs žurnalistas Vincas Uždavinys:
„Gyveni sąžiningai, vykdai įsakymus ir reikalavimus, karo metu padiktuotus. Neini uždraustomis valandomis į gatvę. Tenkinies menka maisto porcija. Lopai senus rūbus ir avalynę. Nekalbi prieš jokią valdžią. Dirbi karo laimėjimui. Nekenti priešų. Džiaugiesi praskridusiu, bet bombos nenumetusiu lėktuvu. Nepriklausai jokiai organizacijai. Neskaitai nelegalių raštų. Nelankai jokių susirinkimų. Neini į draudžiamas zonas. Nepriimi į namus nežinomų asmenų. Nešelpi karo belaisvio. Neklausai, o jei ir nugirsti, tai niekam nesakai, ką kalba svetimojo radijo stotis. Nerašai į kitus kraštus jokių laiškų. Nepalaikai jokių ryšių su tolimesne aplinka. Bijai pratarti žodį, kuris gali būti dviprasmiškai suprastas. Sėdi užsitemdinęs langus. Taupiai vartoji elektros srovę – žodžiu, laikais, kaip gali, ir nuoširdžiai vykdai visus įsakymus, suvaržai save, neieškai patogumų – ir vis dėlto nesi ramus, kad paliksi nepaliestas.“
[…]
Tuo tarpu drabužių stoka šaltų patalpų klausimą padarė dar aktualesnį. Tekstilinių medžiagų trūkumo pradžia yra susijusi su sovietų okupacija, o nacistinės Vokietijos okupacijos metais ši problema dar labiau padidėjo. Beje, drabužiai ir avalynė buvo pardavinėjami tik turintiems specialius leidimus. Kokia aprangos gavimo sistema buvo, rodo gyventojų patirtys. Ona Navašinskaitė skundėsi, kad Vilniaus 4-osios apylinkės vedėjas per 12 d. jai neišdavė pirkimo leidimo, be to, pirmą kartą atvykus atsiimti leidimo vietoj lapelio, rašyto pieštuku, ji turėjo pateikti naują, užrašytą rašalu. Per pakartotinius vizitus vedėjas atsakydavo, kad išrašymui neturįs laiko iki pat 1941 m. gruodžio 12 d., kai pirkimas buvo sustabdytas. Skunde užsiminta: „Visai basa esu, nes neturiu batelių, paltu svetimu dėviu, neturiu kojinių ir baltinių.“
Deficito sąlygomis spaudoje pasirodė įvairiausių patarimų, tikėtina, jau išbandytų, kaip suktis iš padėties. Pavyzdžiui, kaip iš dviejų sunešiotų suknelių pasisiūti naują: „Pirmiausia žiūrime, ar tos dvi medžiagos sudėtos į draugę derinasi. Iš vienos suknelės paimame priekį ir nugarą arba apatinę suknelės dalį (sijonui), o viršutinę – palaidinės dalį su rankovėmis iš kitos suknelės, tada kalnieriuką, rankovėles, diržiuką siuvame iš apatinės suknelės dalies medžiagos.“
Panašaus pobūdžio aprašymų esama kur kas daugiau. Vaikams iš sunešiotų sportinių kojinių būdavo galima pagaminti kepuraites, iš vyriškų dryžuotų marškinių vaikiškas pižamas, o iš senų lininių marškinių išeidavo moteriškos palaidinės, nosinės ir prijuostės. Ne be priežasties bent jau 1943 m. dviejų medžiagų derinys Lietuvoje tapo madingas. Skirtingos gyvenimo sritys smarkiai viena su kita susijusios, todėl tekstilės trūkumas apribojo ne tik buitinius gyventojų pasirinkimus. Tai aiškiai atspindi Vilniaus klinikų darbo sąlygos. Vilniaus universiteto rektorius ir Medicinos fakulteto dekanas skundėsi: „Tūkstančiai kilogramų surinktų baltinių genda, o ligoniai guli nuogi arba su savo baltiniais, vilkėdami ilgą laiką veisia utėles. Prieis prie to, kad I Vilniaus ligoninė, kurioje randasi trys minėtos Klinikos [vidaus ligų, akušerinė-ginekologinė, chirurginė] bus ne gydomoji įstaiga, bet infekcijos šaltinis visam Vilniaus miestui.“
Nors savo baltinių atsinešimas galėjo padidinti infekcinių ligų plitimo galimybę, Vidaus ligų klinikoje 1943 m. iš gydytų 80 ligonių 24 vilkėjo vien tik savo baltinius, o iš likusių nebuvo beveik nė vieno, kuris nebūtų atsinešęs antklodės, pagalvės ar kt. Neatidėliotino gydymo ligoniai, neatsivežę savo lovos baltinių, gulėjo tiesiog ant čiužinio užsikloję vilnonėmis antklodėmis be apvalkalo. Sunkiems ligoniams baltiniai nebuvo keičiami 4–6 savaites, panašiai kaip personalo chalatai. Klinikos vedėjo teigimu, artėta prie katastrofiškos situacijos, kai gydytis ligoninėje galėjo būti pavojinga.
[…]
Kita itin svarbi kasdienio gyvenimo sritis – apsirūpinimas maistu. Anot M. Čilvinaitės, „įvairių medžioklių vyko ir vyksta Vilniuje, tačiau centrinė – maisto medžioklė ir juo toliau, juo labiau ji intensyvėja“. Maisto produktai buvo normuojama prekė. Ribotų maisto kiekių išdavimas Vokietijoje veikė dar iki Antrojo pasaulinio karo, o tokia sistema taikyta ne tik okupuotose, bet ir prieš nacistinę Vokietiją kariavusiose šalyse. Gyvenant karo sąlygomis daugelis resursų buvo skirti karo pramonei, todėl maisto ribojimas padėjo kontroliuoti turėtus išteklius. Tai galėjo būti ne tik maistas, bet ir kitos būtiniausios prekės kaip drabužiai ar avalynė. Normuojamas prekes Lietuvos generalinėje srityje kontroliavo Tiekimo ir paskirstymo įstaiga, kurios vienas padalinių buvo Maitinimo valdyba. Dar veikė maitinimo ir ūkio įstaigos, turėjusios savo skyrius miestuose ir apskrityse. Jų padaliniai buvo paskirstymo punktai (miestuose ir valsčiuose), išduodavę maisto korteles.
Lietuvos generalinėje srityje aprūpinimo maistu sistemoje atskiras dalis užėmė Kauno ir Vilniaus miestai, Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio apygardos. Visi jie turėjo Maitinimo ir ūkio skyrius su paskirstymo punktais. Prekybos skyriaus 1941 m. duomenimis, Vilniuje per savaitę buvo parduodama 465 t duonos, 96 t miltų, 38 t mėsos, 12 t riebalų, 20 t sviesto, 35 t kruopų, 11 t druskos ir 10 t cukraus, o iš viso pagal maisto korteles mieste maitinosi apie 250 000 gyventojų. Per dieną kooperatyvas „Rūta“ būtiniausiomis prekėmis (ne tik maisto) aprūpindavo apie 100 000 vilniečių.
Maisto trūkumas tiek Lietuvoje, tiek kitose okupuotose šalyse itin paveikė didžiuosius miestus. Maisto kortelių normos buvo per mažos ir net jose nustatytos normos kartais buvo neišduodamos. Darbo ir socialinės apsaugos generalinio tarėjo Jono Paukščio tvirtinimu, jau pirmaisiais okupacijos metais miestų gyventojai pagal korteles gaudavo tik 36–37 proc. normuotų prekių. Todėl daugeliui gyventojų reikėjo ieškoti skirtingų būdų prisitaikyti. Tai galėjo būti paprasčiausi inovatyvūs maisto ruošimo būdai, o kartais išradingas laukimas su pamainomis ilgose eilėse prie parduotuvių.
Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbusi M. Čilvinaitė okupacijos pradžią aprašė taip: „Nesuprantu, kodėl vilniečiai amžinai alkani ir alkani. Pirmadienio rytą (antrą karo dieną) nuo ankstaus ryto jau žmonių eilės prie maisto krautuvių, barniai, net peštynės, puola krautuvėsna, malasi, braunasi <...> Apgultos ir apgultos krautuvės kol tik nieko neliko.“ 1941 m. liepos 12 d. į Naujosios Vilnios vieną parduotuvių žmonės brovėsi jėga, be to, puolė mušti už tvarką atsakingus policininkus. Anot žurnalisto V. Uždavinio, karas Vilniuje „nukalė“ lietuvių kalboje naują koleikų barbarizmą, kuriuo įvardytos ilgos gyventojų eilės. Žmonės pasirodydavo po komendanto valandos jau ankstų rytą (5 val.), nors parduotuvės būdavo atidaromos tik 8 val. Eilėse daugiausiai laiko praleisdavo moterys, vaikai ir senyvo amžiaus žmonės.
Laikraščiuose netgi pasitaikydavo skelbimų, kuriuose ieškota žmonių, galėjusių (at)stovėti eilėse, o mažesnės šeimos bendradarbiaudavo su kelių šeimų kortelėmis pasikeisdamos. Esant tokiai padėčiai giminių, gyvenusių kaime, pagalba tapo itin aktuali. M. Čilvinaitės brolis Vaclovas Čilvinas 1942 m. rašė:„<...> Maryte valgykit kiek tik galit, pasilikit žiemai, o likusius parduokit o aš be sustojimo gruzysiu ir grūzysiu, kiek tik spėsiu, kol atsiras šalčiai. Su maistu, Maryte, nesibėdavokit kai iškulsiu tuoj sumalsiu ir miltų prisiųsiu į valias, tik kiek blogiau su ta malka, kad taip tuoli. Jeigu bus blogai palikit viską ir parvažiuokit į Upyną čia vis kaip nors išmisim.“
[…]
Vilniečių bandymai įsigyti produktų už miesto ribų šiek tiek atskleisti ir Švenčionėliuose gyvenusio mokytojo Justino Garbėno dienoraštyje:
„Produktų perteklių parduodavau. Iš Vilniaus atvažiuodavo miestiečiai į Švenčionėlius apsipirkti produktais. Pasipildavo atvykėliai po miestelį, pirkdavo ypač riebalus. Pavyzdžiui: parsiveži lašinių po 4 Rm už kg, o parduodi po 6 Rm. Taip parduodavau aš, o kiti pigiau 8 Rm neduodavo. Vilniečiai, radę sąžiningą ir nebrangininką spekuliantą, galvotrūkčiais iš traukinio bėgdavo pas mus. Žinoma, prekių ne visiems tekdavo. Bet penktadieniais mūsų bute tiek prigūžėdavo vilniečių, kad, rodos, tikras turgus būtų. Jei prekių kartais neturėdavom, spyna užrakindavo laukujas duris ženklan, kad nieko nėra. Tarpusavy atvykėliai kalbėdavosi: Švenčionėliuose yra dvi geros vietos – čia ir dar kažkur.“
Be juodosios rinkos, kuri buvo visuomenės atsakas į susidariusią padėtį, atsirado ir legalių būdų, kaip sušvelninti maisto trūkumą. Pavyzdžiui, pieno trūkumui mažinti (ypač negalintiems išlaikyti karvės) P. Valo straipsnyje miestų, miestelių ir kt. gyventojams akcentuota ožkų auginimo svarba. Anot jo, vietoj Lietuvoje buvusių maždaug 6000, turėtų būti 30–50 tūkstančių ožkų. Mėsos trūkumui palengvinti miesto gyventojams (ypač turintiems žemės sklypus) agronomas M. Žilevičius rekomendavo atkreipti dėmesį į galimybę auginti triušius. Jo straipsnyje minima, kad 2 kv. m plote galima užsiauginti 50 kg triušienos. Panašu, kad triušių auginimas neliko tik formali paskata, nes 1944 m. spaudoje konstatuota: „Karo metu triušių auginimas labai praplito ir Lietuvoje.“ Dar viena priemonė buvo arklienos vartojimas. Anot V. Uždavinio, prie maisto parduotuvių eilėse stovėję žmonės „ilgai šnairavo į raudonuojančią arklieną, sukabinėtą krautuvės sienose ir sukrautą ant ilgų stalų“. Netgi galimybė nusipirkti pigiau ir didesniais kiekiais nelabai traukė gyventojus. Visgi, pasak V. Uždavinio, karas ir arkliena užsispyrusį vilnietį nugalėjo.
Maisto produktų (ypač mėsos) trūkumą turėdavo kompensuoti platesnis augalinio maisto vartojimas, todėl didėjantys daržovių plotai kartais atsirasdavo ir iki tol neįprastose miestų erdvėse. Vilniaus šiltnamiuose ir lauke gėlėms galėjo būti skiriama tik 30 proc. dirbamos žemės. Kitą dalį reikėjo apsodinti daržovėmis. Gėlėmis apsodintų plotų Vilniuje turėjo būti gana nemažai. 1940 m. gruodžio mėn. A. Starostino duomenimis, vien rožių plotas Bernardinų parke sudarė 1370 kv. m. Dar 2726 kv. m užėmė 50 gėlių lysvės, o vejų plotas siekė 2,5 ha. Čia augintos dracenos ir įvairūs dekoratyviniai augalai.
Parko baseinas, kuriame buvo auksinių žuvelių, taip patapsodintas gėlėmis. Iš viso Vilniuje 21 gatvė buvo apsodinta gėlėmis, o dar 108 puošė gėlių lysvaitės. 35 gatvių vejos užėmė 3,5 ha. Tačiau karo metais panašūs plotai turėjo užleisti vietą daržams. Vokietijoje 2 ha panašių miesto daržų duodavo 1100 cnt daržovių ir vaisių derlių, todėl miesto gyventojas, turėdamas 200–300 m² žemės, beveik pats galėtų apsirūpinti daržovėmis ir vaisiais, be to, papildomai būtų galima auginti ožką, vištas ir bites:
„[l]auko darbams žmonių trūkumo problema būtų dalinai išsprendžiama taip, kad ne miestietis prie žemės, bet žemė prie miestiečio būtų priartinta.“
[…]
[2] Lunevičiūtė Gabija, Vilniaus atminties punktyrai, Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020.
